JAV prezidentų slaptieji archyvai.

„Votergeito“ skandalas ir Artimųjų Rytų taikos
sureguliavimo procesas

1974 metų rugpjūtį laikraščiai pranešė apie R. Niksono atsistatydinimą ir prezidento pareigų perdavimą Dž. Fordui

1972-ųjų birželio 17-osios naktį Vašingtono viešbutyje buvo suimti penki slaptųjų tarnybų pareigūnai, mėginę Demokratų partijos štabe įrengti pasiklausymo įrangą. Tyrimo metu paaiškėjo, kad vienas sulaikytųjų, Džeimsas Makfordas, dirbo JAV prezidento Ričardo Niksono rinkimų komitete. Jam talkino imigrantai iš Kubos. Dž.Makfordas anksčiau dirbo CŽV, kaip, beje, ir Hovardas Hantas, surengęs šią operaciją ir taip pat padėjęs R.Niksonui laimėti prezidento rinkimus.

Netrukus tapo aišku, kad panašių operacijų, nukreiptų prieš politinius oponentus, R.Niksono aplinka rengė ne vieną ir ne dvi. Surinkta informacija patekdavo ant tuomečio teisingumo ministro Džono Mitčelo darbo stalo. Lėšos tokiai veiklai buvo skiriamos iš rinkimų fondo biudžeto, jas pervedant į vieno iš dalyvių asmeninę sąskaitą. Sulaikymo metu buvo rasta daugiau nei penki tūkstančiai dolerių. Visos rastos 100 dolerių kupiūros turėjo tą pačią seriją.

„Votergeito“ skandalo metu R.Niksonas atostogavo Floridoje. Apie skandalą sužinojęs tik iš spaudos, prezidentas iš pradžių neskyrė tam dėmesio ir atostogas tęsė dar dvi dienas. Jam grįžus į Vašingtoną, dienraščiuose pasirodė publikacijos, gausios naujausios informacijos apie Baltųjų rūmų pareigūnų įtaką skandalui. Prezidentas į savo darbo kabinetą suskubo pasikviesti vyriausiąjį Baltųjų rūmų pareigūną. Pokalbis buvo įrašinėjamas, tačiau vėliau, Kongreso atstovams pareikalavus įrašų, paaiškėjo, kad ištrinta daugiau nei pusė pusvalandžio trukmės pokalbio. Nepavyko nei atkurti įrašų, nei nustatyti kaltininko. Vėlesni įrašai išliko. Juose prezidentas domėjosi, ar neiškilo viešumon jo slaptųjų rėmėjų pavardės. R.Niksonui atrodė geriausia būtų įtikinti visuomenę, kad į Meksikos bankuose imigrantų iš Kubos vardu atidarytas sąskaitas plaukia jų asmeninės lėšos. Prezidentas buvo informuotas, kad skandalą tiriantys teisėsaugos organai iškėlė dvi galimas versijas: pasak pirmosios, operacijos užsakovu buvę Baltieji rūmai, pasak antrosios – išeiviai iš Kubos bei CŽV. Antroji versija netrukus buvo atmesta. R.Niksonas primygtinai pareikalavo, kad jo vardas nebūtų minimas viešai. Jis baiminosi, jog į viešumą gali iškilti ir Kiaulių įlankos istorija, t.y. nepavykęs amerikiečių mėginimas sukelti Kuboje perversmą.

Iki prezidento rinkimų tebuvo likę vos trys mėnesiai. Niekam ne paslaptis, kad prisiekdami tarnauti šaliai lyderiai gauna nemažai privilegijų. Viena jų – galimybė naudotis slapta ir ne kiekvienam prieinama informacija. Tai daroma legaliai, CŽV paskiria atstovą Baltiesiems rūmams. Tokiomis privilegijomis naudojasi ir kandidatai į prezidento postą. R.Niksono nusivylimui, toks šansas buvo suteiktas ir jo konkurentui senatoriui Džordžui Makgovernui. Todėl jis siekė, kad politinis oponentas nesužinotų visos tiesos. R.Niksonas tikėjosi likti Baltųjų rūmų šeimininku dar vieną kadenciją. Jo rinkimų štabas teisinosi neturėjęs laiko supažindinti demokratus su visomis smulkmenomis. Tąkart R.Niksonas didžiule balsų persvara laimėjo rinkimus. Deja, „Votergeito“ skandalas tarsi uždelsto veikimo bomba sužlugdė jo politinę karjerą. Pradžią tam padarė dviejų dienraščio „Washington Post“ žurnalistų tyrimas, kuris tęsėsi daugiau nei dvejus metus ir įkvėpė režisierių Alaną Pakulą šią istoriją perkelti į kino ekraną. Tuo tarpu R.Niksonas bene visus populiariuosius leidinius kaltino esą jie atstovauja rėmėjų, kurių daugelis yra žydų kilmės, interesams, radikalioms kairiųjų pažiūroms bei stengiasi patraukti savo pusėn jaunimą.

