Humanistinės nuostatos
K.Pakšto knygoje

Šarūnė LAPINSKAITĖ

Daugiau nei prieš dešimtmetį Panevėžyje įsikūrusi Baltoskandijos akademija, bendradarbiaudama su leidykla „Pasviręs pasaulis“, 2002 metais išleido pirmąjį „Baltoskandijos tiltų“ serijos tomą – Juozo Ereto monografiją „Kazys Pakštas: tautinio šauklio odisėja (1893 – 1960)“. Šiais metais dienos šviesą išvydo dar viena tos pačios serijos knyga. Tai prof. K.Pakšto straipsnių rinktinė „Kultūra. Civilizacija. Geopolitika“, kurioje spausdinama publicistika, geriausiai atspindinti ir šių dienų Lietuvos žmonėms aktualias K.Pakšto humanistines nuostatas. Vertingi ir pirmą kartą skaitytojui pateikiami iš anglų kalbos išversti K.Pakšto straipsniai, apžvalgos.

Anot Baltoskandijos akademijos direktoriaus dr. Silvestro Gaižiūno, geografą ir visuomenininką prof. K.Pakštą galime apibūdinti kaip žmogų, kuris tiek savo dvasinėmis humanistinėmis nuostatomis, tiek mokslo darbais būrė Lietuvos žmones. Net ir šiandien, praėjus aštuoniasdešimčiai metų nuo jo pirmųjų mokslo darbų, K.Pakštas yra demokratijos, pažangos ir dinamikos simbolis, vedlys bei pranašas. Tad tikimasi, kad knyga „Kultūra. Civilizacija. Geopolitika“ išties bus įdomi mūsų akademinės bendruomenės nariams, politologams, politikams, inteligentijai ir visiems, kas šiandieninėje chaotiškoje Lietuvoje pasigenda tokio tautos dvasinio vadovo, koks buvo K.Pakštas.

Neatsitiktinai profesoriaus darbuose išryškėja pagrindinis siekis - tarnauti žmogui, tautai, tautų grupei, galiausiai – visam kontinentui. K.Pakšto idėjų neribojo nei konkrečios to meto Lietuvos visuomenės problemos, nei mūsų šalies geografinė erdvė. Jo darbuose labai ryškus ir stebėtinai tikslus žiūrėjimas į ateitį, siekiant, kad mažoje provincialioje Lietuvoje būtų sukurta moderni europietiška visuomenė, kurioje žmonės galėtų tarnauti tik laisvės ir teisingumo idealams. Akivaizdu, kad, nagrinėdamas labai konkrečias prieškario ar pokario meto Lietuvos problemas, K.Pakštas išties sugebėjo žvelgti giliau. Ieškodamas geriausių sprendimų, jis rėmėsi daugelio pasaulio šalių patirtimi, pavyzdžiais ir, atsižvelgdamas į mūsų šalies geopolitinius bei tautinius ypatumus, ieškojo optimaliausio varianto Lietuvai.

Pasak knygos sudarytojo dr. S.Gaižiūno, daugelyje K.Pakšto darbų vyrauja trys temos – kultūra, civilizacija ir geopolitika. Tad neatsitiktinai knyga sudaryta iš trijų dalių. Pirmoji skiriama kultūros klausimams. Ir, nors daugiausia rašoma apie prieškario Lietuvą, akivaizdu, kad daugelis K.Pakšto išsakytų minčių tebėra aktualios ir šiandien. Kažin ar dabar, džiaugiantis sparčiu ekonominiu augimu Lietuvoje, nevertėtų mums dar kartą įsiklausyti į K.Pakšto kvietimą nesustoti, „neužmigti ant laurų“, o dirbti ir siekti dar daugiau? Juk mes - maža tauta, gyvenanti ypač pavojingoje geografinėje erdvėje, todėl privalome siekti, kad taptume aukštos civilizacijos kraštu, t.y. augtume vertikaliai. Tad K.Pakšto mintis, kad Lietuvoje neturėtume pasitenkinti vienoje ar keliose srityse pasiektais laimėjimais, kurie paprastai besivystančiai tautai jau būtų laikomi labai gerais, ir šiandien skamba kaip iššūkis – turime tapti visapusiška, aukštos kultūros visuomene.

Kitas K.Pakšto raginimas prieškario lietuviams tapti toliau „pramatančia“ tauta, atrodo, vėl skirtas kaip tik mums, vis dar gyvenantiems šia diena ir neretai nesugebantiems sukurti ilgalaikių strategijų ar planų (paprasčiausias to pavyzdys – energetikos sektoriaus strategijos nebuvimas). Anot K.Pakšto, tas „pramatomumas“ galėtų didėti tik augant tiksliam ir labai apgalvotam patriotizmui, kurį sužadinti padėtų ir „visų lietuvių meilė visiems lietuviams“. Be abejo, šių dienų politinių įvykių kontekste tokie ir panašūs K.Pakšto raginimai kartais išties skamba pernelyg idealistiškai. Matyt, panašiai jie skambėjo ir prieškariu, kai K.Pakštas bandė nubrėžti „lietuviškojo dinamizmo gaires“.

