Maskvos ir Tbilisio santykiai
turėtų pasikeisti
Politologai tikisi, kad netrukus oficialiosios
Maskvos ir Tbilisio santykiai turėtų pagerėti. Pasak jų, Rusijos
politikams laikas integruotis į Europą ir paversti šalį demokratine
valstybe tikrąja šio žodžio prasme. Todėl elgtis taip, kaip iki
šiol elgėsi dauguma aukštus postus užimančių Rusijos pareigūnų,
būtų mažiausiai neprotinga. Kai kurie politologai netgi tikina,
neva Gruzijos atžvilgiu Rusija per visus pastaruosius dvylika metų
neturėjo jokios tvirtos pozicijos ir beveik visais atvejais nedarė
nieko kito, kaip tik stengėsi įbauginti tuos Gruzijos politikus,
kurių nežavėjo promaskvietiškos idėjos.
Dabar atėjo laikas permainoms. Todėl ir Rusijoje,
ir Gruzijoje laukiama naujų užsienio politikos gairių ir, be abejo,
geresnio gyvenimo. Paprasti šių dviejų valstybių piliečiai norėtų,
kad būtų panaikintas vizų režimas. Gruzinai pageidautų ir tam tikros,
bent jau simbolinės, ekonominės pagalbos iš Rusijos pusės, kuri
suteiktų galimybę pagerinti gyvenimą bent jau tiems, kurie labiausiai
skursta. Pasigirsta siūlymų jau dabar sumažinti gyventojams komunalinių
paslaugų tarifus, ieškoti būdų ekonomine Gruzijos gerove sudominti
ir šalies elitą.
Gruzijos problemos negąsdina naujosios kartos
politikų
Naujosios kartos Gruzijos politikų laukia nemaža
sunkumų. Ekonominiai rodikliai prilygsta nebent kelių dešimčių labiausiai
skurstančių pasaulio valstybių pasiekimams. Rusijos politikai baiminasi,
kad naujajam Gruzijos prezidentui bus itin sunku, mat jis kur kas
mažiau nei E.Ševardnadzė žinomas tarptautinėje politikos arenoje.
Tuo tarpu vyriausybei daugeliu atvejų teks elgtis taip, kad būtų
įgytas šalies gyventojų bei užsienio valstybių pasitikėjimas. Žymaus
ekonominio pagerėjimo gali tekti laukti ne vienerius metus. Tačiau
jei situacija nebus stabili, Gruzijai iškils realus pavojus prarasti
nepriklausomos valstybės statusą. Viena galimų išeičių Rusijos politikai
įvardija Gruzijos federacijos, kuriai priklausytų ir vadinamosios
autonominės sritys, kūrimą.
Ilgus dešimtmečius Gruzija buvo priversta bendrauti
su Rusija ir palaikyti visus šios valstybės sprendimus. Naujosios
kartos Gruzijos politikai mieliau renkasi partnerystę su JAV ir
neslepia siekių vieną dieną įstoti į NATO bei tapti visateise Europos
Sąjungos nare. Tuo tarpu Rusija nerimauja dėl įtemptos padėties
Pietų Kaukaze, ypač dėl nesiliaujančių neramumų Gruzijos ir Rusijai
pavaldžios Adžarijos autonominės respublikos pasienyje. Tikėtina,
kad Adžarijos pavyzdžiu gali pasekti ir Pietų Osetija, o gal net
ir daugiau Gruzijos regionų. Pagrindine priežastimi taptų vis gilėjanti
ekonominė krizė. Gruzinai teigia, esą Rusija sąmoningai kursto nesantaiką
ir remia separatistus. Iš tiesų, žvelgiant iš šalies, atrodytų,
jog Vakarai palaiko naująjį Gruzijos prezidentą M.Saakašvilį, o
Rusijai kur kas patrauklesnis Adžarijos lyderis A.Abašidzė.
Vakarai ar Rusija?
Vakarai tikisi, kad Gruzija po 2003-iųjų lapkritį
įvykusių permainų sėkmingai eis demokratijos keliu. M.Saakašvilis
į prezidento postą pateko gavęs rinkėjų balsų daugumą, tad niekam
nekilo abejonių dėl rinkimų procedūros. Vakarų visuomenei priimtini
radikalūs pokyčiai valdžioje, kuomet išvengiama kraujo praliejimo.
Tiesa, net ir didžiausi pesimistai pripažįsta, kad tam tikros Gruzijos
visuomenės konsolidacijos išvengti nepavyks, nes nerimstančios Adžarijos
lyderis per visus penkiolika metų taip ir nesugebėjo pasiūlyti nieko
kito, kaip tik tuščius pažadus tiems, kurie juo vis dar tiki.
Rusija pastaraisiais metais į kaimyninę Gruziją
žvelgė anaiptol ne draugiškai. Ji siuntė karinius dalinius į Adžariją
ir taip šį regioną praktiškai atkirto nuo likusios Gruzijos dalies.
Per dvylika metų 80 proc. Adžarijoje gyvenančių gruzinų tapo Rusijos
piliečiais. Rusiją nuo amžių viliojo galimybė valstybės sienas perkelti
prie jūrų ir turėti daug turtų. Būtent dėl šių priežasčių buvo pradėtas
karas Abchazijoje, kurią Dievas apdovanojo gausiais gamtiniais ištekliais,
bei su Adžarija, turinčia jūrų uostą. Tačiau vis dar teberusena
viltis, kad Rusija tokių užmojų ilgainiui bus priversta atsisakyti.
Gruzijos gatvėse plevėsuoja nauja valstybinė vėliava
šalies simboliu pasirinkti penki raudoni kryžiai baltame fone.