Viename privačių pokalbių su Sovietų Sąjungos pasiuntiniu Vašingtone Anatolijumi Dobryninu R.Niksonas dėl „Votergeito“ skandalo apkaltino žydus, kurie neva taip keršijo dėl amerikiečių politikos Artimųjų Rytų klausimu. Prezidentas teisinosi padaręs itin daug dėl Izraelio interesų, tačiau iš žydų kilmės amerikiečių sulaukiąs vien paniekos. Iš visų valstybių vadovų užuojautą R.Niksonui pareiškė tik tuometis Sovietų Sąjungos lyderis Leonidas Brežnevas. Todėl nereikėtų stebėtis, kad vieną paskutiniųjų užsienio vizitų R.Niksonas surengė Maskvoje.

Daugelis „Votergeito“ skandale dalyvavusių aukštus postus užimančių pareigūnų atsidūrė už grotų. Deja, tai prezidento neišgelbėjo. R.Niksono įsakymu Baltuosiuose rūmuose buvo įrengta moderni įrašymo aparatūra, reagavusi į menkiausią garsą. Taip jis norėjo įamžinti kiekvieną šiuose rūmuose praleistą akimirką. Kongresui pareikalavus įrašų, prezidentas davė įsakymą juos tučtuojau sunaikinti. Įsakymas nebuvo įvykdytas.

Norėdamas išvengti apkaltos, R.Niksonas nusprendė atsistatydinti. Paskutinį kartą kreipdamasis į tautą iš Baltųjų rūmų, jis pabrėžė tai darąs dėl šalies interesų. Šis aukščiausiojo rango daugiau nei 50 metų dalyvavęs politinėje arenoje politikas sugebėjo pabaigti karą Vietname, normalizuoti santykius su Kinija ir pradėti naują bendravimo su Sovietų Sąjunga etapą. Deja, šiandien jis dažniau prisimenamas būtent dėl „Votergeito“ skandalo.

1974-aisiais 38-uoju JAV prezidentu tapęs tuometis viceprezidentas Džeraldas Fordas įsakė išmontuoti pasiklausymo aparatūrą Baltuosiuose rūmuose. Deja, jo pirmtakų naudoti metodai veikė ir valdant naujajam prezidentui. Tiesa, dabar daugelis linkę manyti, kad įrašai būdavo naikinami vos tik juos perkėlus į popieriaus lapą. Prezidento Dž.Fordo įrašų archyvas itin kuklus, išliko vos dvi kasetės. Vienoje užfiksuotas pokalbis su kosmose esančiais amerikiečių „Apolon“ bei sovietų „Sojuz“ kosminių laivų įgulų nariais, kitoje aptariamos Artimųjų Rytų regiono problemos, kurių nepajėgė išspręsti R.Niksonas.

Nors derybos tarp žydų ir egiptiečių prasidėjo dar prieš Dž.Fordui ateinant į valdžią, tuomečiam JAV valstybės sekretoriui Henriui Kisindžeriui teko ne kartą tarpininkauti derantis dėl Sinajaus. Prezidentas vertino šias pastangas. Pasak jo, taika Artimuosiuose Rytuose būtų svarbiausiu dešimtmečio ar net viso šimtmečio pasiekimu ir sutaikytų liberalus su demokratais. Kalbėdamas su Izraelio premjeru Icchaku Rabinu, Dž.Fordas užtikrino tolesnę amerikiečių paramą ir išreiškė viltis dėl permainų visame Artimųjų Rytų regione. Panašios viltys išsakytos ir pokalbyje su Egipto prezidentu Anvaru Sadatu. Amerikiečiai prižadėjo plėsti prekybinius ryšius, plėtoti turizmo pramonę ir kitaip padėti egiptiečiams. JAV prezidentas tąkart Artimuosius Rytus pavadino vienu svarbiausių pasaulio regionų. Taikos procese JAV nepakęsianti jokių vilkinimų, nes tai vienintelis galimas problemos sprendimo būdas. A.Sadatui buvo pažadėta, kad amerikiečiai ir toliau tarpininkaus derybose su žydais. Egipto vadovui užsiminus apie palestiniečių problemos sprendimą, telefoninis ryšys vos nenutrūko dėl techninių nesklandumų.

Pirmojo Palestinos išlaisvinimo organizacijos lyderių susitikimo su amerikiečiais teko laukti dar ne vienerius metus. Nors Egipto, Izraelio ir JAV lyderiai 1975-aisiais džiūgavo dėl teigiamų poslinkių derybose, tais metais nepavyko išspręsti nei Sinajaus problemų, nei pasiekti taikos tarp egiptiečių ir izraelitų. Taikos sutartis buvo pasirašyta tik 1978-aisiais Kemp Deivide, tarpininkaujant kitam JAV prezidentui Džimiui Karteriui, o aršiausia JAV priešininkė Sovietų Sąjunga šį susitikimą pavadino slaptu sąmokslu prieš arabų tautas. 1981-aisiais Sinajaus pusiasalis, išskyrus Gazos ruožą, atiteko Egiptui. Izraelis ir Egiptas užmezgė kaimyninius santykius.

Gražina MINKAUSKAITĖ

© 2004 "XXI amžius"