JAV prezidentų slaptieji
archyvai. Vietnamas
|
D.Eizenhaueris siūlė Pietų
Vietnamo vadovui N.D.Djemui
paramą ir į Vietnamą atsiuntė
daugiau nei 500 karo specialistų |
1973-iųjų liepą amerikiečiai bene pirmą kartą
sužinojo, kad jų šalies vadovas slapta įrašinėjo pokalbius su artimiausiais
patarėjais bei beveik visus telefoninius pokalbius. Tąkart tuometis
JAV prezidentas R.Niksonas buvo apkaltintas neteisėtu politinių
oponentų šnipinėjimu. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad pokalbius įrašinėjo
visi JAV vadovai nuo pat F.Ruzvelto laikų. Ankstesniems prezidentams
naudotis garso įrašais tiesiog neleido tuometinės techninės galimybės.
Šiandien daugelis buvusiųjų prezidentų slaptųjų įrašų prieinami
plačiajai visuomenei, jie saugomi Nacionaliniame JAV archyve.
Šaltojo karo metais vidaus politikoje amerikiečiai
laikėsi vadinamojo domino principo, t.y. teorijos, esą proamerikietiško
režimo žlugimas bet kurioje trečiojo pasaulio šalių skatina amerikiečiams
nepalankias politines permainas ir kaimyninėse valstybėse. Terminą
domino principas pirmą kartą pavartojo žurnalistas Dž.Olsonas.
Tokia politika vadovavosi D.Eizenhaueris Pietryčių Azijoje. Jis
manė, kad komunistų pergalė Indokinijoje paskatins kovoti dėl valdžios
Tailando, Birmos ir Indonezijos komunistus, o tai būtų mažų mažiausiai
neparanku Australijai, Naujajai Zelandijai ir Japonijai, kuri nenorėdama
prarasti prekybinių rinkų būtų priversta daryti tam tikrų nuolaidų.
1954-ųjų liepą pasirašius Ženevos sutartį Vietnamas buvo padalytas
į dvi dalis, šiaurinę ir pietinę, o šios šalies teritoriją galutinai
paliko prancūzų kariniai daliniai. Pietų Vietnamo vadovu tapo N.D.Djemas,
kuris anksčiau dirbo prancūzų kolonijinėje administracijoje ir nemažą
gyvenimo dalį praleido JAV. D.Eizenhaueris siūlė šiam politikui
paramą ir į Vietnamą atsiuntė daugiau nei 500 karo specialistų.
N.D.Djemui pavyko tapti valstybės lyderiu, tačiau nuolatiniai Šiaurės
Vietnamo partizanų išpuoliai privertė imtis griežtų ir net žiaurių
veiksmų.
1961-aisiais 35-uoju Baltųjų rūmų šeimininku tapęs
Dž.Kenedis taip pat pateko į problemų Vietname sūkurį. Jis manė,
kad tai bene vienintelė demokratinė valstybė visame Pietryčių Azijos
regione, tačiau slapta vylėsi, jog nuo komunistų pavojaus gali išgelbėti
liberalesnis valdymas. Amerikiečiai ne kartą klydo užsienio politikos
klausimais. Vietnamas nebuvo išimtis, o gal net ir pati didžiausioji
amerikiečių politikų klaida. Dž.Kenedžio aplinka reikalavo liberalių
reformų ir priešingu atveju grasino nutrauksianti bet kokią paramą.
Vašingtonas siekė padidinti kariškių skaičių Vietname ir visai rimtai
svarstė apie galimybę čia dislokuoti karinius dalinius. N.D.Djemas
amerikiečių reikalavimų įvykdyti negalėjo, nes šalyje, kurioje vyksta
pilietinis karas, neįmanoma sukurti valstybės pagal vakarietišką
demokratijos modelį. Vietname vienas po kito buvo planuojami kariniai
perversmai. Pietų Vietnamo kariškiai suvokė, kad amerikiečių parama
būtų itin naudinga, todėl pasistengė susisiekti su JAV žvalgybininkais.
Deja, amerikiečiai nesugebėjo rasti geriausio problemos sprendimo
būdo.
Pasak istorikų, esminiai pokyčiai Vietname prasidėjo
po 1963 m. spalio 29-ąją Baltuosiuose rūmuose įvykusio susitikimo.
V.Kolbis, vadovavęs amerikiečių žvalgybininkams Saigone, tąkart
apžvelgė karinę situaciją ir aptarė perversmo galimybes. Pasak jo,
N.D.Djemas pasimokė iš praeities klaidų ir savo sargybinius aprūpino
radijo ryšio priemonėmis, be to, jis nebesitiki lengvai savo pusėn
patraukti maištaujančiųjų. Tuo tarpu valstybės sekretorius D.Raskas
išreiškė abejones galimo perversmo sėkme. Jis priminė susirinkusiesiems,
kad vietnamiečių lyderiai gauna patikimą informaciją apie įvykius
šalyje, ir pasiūlė amerikiečiams visais įmanomais būdais skelbti
amerikiečių norą kuo greičiau užbaigti pilietinį karą ir stengtis,
jog valdžios pokyčiai pareikalautų kuo mažiau žmonių aukų. D.Raskas
neslėpė nepasitikįs nė vienu vietnamiečiu. Teisingumo ministras
R.Kenedis pripažino, kad amerikiečiai stengiasi nulemti ateitį žmonių,
apie kurių lūkesčius praktiškai nieko nežino. Perversmas toleruotinas
tik tuo atveju, jei galima atspėti tikslias jo pasekmes. Deja, pusiaukelėje
sustoti nedera, mat, perversmui nepavykus, amerikiečiai būtų priversti
kuo skubiau palikti Vietnamo teritoriją.
