Mes vis dar neišeiname
iš kažkokio pavaldumo ir baimė

Vytautas LANDSBERGIS

Plačiau pakomentuosiu kontroversinės tarnybos laiko okupacinės valstybės kariuomenėje įskaitymo į pensijų draudimo stažą bylą, kaip vieną iš simptomų, sakyčiau, mūsų valstybės politinio silpnumo. Romualdas Lankas prieš keletą metų yra kreipęsis į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, kad jo priverstinė tarnyba sovietų kariuomenėje būtų įskaityta į darbo stažą tuo pačiu pagrindu, kaip tremtinių metai kalėjimuose ir Sibire. Jis susidūrė su nesupratimu, kuris, mano vertinimu, politiniu požiūriu yra gilesnis Lietuvos istorijos ir teisinės situacijos nesupratimas, negu šiaip noras atstumti, kad nereikėtų šiek tiek daugiau mokėti pensijos. Tokių žmonių yra daug. Jie išgirdo apie vėlesnius žygius ir R. Lanko bylinėjimąsi teismuose, kai jisai skundė ministerijos atsakymus ir atmetimą. Vėliau aš pateikiau įstatymo projektą, kuris nebuvo Seimo iškart atmestas, o netgi svarstomas ir, tam tikru būdu keičiant, galbūt taps ir priimtas, bet šiek tiek vėliau.

Pagrindinis dalykas yra tas – kaip traktuojamas tas laikotarpis. Lietuvos statusas – okupuota valstybė, kuriai primesta svetimos valstybės tvarka ir įstatymai, vyksta prievartinis ėmimas į kariuomenę. Priverstinis perkėlimas, kaip sakydavo, į tolimus šalies rajonus, kuris baigdavosi kapais tolimuose Sovietų Sąjungos rajonuose, žmonių gyvenimo sulaužymu, sveikatos praradimu ir t.t.

R.Lankas iš ministerijos, kaip atsimenu, gavo tiktai pastabą, kad jeigu štai sveikata būtų pažeista, „jeigu galėtum įrodyti, kad netekai sveikatos, tai tada kokią nors kompensaciją galėtume sumokėti“. Kompensaciją už Sovietų Sąjungą, nes Rusija kompensacijos kariuomenėje sužalotiems Lietuvos piliečiams nemoka. Bet čia vėl paradoksas. Tau būtų geriau, jeigu būtų blogiau: jeigu tu būtum sužalotas, tau būtų geriau (čia tik atkreipiu jūsų dėmesį, kokiuose paradoksuose gyvename). Na, ir štai po tokio nesusikalbėjimo ar atmestinio ministerijos požiūrio R. Lankas kreipėsi į Administracinį teismą, paskui į aukštesnįjį administracinį teismą, ir iš ten atsakymas taip pat buvo „ne“. Be to, kaip buvo formuluojama, – sprendimas neskundžiamas. Žinoma, jis gali būti skundžiamas tarptautiniame Žmogaus teisių teisme, bet Lietuvoje pagal dabartinę tvarką (daug kam ji atrodo abejotina) – aukščiau už Administracinį teismą yra tik Strasbūras ir Viešpats Dievas, ne Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Konstitucinis Teismas spręstų, tuo atveju jei kreiptųsi Administracinis teismas.

Karo tarnyba okupuotoje šalyje buvo prievartinė, o sovietiniuose dokumentuose buvo rašoma – būtinoji. Ką reiškia būtinoji? Po tuo žodžiu gali būti paslėptas įvairus turinys, mūsų istoriniu atveju – paslėpta prievarta. Ir prievarta, kurią draudžia Ženevos konvencija, pasirašyta ir Sovietų Sąjungos, – būtent imti į kariuomenę okupuotų šalių gyventojus. Tai tiesioginis pažeidimas, kuris Lietuvoje palietė dešimtis, o gal ir šimtus tūkstančių žmonių. Tai štai Administracinis teismas, taip pat ir aukštesnės instancijos, pasirodė nesuprantančios šito istorinio, teisinio klausimo apie Lietuvos ir jos piliečių būseną tuomet. To įstatymo tobulinimas Seimo komitete rodo, kad yra vėl tam tikra mąstymo yda ir nesuvokimas, kuris atsispindi net žodyne. Mano pasiūlytame tekste, kuriame kalbama apie tai, kas buvo daroma pagal okupuotoje Lietuvoje veikusius SSRS įstatymus, vėl rašoma „pagal galiojusius įstatymus“.

