Abejojama karo Irake priežastimis
Apie karo Irake būtinumą Jungtinėse Amerikos Valstijose
netyla diskusijos, kurias paskatino skandalingi aukštus postus užimančių
pareigūnų pasisakymai. Amerikiečių žvalgybininkai itin pasitikėjo
opozicinės Irako nacionalinės tarybos teikiama informacija. Šios
tarybos lyderis Ahmadas Chalabis vertinamas nevienareikšmiškai.
Ypač po to, kai paaiškėjo, jog šis politikas palaikė artimus ryšius
su vienu didžiausiu JAV priešu Iranu.
A.Chalabis, kaip ir bet kuris kitas diktatoriaus
S.Huseino veiksmams nepritaręs politikas, buvo suinteresuotas palaikyti
ryšius su amerikiečiais. Jis ilgus metus svajojo Irako valdžią perduoti
musulmonams šiitams. Karas ir karinis perversmas galėjo atrodyti
kaip bene geriausia išeitis, todėl neatmestina versija, jog Irako
nacionalinė taryba sąmoningai provokavo amerikiečius griebtis ginklo.
Ištisus dešimtmečius A.Chalabis gyveno užsienyje,
tačiau yra žinoma, jog jis ne kartą lankėsi Irane, kur bendravo
su įtakingais pareigūnais. Paskutinioji kelionė į Iraną įvyko vos
prieš keletą savaičių. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šis politikas
iš paskutiniųjų stengiasi įtikti tiek Irako šiitams, tiek ir Teheranui.
Nuverstasis Irako vadovas S.Huseinas iraniečius
laikė priešais, kaip, beje, ir A.Chalabį. Irake dar nepamirštas
Petra banko, kurį Jordanijoje įkūrė pats A.Chalabis, bankroto
istorija. 1978-aisiais įkurtas bankas gyvavo vienuolika metų. Pasak
oficialių šaltinių, bankrotą sukėlė Jordanijos vyriausybės veiksmai.
Tuo tarpu Jordanijoje ir Izraelyje iki šiol sklando gandai, neva
krizė kilo dėl iraniečių finansavimo Irano ir Irako karo metu. Teheranui
pripažinus Bagdado pergalę, Irakas privertė kaimyninės Jordanijos
politikus įšaldyti opozicinių jėgų lėšas, siunčiamas iš Libano.
Įdomu ir tai, jog A.Chalabį iš Jordanijos savo automobiliu išvežė
tuometis sosto įpėdinis princas Hasanas, o ryšiai su Jordanijos
karališkąja šeima buvo palaikomi ir vėlesniais metais. Įrodyti,
kad A.Chalabis dirbo iraniečiams, be galo sunku. Tačiau amerikiečiai
žinojo, jog šis politikas Irane lankėsi ir prieš 2001-ųjų rugsėjo
11-ąją, ir prieš karinės operacijos Irake pradžią, ir paties karo
metu. Vašingtonui tokie ryšiai buvo netgi naudingi. Yra žinoma,
kad A.Chalabis iš Teherano skambino į Vašingtoną ir pasakojo apie
susitikimų su aukšto rango Irano politikais bei garsiais Irako opozicijos
atstovais, kurie buvo priversti gyventi ne savo gimtojoje šalyje,
rezultatus. Naujienų agentūra IRNA ne kartą A.Chalabį vadino tarpininku
tarp JAV ir Irako nacionalinio kongreso. Pats politikas dievagojosi,
esą bendravimas su Iranu niekada nenutrūksiąs.
Karinei operacijai Irake artėjant prie pabaigos,
JAV oro pajėgų lėktuvu A.Chalabis buvo nuskraidintas į saugią vietą.
Karo ekspertai tokį amerikiečių žingsnį laiko simboliniu gestu,
įrodymu, kad JAV pripažino Irako nacionalinę tarybą savo sąjungininke.