O tai jau reikštų baisią katastrofą. Prezidentas
Dž.Kenedis išsakė mintį, esą perversmo organizatorius reikėtų remti
tik tuo atveju, jeigu bus gauta patikimų įrodymų apie opozicijos
pajėgų galią. Prezidentas pasisakė jaučiąs pareigą remti keturiolika
milijonų Pietų Vietnamo gyventojų kovojant prieš komunizmą ir vis
dar nesiliaująs tikėti, kad N.D.Djemas pakeis politiką.
Paradoksalu, tačiau perversmas Saigone įvyko vos
po dviejų dienų. Amerikiečių žvalgybininkai, prieš keletą dienų
dievagojęsi galėsią įspėti prezidentą bent prieš dvi paras, apie
perversmą sužinojo likus vos kelioms valandoms iki jo pradžios.
Įvyko tai, ko bene labiausiai bijojo ministras R.Kenedis nenorėdami
palaikyti nė vienos iš kariaujančių pusių amerikiečiai pateko į
aklavietę. Nepraėjus nė mėnesiui po Djemo žūties, 1963-iųjų lapkričio
22-ąją Dalase buvo nušautas ir JAV prezidentas Dž.Kenedis.
36-asis JAV prezidentas L.Džonsonas trauktis nebegalėjo.
Vietname partizanai aktyviai kovojo prieš Saigone įsikūrusius politikus.
Naujojo prezidento atleisti Dž.Kenedžio patarėjai tikino, neva amerikiečių
kariniai daliniai Vietnamą būtų palikę po 1964-ųjų rinkimų ir vėliau
JAV į Indokinijos vidaus politiką nebebūtų kišusis. Tokių gandų
pagrįstumo bent jau kol kas įrodyti niekam nepavyko. L.Džonsonui,
kuris populiarumu neprilygo Dž.Kenedžiui, teko taikstytis su užsienio
politikos problemomis ir pagrindiniuose postuose palikti žuvusio
prezidento aplinkos žmones. 1964-ųjų rugpjūčio 2-ąją amerikiečių
karinį laivą Madox, plaukiojusį neutraliuose vandenyse, atakavo
vietnamiečiai. Hanojus viešai tikino esą taip pasielgė vietinės
partizanų grupuotės.
Ankstų rytą Vašingtone suskambo telefonas. JAV
prezidentui skambino gynybos ministras Dž.Maknamaras. Pokalbio pradžios
įrašyti nepavyko. Išlikusiuose fragmentuose užfiksuota, kad prezidentas
ir gynybos ministras aptarinėja, kaip tokias prastas naujienas pasakyti
Kongreso nariams. L.Džonsonas pasiūlė sudaryti 15-20 kariškių bei
diplomatų grupę, kuri informuotų aukščiausiuosius politikus apie
įvykius Vietname ir pabrėžtų, jog amerikiečiai ėmė šaudyti atsakydami
į vietnamiečių atakas bei nuskandino vieną iš trijų jų karinių laivų.
Trauktis iš Vietnamo amerikiečių armija nė neketinanti. Prezidentas
norėjo nuraminti politikus ir įtikinti juos amerikiečių kariuomenės
galia. Esą niekam, kas tik išdrįs pulti amerikiečius, nepavyks pasprukti
nenubaustam.
Vos po kelių valandų amerikiečių karinis laivynas
patiria naują smūgį. Šįkart amerikiečiai nusprendžia paleisti reaktyvinius
naikintuvus ir taikiniu pasirinkti naftotiekį. JAV prezidentas tokiam
sprendimui neprieštarauja. Tačiau praėjus vos kelioms minutėms po
paskutiniojo pokalbio pabaigos, Baltuosiuose rūmuose vėl skamba
telefonas. Pranešama, kad amerikiečių kariniai laivai apšaudyti
torpedomis iš nežinomų laivų, kariškiai mano, kad kitas išpuolis
gali įvykti netrukus. L.Džonsonas liepia surengti oro ataką. Pentagono
pareigūnams liepiama pranešti, kad naktį apšaudyti du amerikiečių
kariniai laivai, kuriuos pasienio patrulių kateriai palaikė priešais.
Amerikiečiai nuostolių nepatyrė, nuskendo keli vietnamiečių kateriai.
Tikslesnė informacija bus pateikta vėliau.
18 val. 45 min. L.Džonsonas sukvietė Kongreso
narius ir pateikė jiems rezoliucijos projektą, kuris suteikė JAV
prezidentui didžiulius karinius įgaliojimus. Prieš pat vidurnaktį
prezidentas kreipėsi į tautą, po gero pusvalandžio amerikiečių lėktuvai
pakilo į mūšį. Rezoliuciją Kongresas priėmė rugpjūčio 7-ąją, Atstovų
rūmų nariai balsavo vienbalsiai, Senate jai pritarta absoliučia
balsų dauguma. Prezidentas L.Džonsonas užsitikrino lengvą pergalę
1964-ųjų metų rinkimuose: jį Baltuosiuose rūmuose norėjo matyti
net 61 proc. rinkėjų. Tačiau karas Vietname užkirto kelią dar vienai
jo kadencijai. Šį beprasmišką karą teko užbaigti L.Džonsono įpėdiniui
R.Niksonui.
Gražina MINKAUSKAITĖ
© 2004 "XXI amžius"
|