Dažnai sakoma: „O koks tau skirtumas, jeigu tu gausi?“ O skirtumas yra esminis. Ar Lietuvoje teisėtai galiojo tie įstatymai, pagal kuriuos žmonės buvo vežami tremtin? Egzekucijos vykdomos, „troikų“ bei kitokie teismai vyko taip pat pagal kažkokius įstatymus. Bet tai buvo svetimos valstybės įstatymai, primesti okupuotai Lietuvos valstybei. Štai to kažkas nesupranta. Ir toliau vartojami tokie terminai, kaip „būtinoji karinė tarnyba“…

Įstatymo redaktoriai, kurie dabar jau teikia galutiniam balsavimui, verti kritikos, labai švelniai kalbant. Bet aš nenoriu kritikuoti atskirų asmenų, kurie bando kažką sukombinuoti šitoje nepatogioje kažkam situacijoje. Ta kažkam nepatogi situacija yra pripažinimas Lietuvos okupacijos fakto ir kad ėmimas į sovietinę armiją buvo neteisėtas. Toks pat kaip trėmimas. Ar išsiuntimas kur nors į Tolimuosius Rytus – Chabarovską, Blagoveščenską ar į Šiaurės povandeninius laivynus ir pan. Kuo tai skiriasi nuo tremties trejiems metams? (Jeigu po trejų ketverių metų pavykdavo grįžti iš tremties.) Tremtis užskaitoma, o šita tremtis į okupuojančios valstybės kariuomenę – prievartinis ėmimas vis dar nėra suprantamas. Nors šiek tiek socialinė reikšmė ir suprasta, kad tai vis dėlto žmogaus teisių pažeidimas. Bet, kaip matome, valstybinės teisės požiūriu ir istorinės tiesos požiūriu tai yra noras žūtbūt išvengti skirtumo tarp okupuotos valstybės statuso ir nepriklausomos valstybės statuso. Tarp okupacijos ir nepriklausomybės.

Daugelyje politinių pareiškimų, kurie eina iš Kremliaus, iš Užsienio reikalų ministerijos, piktinamasi, kad Baltijos šalyse neteisingai dėstoma istorija, kad kalbama apie kažkokią „okupaciją“. Tai yra tenykštė oficiali pažiūra, bet ji kažkodėl daro įtaką ir Lietuvos pareigūnams, ir net įstatymų priėmimo struktūroms. Norėčiau pasakyti, kad tų požymių, deja, nesavarankiškumo arba mąstysenos priklausomybės, yra ir daugiau.

Išvardysiu keletą faktelių arba požymių. Štai šeimininkas iš Kremliaus užrinka: koks čia dar Amerikos lėktuvas gali skraidyti buvusiose mūsų valdose, taip sakant, Lietuvoje! Ir ką daro Lietuvos valdžia? Lietuvos valdžia teisinasi, kad tas lėktuvas nieko blogo nedarys, jūs nebijokit, mes geručiai, – apkaltintojo ir besiteisinančio pozicijoje. Yra žinių, kad šeimininkas vis dažniau reikalauja kokios nors priežiūros, kokio nors sugrįžimo ir savo karinio buvimo Lietuvoje. Ir jam nepasiūloma verčiau rūpintis savo šalies nelaimėmis. Šeimininkas toliau kankina ir žudo savo piliečius Kaukaze, ir jie gali pasigirti, kad Vilnius tam pritaria. To niekada Lietuvoje dar nebuvo. Tai verčia šiek tiek susimąstyti, nes Rusijos prezidentas yra pasityčiojęs ir iš Lietuvos laisvės kovotojų, partizanų. Niekas iš Lietuvos valdžios – Prezidentas pirmiausia – nei kiti nepareiškė mažiausio protesto. Dar gerai, kad nepareiškė, jog pritaria.

