Siūlymas atsisakyti Prezidento
institucijos vertas diskusijų

Prezidentas Valdas Adamkus Gedimino Žilinsko (ELTA) nuotrauka

Prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma bendrauja su Kovo 11-osios minėjimo dalyviu prie Seimo rūmų Jono Česnavičiaus nuotrauka

Idėja panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento instituciją yra labiau pagrįsta nei sumanymas rinkti Prezidentą Seime. Tai Eltai pareiškęs Prezidentas Valdas Adamkus pripažino, jog verta pradėti rimtas, bet ramias diskusijas dėl Prezidento institucijos panaikinimo.

Politinio skandalo fone, menkėjant Prezidento institucijos prestižui, pasigirsta vertinimai, kad Lietuvai apskritai nereikia visuotinai renkamo Prezidento. Antai Kęstutis K. Girnius tvirtina, jog reikėtų panaikinti Prezidento instituciją. Kokia Jūsų nuomonė?

Manau, kad siūlymas atsisakyti Prezidento institucijos yra vertas visuomenės diskusijų. K.Girniaus idėja panaikinti šią instituciją atrodo labiau pagrįsta negu sumanymas Prezidentą rinkti Seime. Tačiau diskutuoti šia tema reikia ramiai. Būtų blogai, jei iš vienos nesėkmingos istorijos pultume daryti skubotas išvadas.

Sverkime visus argumentus. Matykime visus demokratinei valstybei kylančius pavojus. Juk šiandieninė politinė krizė parodė vieną dalyką: dabar esanti skirtingų valdžios institucijų galių pusiausvyra mums leidžia apginti demokratinę valstybę. Netinkamus Prezidento veiksmus stabdo Seimas. Jei antidemokratiškai elgtųsi Seimo dauguma, ją galėtų stabdyti Prezidentas.

Gerai pagalvokime: ar reikia šiandien atsisakyti tokių demokratijos saugiklių? Ar po rinkimų pamatę naują Seimo daugumą, nepasigesime Prezidento kaip Konstitucijos garanto?

Vienas buvusių „naujosios politikos“ bloko lyderių Romualdas Ozolas teigia, kad būtent per Prezidento, o ne per Seimo rinkimus rinkėjų valia išreiškiama geriausiai. Ar pritariate buvusiam „naujosios politikos“ bendraminčiui?

Rinkėjų valia vienodai išreiškiama tiek per Seimo, tiek per Prezidento rinkimus. Tiek vienu, tiek kitu atveju politinė kova turėtų būti garbinga, vykti pagal taisykles.

Deja, kaip rodo faktai, per praėjusius Prezidento rinkimus taisyklės buvo sulaužytos. Bet tai nereiškia, kad nuo manipuliavimo ir netinkamų technologijų savaime yra apsaugoti Seimo rinkimai.

Kodėl 2000-ųjų pavasarį parėmėte „naujosios politikos“ bloką? Ar šis politinis sumanymas pasiteisino?

Taip, pasiteisino. Nepaisant jį ištikusios dalinės nesėkmės, jis pasiteisino. Šiandien Lietuva - ant NATO ir Europos Sąjungos slenksčio. Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, užsienio reikalų ministras Antanas Valionis yra mūsų valstybės vakarietiškos krypties garantai.

O ką matėme 2000-ųjų pradžioje? Po Lietuvą važinėjo neseniai sukurtos Socialliberalų partijos autobusai ir agitavo prieš Lietuvos stojimą į NATO. Po tokios agitacijos socialliberalai, nušlavę tradicines partijas, triuškinamai laimėjo savivaldos rinkimus. Su jų pagalba Kauno meru tapo ekstremistas, kuris stulbino Vakarus antisemitiniais pareiškimais ir kurį sveikino pats Vilniaus universiteto rektorius.

Ką tokiu atveju turi daryti Prezidentas, siekiantis kuo greičiau užtikrinti savo valstybės saugumą, įtvirtinti Lietuvą Vakaruose? Numoti ranka į vidaus politinius procesus ir užsiimti tik užsienio politika? Bet būtent vakarietiškai užsienio politikai tuomet didžiausia grėsmė kilo iš rizikingų mūsų vidaus reikalų.

Todėl po 2000 metų savivaldos rinkimų ir kreipiausi į Seimo partijas, kviesdamas atnaujinti politiką, atnaujinti partijų ir visuomenės dialogą, atsigręžti į regionus, į skurstančią visuomenės dalį, kad Lietuva nebūtų išblokšta iš pasirinkto Vakarų kelio.