Tokį sprendimą priėmė Gruzijos parlamentas, kadenciją pradėjęs dar
1999-aisiais. Parlamentarai išsaugojo mandatus po lapkritį Gruziją
ir visą pasaulį sudrebinusios vadinamosios rožių revoliucijos.
Nors kai kurie parlamentarai prieštaravo naujos valstybinės vėliavos
priėmimui, neva dėl Gruzijoje gyvenančių musulmonų požiūrio, jog
toks valstybinis simbolis reikštų, kad šalis skirta tik krikščionims,
islamą išpažįstantys deputatai tokioms mintims nepritarė. Ši vėliava
gruzinus atvedė į naują erą kartu su Vieninguoju nacionaliniu judėjimu,
kurio lyderiu buvo dabartinis prezidentas M.Saakašvilis. Tuo tarpu
Kremlius po rinkimų suskubo pranešti, neva paskutiniai Rusijos kariai
Gruzijos teritoriją paliks ne anksčiau kaip po vienuolika metų.
Dėl Rusijos armijos išvedimo iš Gruzijos teritorijos
derėtasi dar 1999-aisiais Stambule vykusio oficialaus susitikimo
metu. Tiesa, tąkart pavyko susitarti tik dėl dviejų karinių bazių
likvidavimo terminų. Dėl kitų dviejų bazių nesėkmingai deramasi
jau trejus metus. Šiandien sklando gandai, esą Rusija sutiktų skubiai
išvesti savo karius iš Gruzijos tik tuo atveju, jei ši sumokėtų
500 milijonų dolerių. Juos patvirtino net ir Gruzijos užsienio reikalų
ministras. Tbilisis tvirtina negalįs mokėti tokių sumų. Rusijos
nenoras palikti Gruziją ramybėje laikomas ne kariniu, bet politiniu
sprendimu. Tuo tarpu Gruzijos politikai primena, kad Rusijos karinės
bazės nemoka jokių mokesčių į Gruzijos biudžetą ir apskritai neaišku,
ką jos ten veikia ir žada veikti artimiausius vienuolika metų, nebent
taip tikisi įbauginti strateginius Gruzijos partnerius Turkiją bei
JAV.
Laikas permainoms
E.Ševardnadzės nuvertimas ir naujojo prezidento
M.Saakašvilio atėjimas į valdžią turėjo įtakos viso Pietų Kaukazo
geopolitinei situacijai. Gruzija neslepia siekių kuo greičiau tapti
NATO nare, tuo tarpu daugelis politologų linkę manyti, kad kaimyninė
Armėnija gali vėl siekti sąjungos su Rusija. Tiesa, Armėnijos vyriausybė
viešai tikina paseksianti Gruzijos pavyzdžiu ir sieksianti kuo glaudesnio
bendradarbiavimo su NATO bei Europos Sąjungai priklausančiomis valstybėmis,
mat baiminamasi dėl šalies saugumo.
Palankumą NATO demonstruoja ir Azerbaidžanas,
sutikęs leisti savo teritorijoje surengti NATO karių pratybas, kuriose
dalyvaus ir gruzinai, armėnai bei azerbaidžaniečiai. Galbūt šis
karinis renginys suartins Užkaukazės respublikas.
Rusijos politikai nė nebando slėpti nepasitenkinimo
naujuoju Gruzijos vadovu, nors ne ką palankiau pastaraisiais metais
vertino ir jo pirmtaką. Kremliui norėtųsi visose posovietinėse respublikose
aukštuose valdžios postuose matyti buvusius nomenklatūrininkus.
Rusijos prezidentas netgi neatsiuntė sveikinimo naujajam Gruzijos
lyderiui laimėjus rinkimus. Maskva nelinkusi pasitikėti demokratija
posovietinėje erdvėje. Gruzijos politikai norėtų jau dabar susėsti
prie bendro derybų stalo. Jiems Kremlius nebaisus. Ir M.Saakašvilis,
ir laikinai Gruzijai vadovavusi N.Burdžanadzė oficialiuose pranešimuose
sako norintys kuo greičiau pagerinti santykius su Maskva. Kol kas
sekasi bendrauti tik su Vakarų valstybėmis į M.Saakašvilio inauguracijos
iškilmes nepasididžiavo atvykti JAV valstybės sekretorius K.Pauelas.
Kremliaus pareigūnai nebeišmano, kaip elgtis toliau.
Dabartinė situacija Gruzijoje neatitinka jų interesų, tačiau Maskva
puikiai suvokia nieko negalinti pakeisti. Belieka mėginti suskaldyti
Gruziją, kuri vargu ar netrukus bus priimta į NATO, tačiau jei NATO
nutartų į šią šalį atsiųsti savo taikdarius, Rusija imtų kovoti
bet kokiomis priemonėmis. Tokiu atveju Užkaukazės respublikoms tektų
pasirinkti kaimyninės NATO narės Turkijos arba Rusijos draugiją.
Tuo tarpu Vakarų politikai džiūgauja Užkaukazėje iki šiol dar
nebuvo demokratinių valstybių tikrąja šio žodžio prasme. Gruzijai
tereikia išspręsti etninius konfliktus šalies viduje, ir narystė
NATO garantuota. Vakarai žada milžiniškas investicijas į Gruzijos
ekonomiką, kuri, pasak kai kurių ekspertų, praktiškai žlugusi, mat
sustabdytos beveik visos gamyklos, o kone vienintelį Gruzijos eksportą
sudaro kalnuose renkami graikiniai riešutai. Pasak demokratinių
valstybių lyderių, visos etninės problemos išsisprendžia savaime
tuomet, kai pastebimai pagerėja ekonominė situacija.
Gražina MINKAUSKAITĖ
© 2004 "XXI amžius"
|