Tačiau tada, bandydamas atkreipti visuomenės ir valdžios dėmesį į tokius, atrodytų, elementarius dalykus, K.Pakštas aiškiai suvokė, jog mūsų „tauta yra labai negausinga, tad be galo svarbu, kad kuo daugiau jos narių sąmoningai įsitrauktų į kovą už savo tautinį likimą, brangintų laisvę ir tvarką“. Lietuviai turi būti „taikingi tautos viduje, karingi išorės priešams“, o lietuviškasis dinamizmas – pažangus, humaniškas ir realistinis.

Antrasis knygos skyrius skirtas civilizacijos temai. Ši dalis mažiausia, tačiau, pasak S.Gaižiūno, ne todėl, kad K.Pakštas šiuo klausimu būtų rašęs mažiau. Tiesiog knygoje nenorėta perspausdinti mokslinių studijų ar straipsnių, kurie besidominčiajam gali būti nesunkiai prieinami. Juolab kad nemaža dalis darbų šia tema jau buvo spausdinti 1991metais išleistoje knygoje „Lietuvos geopolitika“. Vis dėlto antrajame skyriuje apie civilizacijas yra svarbūs pastebėjimai Baltijos šalių - būsimų civilizacinių centrų - potencialui apibūdinti. Čia ne kartą pabrėžiama, kad Lietuva priklauso Vakarų (vadinasi, aktyviajai) civilizacijai, kuri kokybiškai labai skiriasi nuo pasyviosios Rytų civilizacijos. Anot K.Pakšto, jeigu anksčiau civilizaciniai centrai kūrėsi didelėse tautose, tai dabar atėjo metas mažoms tautoms, esančioms šiaurėje ar šiaurės rytuose. Tačiau „tauta, norinti užsiauginti aukštą civilizaciją, privalo tikslingai gyventi ir stiprėti: kiekybe ir kokybe, iš vidaus ir iš oro, materialiai ir moraliai“. Dar 1922 metais straipsnyje K.Pakštas perspėja, kad Rusijos įtaka nepriklausomam Baltijos pajūriui ateityje gali dar labai padidėti, todėl „mums, mažoms Baltijos tautoms, būtiniausiai reikia žinoti, kur mes esame, kaip greit einame, ir kiek mums dar liko kelio, kad pasivytume pačius greituosius. Nes kultūrinės pažangos greitume ir jos laimėjimuose glūdi tikras mažųjų tautų saugumas ir jų gyvybės neatšaukiama garantija. Kiškis ir antilopė išsilaiko svarbiausia dėl to, kad turi greitesnes kojas už liūto ar vilko“. Akivaizdu, kad ir šiandien, praėjus daugiau nei aštuoniasdešimčiai metų, šiuose paprastuose žodžiuose yra nemažai tiesos.

Trečioji knygos dalis, apibendrinanti geopolitines K.Pakšto nuostatas, apima tris svarbias temas. Pirmoji – Vidurio Europos federacijos kūrimo idėja, kuri, į ES gegužės 1-ąją priėmus dešimt naujų Vidurio ir Rytų Europos šalių, praktiškai bus išsipildžiusi. Antroji tema nagrinėja Lietuvos emigracijos priežastis ir kolonizacijos galimybes. Čia spausdinama ir šešiolika K.Pakšto laiškų, rašytų mokslinės ekspedicijos po Britų Hondūrą metu. Pastaroji Dausuvos, arba „antrosios Lietuvos“, sukūrimo idėja išties liudija K.Pakšto, anot J.Ereto, kolumbiškosios sielos žmogaus, toliaregiškumą ir idėjų originalumą.

Trečioji tema – tai Baltoskandijos idėjos pristatymas. Pasak A.Bliūdžiaus, K.Pakšto veikalo „The Baltoscandian Confederation“ (Baltoskandijos Konfederacija), išleisto 1942 metais Čikagoje, vertėjo, anglų kalba šis leidinys visuomenei buvo pateiktas dėl to, kad šią idėją K.Pakštas norėjo daugiau platinti Šiaurės bei kitose Baltijos šalyse. Pažymėtina, kad būtent K.Pakštas Baltoskandijos turiniui suteikė geopolitinį turinį. Pirmą kartą lietuvių kalba „Baltoskandijos Konfederacija“ faksimiliniu leidiniu pasirodė 1994 metais. O šiandien, anot A.Bliūdžiaus, džiugu, kad Baltoskandijos idėja jau yra iš dalies išsipildžiusi. Apie tai liudija vis intensyvėjantis Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimas - Aštuonių Baltijos jūros baseino šalių suvienijimo (ŠB8) iniciatyva, ES Šiaurės Dimensija ir kt.

Taigi daugelis K.Pakšto įvardytų problemų akivaizdžiai yra aktualios ir šiandien. Todėl simboliška, kad knyga „Kultūra. Civilizacija. Geopolitika“, pasakojanti apie tautos išlikimą, vienybę, ateitį ir nemarumo galimybes, išleista būtent dabar, kai Lietuvos visuomenė susiskaldžiusi, kai iškyla žmonių nepasitikėjimas institucijomis bei demokratija. Ir nors prieškariu K.Pakštas taip ir liko neišgirstas, šiandien jau aiškiai matyti, kad jo pranašystės pildėsi... Taigi lieka viltis, kad galbūt šiandien susimąstysime ir iš tiesų pasiryšime eiti tuo keliu, kurį knygoje „Kultūra. Civilizacija. Geopolitika“ mums siūlo kadaise vadintas romantiku, o dabar jau tapęs realistu K.Pakštas?

© 2004 "XXI amžius"