Nuoširdžiai rėmiau premjero Andriaus Kubiliaus pastangas reformuoti biurokratinį valstybės aparatą, sudaryti geresnes sąlygas verslui. Apie valstybę, jos strateginius tikslus daug kalbėjausi ir su socialliberalų lyderiais. Ieškojome bendros kalbos. Jie, kaip liberalai ir centristai, parėmė mano iškeltą politikos atnaujinimo idėją ir vakarietišką valstybės kursą.

Kaip ir 2000-ųjų pavasarį, ateina laikas partijoms ir politikams intensyviai galvoti apie artėjančius Seimo rinkimus. Kaip vertinate dabartinę politinę padėtį, palyginti su 2000-ųjų metų? Galbūt Lietuvai vėl reikia kažko panašaus į „naująją politiką“?

Esu tikras: jei tradicinės partijos būtų padariusios reikiamas išvadas 2000-aisiais, dabar valstybės krizės nebūtume turėję. Juk ir šiandien mums trūksta partijų ir visuomenės dialogo, trūksta visuomenės pasitikėjimo demokratijos institucijomis, trūksta valdžios dėmesio vargingai gyvenantiems žmonėms, jų problemoms. Todėl politikos atnaujinimo uždavinys, kurį kėliau prieš ketverius metus, išlieka aktualus ir dabar.

Viktoro Uspaskich ir Valentino Mazuronio vadovaujamos partijos išsirutuliojo iš „naujosios politikos“ bloko partijų - socialliberalų ir liberalų. Kaip vertinate šiuos naujus darinius?

Jūsų klausimuose matau pastangas suprimityvinti ir iškreipti politinę tikrovę. Ta tikrovė yra daug sudėtingesnė. Ji toli gražu netelpa į primityvias politologų schemas.

Iš Jūsų vadinamojo „naujosios politikos bloko“ „išsirutuliojo“ ne tik V.Uspaskich ir V.Mazuronis, bet ir Gintaras Steponavičius, Artūras Paulauskas, dabartiniai ministrai Algirdas Monkevičius, Antanas Valionis, Linas Linkevičius, Vilija Blinkevičiūtė ir kiti politikai.

Kaip vertinu Darbo ir Liberalų demokratų partijas? Apie Darbo partiją dar sunku ką nors pasakyti. Atrodo, kad energijos ir pinigų jai užtenka. Ji sumaniai naudojasi kitų partijų padarytomis klaidomis, jų pasyvumu.

Manau, kad tradicinės partijos turėtų ne primityviai piktintis šios partijos populiarumu, bet daugiau pakrutėti, stipriau su ja konkuruoti savo idėjomis ir veikla. Tokia konkurencija mūsų demokratijai galėtų išeiti į naudą.

Liberalų demokratų veikla, mano supratimu, jau peržengė parlamentinės demokratijos ribas. Juk jie organizuoja mitingus, kuriuose raginama išvaikyti Seimą. Civilizuotoje valstybėje liberaldemokratai neišvengiamai turėtų likti tik užribio grupe. Neatsitiktinai jų pagrindiniai sąjungininkai šiandien yra Visvaldas Mažonas ir Vytautas Šustauskas.

Savo kadencijos metu ne kartą kritikavote politines partijas, kurios dabar paprastai vadinamos „tradicinėmis“. Ar dabar jos tapo brandesnės? Ar atsirado naujų - brandesnių?

Brandesnių neatsirado. Veiklesnių, aktyvesnių - taip.

Niekada politinių partijų nesu kritikavęs abstrakčiai ar dėl jų ideologijų. Tekdavo ginčytis dėl konkrečių veiksmų ir sprendimų, su kuriais negalėjau sutikti, nes, mano manymu, valstybei jie nebuvo geri. Šiandien šių partijų atstovai pripažįsta, kad ne kartą mano kritika buvo teisinga.

Ar tradicinės partijos tapo brandesnės? Manau, kad taip. Bet matau ir kartojamas senas klaidas. Dėl jų yra labai apmaudu.

Kaip manote, ar Algirdas Brazauskas turėtų kelti savo kandidatūrą, jei šiemet vyktų Prezidento rinkimai? Ar galvojate kelti savo kandidatūrą?

Iš tiesų valdančiai Socialdemokratų partijai, jos vadovui, visiems jos nariams šiandien tenka didžiulė asmeninė atsakomybė už tolesnį mūsų tautos likimą. Manau, kad premjeras A.Brazauskas dėl kandidatavimo apsispręs taip, kaip reikalaus mūsų valstybės interesai. Aš savo kandidatūros nekelsiu.

Prezidentas Rolandas Paksas dažnai įvardija Lietuvą sukrėtusį žemėtvarkininkų skandalą kaip savo nuopelną. Ar Jūsų kadencijos metu Jus buvo pasiekusi kokia nors informacija šiuo klausimu?