Tai labai konkretūs mus liečiantys dalykai, ne tiek politiniai, bet kurie gali pavirsti politiniais. Tai Kremlius užsimanė gauti išimtinę, privilegijuotą teisę nekontroliuojamai skraidyti virš Lietuvos teritorijos. Nekontroliuojamai skraidyti ir civiliniais, ir kariniais lėktuvais. Kuri nors Lietuvos įstaiga duoda leidimą. Gali neduoti, gali ir duoti. Jie suinteresuoti gauti tą leidimą ir tikriausiai žino būdus, kaip labai paprastai gauti. Dabar to dar nėra, bet vykdantieji tokį užsakymą iš mūsų Susisiekimo ministerijos stengiasi prakišti tokį Vyriausybės nutarimą. Įsivaizduokime, tai yra stojimo į NATO išvakarėse. Ta kandidatė be konsultacijų ne tik su NATO, bet ir su savo Vyriausybe, net su savo Užsienio reikalų ministerija, Krašto apsaugos ministerija prakišinėja tokį reikaliuką. Jeigu pasisektų prakišti, iš karto kiltų klausimas, kokioje čia vyriausybėje ir kaip čia kas dirba? Ne visai sekasi, bet to neatsisakyta.

Yra gręžinys D6, kuris gresia Kuršių nerijai, Nidai ir dėl kurio yra pareikštas susirūpinimas Europos Komisijoje ir Europos Taryboje. Nekalbant jau apie UNESCO organizaciją. Tai yra saugoma pasaulio paveldo teritorija. Šiandien negali būti jokio Lietuvos protesto arba reikalavimo, kad vyktų tarptautinis monitoringas, kad būtų aukščiausio lygio tikrinimas apsaugos priemonių, ko reikalauja Europos Komisija. Lietuva tyli – dar blogiau.

Prieš keletą savaičių Minske vyko Baltijos regiono valstybių socialdemokratų partijų pasitarimas. Tame pasitarime Minske švedai pareiškė susirūpinimą gręžiniu D6, kad jis gali būti grėsmingas Baltijos jūrai. Ir turime pranešimą, kad Lietuvos atstovas pasakė, jog jokios grėsmės nėra. Reiškia, Lietuva panaikino problemą. Švedai labiau rūpinasi. Ir iki šiol neaišku, kas tas Lietuvos atstovas, kuris darė didesnę ar mažesnę kiaulystę ir kokie buvo jo įgaliojimai kalbėti Lietuvos vardu. Taip pateikta „Kaliningradskaja pravda“ (Kaliningrado Dūmos oficialus leidinys). Štai įvairiausiais aspektais galima matyti stoką valstybinio galvojimo apskritai ir visai nestoką pataikavimo vienai galybei, kuri, matyt, nugaros smegenimis vis dar tebejaučiama kaip šeimininko galia.

Štai mano šiek tiek platesnės pastabos. Žinote, be abejo, kad mes nutilome dėl to, kad tas buvęs šeimininkas atsisako bendradarbiauti teisiškai persekiojant Rainių, Vilniaus, Medininkų žudikus. O čia yra tarptautinis Rusijos įsipareigojimas. Galų gale juk ir mūsų pačių Prezidentas atsisako bendradarbiauti su teisingumu. Ko tada galima reikalauti iš kitų? Ir mums tą pasakys, kaip vieną kartą pasakė Izraelio teisėsauga, – jūs ieškote vieno įtariamo nusikaltėlio Izraelyje, bet po Vilnių vaikščioja dešimtys nusikaltėlių, kurių jūs nepersekiojate. Labai sunku ką nors į tai pasakyti. Ir suprantama, kodėl Lietuvoje taip labai švelniai persekiojami arba nepersekiojami, arba jiems leidžiama nepatrauktiems atsakomybėn pabaigti savo gyvenimą – garbingai, su valstybinėmis pensijomis ir net valstybės lėšomis būt palaidotiems. Kaip tūlas ir žymus kagėbistas ir sadistas Martavičius. Jis sulaukė savo gyvenimo pabaigos, nors po Genocido muziejų vaikščioja žmonės, kurie sako: kaip jis man sulaužė šonkaulius, sulaužė raktikaulį, kaip jis mus kankino... Niekas jo nepatraukė atsakomybėn.

Štai mes vis dar neišeinam iš kažkokio pavaldumo ir baimės.

Pagal spaudos konferencijoje pateiktą tekstą

© 2004 "XXI amžius"