2003-iųjų gruodžio 1-osios vakarą A.Chalabis susitiko
Irano aukščiausiosios nacionalinės saugumo tarybos vadovu Hasanu
Rohani. Irano pareigūnas susitikimo metu išreiškė viltį dėl greitų
rinkimų Irake. A.Chalabis pareiškė, jog iraniečiai ne kartą padėjo
irakiečiams kovoje prieš S.Huseino režimą ir iš šios kaimyninės
valstybės laukiama itin daug. Iranas galįs garantuoti saugumą ir
stabilumą Irake, mat juo Irako gyventojai linkę pasitikėti. Pasak
Irako lyderio, jokia kita kaimyninė valstybė Irako labui nepadarė
tiek daug gero, kiek Iranas. Gruodį vykusių susitikimų metu A.Chalabis
išreiškė norą pirkti iš Irano naftą, statybines medžiagas, maisto
produktus ir įvairius medikamentus. Abiejų valstybių pareigūnai
pripažįsta, kad tokia prekyba vyksta ir dabar, tačiau kol kas ji
dar neįteisinta oficialiai. Kompanijos, kurioms bus patikėta teisė
vykdyti tokią prekybą, neįvardijamos.
Artimi A.Chalabio ryšiai su Iranu pravertė skatinant
bendradarbiauti Irako šiitus ir oficialiuosius Irano politikus.
Pasibaigus karinei operacijai Irake ir įsivyravus taikai, tokių
ryšių slėpti nebereikės. Tačiau jei tikėsime, kad didžioji amerikiečių
žvalgybininkų gaunamos informacijos apie situaciją Irake dalis JAV
pasiekė būtent per Irako nacionalinę tarybą, tai reikštų, jog A.Chalabis
buvo pagrindinis amerikiečių informatorius. Jei tai tiesa, gali
būti, kad jis sąmoningai tirštino spalvas turėdamas konkretų tikslą
priversti amerikiečius griebtis ginklo. Šiandien aiškėja, kad
amerikiečiai klydo, jie nesitikėjo partizaninio karo Irake ir nežinojo
tiesos apie S.Huseinui palankių kovotojų skaičių. Beveik visa strateginė
informacija amerikiečių karo vadus ir aukščiausiojo rango politikus
pasiekė iš Irako nacionalinės tarybos. Deja, paaiškėjo, kad beveik
viskas, kuo amerikiečiai tikėjo, tebuvo apgaulė.
Iškilus į viešumą kai kuriems faktams, paprastų
amerikiečių akyse gerokai nusmuko JAV politikų autoritetas. Pernelyg
didelis ir, kaip paaiškėjo, nepagrįstas, pasitikėjimas šiitais neleido
net įsivaizduoti galimos situacijos Irake po karinės operacijos
pabaigos. Amerikiečiai pakliuvo į savotiškus spąstus. Jiems teks
praleisti Irake tiek laiko, kiek pageidaus Irako šiitai bei jų rėmėjai
kaimyniniame Irane.
Karo ekspertai nebesiryžta vienašališkai smerkti
ar teisinti karo Irake iniciatorių. Tačiau vis dažniau amerikiečių
politikai susimąsto, kas gi iš tiesų yra tikrasis Irako nacionalinės
tarybos lyderis. Vos prieš keletą mėnesių viešai kalbėta neva šiuo
politiku pasinaudojusi JAV Gynybos ministerija. Bet jei pavyktų
rasti nenuginčijamų įrodymų, kad A.Chalabis vykdė Irano politikų
valią, būtų nebeaišku, kas kuo pasinaudojo.
Amerikiečių žvalgybininkų laukia nelengva užduotis
išsiaiškinti tiesą. Jiems teks kruopščiai išanalizuoti kiekvieną
A.Chalabio poelgį ir mėginti atkurti kiekvieną jo žingsnį nuo pat
devintojo dešimtmečio pradžios. Žvalgybos specialistai linkę manyti,
kad tai pati geriausia išeitis, mat priešingu atveju pasitikėjimas
amerikiečių vykdoma politika tikrai neišaugs. Deja, politikoje maža
atsitiktinumų, o tikrąsias garsių politikų priežastis geriausiai
padeda atskleisti laikas.
Gražina MINKAUSKAITĖ
© 2004 "XXI amžius"
|