Ištirti žemėtvarkininkų skandalą Specialiųjų tyrimų tarnybos paprašė ne prezidentas R.Paksas, bet Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Aloyzas Sakalas. Tokia yra tiesa.

Dėl netvarkos grąžinant žemę buvau įspėjęs ne vieną žemės ūkio ministrą, ne vieną Vyriausybę. Pritrūkęs kantrybės pateikiau Seimui įstatymų pataisas, kuriomis pavyko pristabdyti žemės „susigrąžinimą“ valstybės saugomose teritorijose. Būtent A.Sakalo komitetui parėmus, šitoms pataisoms Seimas pritarė.

Jei Jums būtų kilęs įtarimas - juo dabar teisina savo veiksmus prezidento R. Pakso aplinka, - kad Valstybės saugumo departamentas dirba „nešvariai“, kokių veiksmų, kaip valstybės vadovas, būtumėte ėmęsis?

Tokiems įtarimams aiškintis yra prokuratūra. Jei įtarimai pasirodytų pagrįsti, juos pristatyčiau Seimui ir kviesčiau daryti bendrą politinį sprendimą. Bet Respublikos Prezidentui stoti į viešą karą su savo Valstybės saugumo departamentu kitos valstybės įtartinų verslininkų pusėje ir taip elgtis savo šalies narystės NATO išvakarėse - tokių dalykų net juodžiausiame sapne negalėjau įsivaizduoti.

Kokiu tikslu Mečys Laurinkus Jus supažindino su kontrabandos schemomis, jei jokių veiksmų nesiūlė imtis? Ir kodėl su teisėjų skandalu susijusi medžiaga buvo paviešinta tik 2003 metų vasarą?

To turėtumėte klausti ne manęs, o M. Laurinkaus. Beje, kokių veiksmų prieš kontrabandininkus teisinėje valstybėje galima siūlyti imtis Prezidentui? Demokratinės Lietuvos Prezidentas - ne „batka“ Machno. Kovoti su kontrabandininkais privalo teisėsauga.

M. Laurinkus, kaip ir kitų specialiųjų tarnybų vadovai, supažindindavo mane su informacija, kurią turėjau žinoti kaip pareigūnas, atsakingas už valstybės užsienio politiką ir jos saugumą. Bet niekad nesikišau į jokį operatyvinį tyrimą. Mano supratimu, to daryti teisinės, demokratinės valstybės vadovas negali. Už operatyvinį tyrimą, jo eigą atsako specialiosios tarnybos, teisėsauga. Šitos institucijos ir turi spręsti, kada kokią medžiagą perduoti prokuratūrai, kokią išviešinti.

Supraskime: operatyvinė medžiaga renkama rizikuojant žmonių gyvybėmis, ja keičiamasi su užsienio tarnybomis, atliekamos bendros tarptautinės operacijos. Todėl labai pavojinga šią medžiagą paversti vietos politikų žaisliuku. Kyla rimtas pavojus žmonių teisėms ir laisvėms, kai politikai mėgina tapti operatyviniais darbuotojais ar ima tokius vaidinti savo viešųjų ryšių patarėjų primokyti.

Ko dar trūksta mūsų valstybei, lyg ir tampančiai visaverte Vakarų valstybių šeimos nare? Ko linkėtumėte Lietuvos piliečiams, partijoms ir politikams?

Mus ištikusi krizė apnuogino, išryškino daug valstybės ir visuomenės bėdų. Pasirodė, kad mums dar gerokai trūksta pilietinės ir politinės brandos, trūksta savo tautos ir valstybės interesų suvokimo, pasiryžimo šiuos interesus tvirtai ginti.

Tapo akivaizdžios seniai Vakaruose žinomos tiesos, kad demokratija negalima be moralės, kad demokratijos naštą pajėgia nešti tik moraliai stipri ir išsilavinusi visuomenė.

Mums dar trūksta visuotinio supratimo, kad politika yra visų mūsų, Lietuvos žmonių, bendras reikalas, kad valstybė yra ne kažkas svetima, bet mūsų, piliečių, susivienijimas. Turime mokytis gyventi kaip šio bendro susivienijimo nariai - ir politinės partijos, ir visi joms nepriklausantys piliečiai.

Turime imtis asmeninės atsakomybės už savo valstybę, už viešąją erdvę, kitaip ją galime greitai prarasti.

Būtent valstybinės išminties ir pilietinio solidarumo noriu palinkėti visiems Lietuvos žmonėms. Būkime išmintingi ir solidarūs, kad netaptume žaisliuku svetimose rankose.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Vladimiras Laučius

© 2004 "XXI amžius"