Tikimasi aktyvios šiitų
bendruomenės paramos

Moteris laiko per sprogimą Irako Kerbelos mieste sužeistą vaiką. Mažiausiai penki sprogimai kovo 2 dieną sudrebino Irako šventąjį Kerbelos miestą, kur šiitų piligrimai gatvėse susirinko į religinę ceremoniją. Per sprogimus žuvo mažiausiai 25 žmonės.

2001 metų rugsėjo 11-ąją prasidėjusiame kare galima pastebėti tam tikrų permainų. Mūšiai vyksta ne tik Irake, jiems turi įtakos ir nuotaikos kaimyninėse valstybėse. Per pastarąjį mėnesį amerikiečiams buvo itin nelengva. Žiniasklaidoje skelbiama apie amerikiečių ir jų sąjungininkų netektis ir vis rečiau teužsimenama apie jų pasiekimus. Visa tai rodo, kad Irako kovotojai palaipsniui keičia taktiką.

Amerikiečių kariai dabar labiau domisi tais irakiečiais, kuriuos būtų galima paversti savo sąjungininkais, o ne ginklą rankose laikančiais vietiniais kovotojais. Glaudaus bendradarbiavimo tikimasi iš šiitų bendruomenės. Bent jau iki šiol ši bendruomenė nėra linkusi amerikiečių vadinti okupantais ir sudaro vietos gyventojų daugumą, maždaug 60 proc. Juos kolaboravimu kaltina nuverstajam diktatoriui S.Huseinui simpatizuojantys kovotojai ir nuolat rengia išpuolius. Bene skaudžiausias jų – kruvini išpuoliai Bagdado bei Kerbalos šventyklose, nusinešę beveik 200 gyvybių. Kovotojų daugumą sudaro nuverstojo Irako lyderio šalininkai, dar visai neseniai užėmę aukštus postus ir mėgavęsi ištaigingu gyvenimu, bei atvykėliai iš radikalų islamą propaguojančių arabų valstybių. Tai labai skirtingi žmonės. S.Huseino sekėjai vadovaujasi pasaulietiniais, kovotojai iš arabų šalių – radikaliais religiniais principais. Vietiniams kovotojams kur kas priimtiniau burti mažus mobilius partizaninius būrius, tuo tarpu užsienio teroristams patrauklesni kiti metodai, tarp kurių – ir savižudžių išpuoliai.

Pagrindiniu radikaliųjų kovotojų lyderiu laikomas Abu Masab al Zargavis taip pat laikosi tam tikros taktikos. Vargu ar jis tikisi, kad amerikiečius gali sustabdyti partizaniniai išpuoliai. Partizaninis karas didesnių rezultatų atnešė 2003-iųjų vasarą, kada amerikiečių karo vadai buvo priversti iš naujo kurti operacijų planus bei atsisakyti sumanymo sumažinti Irake tarnaujančių karių skaičių. Tačiau patyrusi JAV armija taip lengvai nepasidavė. Sunitai dėl nesėkmių apkaltino šiitus. Aršiausi mūšiai vyko vadinamajame sunitų trikampyje. Jei amerikiečių kariai tąkart būtų priėmę kovotojų iššūkį ir stačia galva puolę į kovą vietovėse, kur priešiškai nusiteikę dauguma gyventojų, būtų pasikartojęs Afganistano karo scenarijus. Amerikiečiai puikiai suvokė nepajėgsią sutramdyti maištaujančios minios. Tuo tarpu sunitai nutarė tikraisiais savo priešais laikyti šiitus, kurie nesidrovėjo amerikiečių vadinti išgelbėtojais. Sunitai prisiminė senas nuoskaudas ir pagrindiniu tikslu paskelbė šiitų sunaikinimą ar bent jau išsklaidymą, mat nugalėjus šiitus amerikiečiams Irako teritorijoje paprasčiausiai nebeliktų ko veikti. Nėra visiškai aišku, kokiu būdu sunitai ir kovotojai iš užsienio valstybių sieks šio tikslo. Sunitų bendruomenė gerokai susiskaldžiusi, ne vienas jos lyderių smerkia A.M. al Zargavį. Amerikiečiai taip pat nesnaudžia: jie kursto šiitus sukilti prieš šventojo karo vardu besidangstančius abejotinos reputacijos vadus. Šie grasina nuolat rengti žiaurius kruvinus išpuolius ir slapta tikisi šiitų kapituliacijos, kuri priverstų amerikiečius keisti taktiką. Tačiau šiandien vis daugėja abejojančiųjų teroristų sėkme.

Irako šiitai linkę bendradarbiauti su amerikiečiais mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirma, jie dar nepamiršo sunitų valdymo laikų ir nė už ką nesutiktų, kad tai pasikartotų. Antra, iraniečiai, kurie padėjo Irako šiitams susiburti, taip pat turėjo savų tikslų. Irano politikai norėtų, kad jų kaimynas Irakas prarastų bet kokią įtaką tarptautinėje arenoje ar net taptų priklausomas nuo Teherano valios. Iraniečiams nacionaliniai interesai svarbesni už ideologinius ar politinius principus. Iranas, prieš prasidedant partizaniniam karui Irake, turėjo dvi galimybes: padėti bendratikiams sunitams išstumti amerikiečius iš Irako arba stoti amerikiečių pusėn ir sužlugdyti sunitus. Irano politikams naudingesnis buvo antrasis variantas nei religinis artumas.

Iraniečių parama amerikiečiams taip pat naudinga. Toks bendradarbiavimas leidžia jiems įtvirtinti savo pozicijas visame regione ir priversti drebėti teroristų tinklo „Al Qaeda“ lopšiu bei pagrindiniu rėmėju laikomą Saudo Arabiją. Šios šalies politikų daromos nuolaidos amerikiečiams piktina teroristus.

Šiitai islamo pasaulyje sudaro mažumą, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog ši bendruomenė mažiau įtakinga nei sunitai. Persijos įlankos regione – dauguma šiitų. Su JAV parama ir šiitų pritarimu Iranas gali tapti vienvaldžiu šio regiono lyderiu. Deja, Saudo Arabijai tokiu atveju teliktų ne pirmutinis vaidmuo. Kylant nesutarimams tarp sunitų ir šiitų, Saudo Arabijai iškyla grėsmė sulaukti Irano antpuolio bei šiitų sukilimo šalies viduje, o gal net ir konservatyviųjų radikalų maišto. Kitaip sakant, sunitų ir šiitų nesutarimai gali gerokai pakoreguoti Persijos įlankos regiono žemėlapį.

Amerikiečiai į šį regioną atvyko turėdami tikslą nuversti S.Huseino režimą, ilgus dešimtmečius gyvavusį Irake. Kilęs partizaninis karas juos norom nenorom pavertė šiitų gynėjais ir Irano partneriais. Nesantaika tarp sunitų ir šiitų atnešė ir šiokios tokios naudos. Pagrindiniu radikalių pažiūrų kovotojų taikiniu tapo šiitai, o ne būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis kaltinami amerikiečiai. Politinis spaudimas privertė Saudo Arabijos politikus susimąstyti dėl šalies saugumo ir atsigręžti į JAV.

Nei sunitai, nei šiitai nelinkę leisti amerikiečiams pasisavinti jų nuopelnus. Abiejų bendruomenių lyderiai svarsto galimybę karu kovoti prieš A.M. al Zargavį, kuris teigia nesąs prisidėjęs prie šiitų bombardavimų. Tuo tarpu teroristai rengiasi naujiems išpuoliams ne tik Irake, bet ir kituose musulmoniškuose kraštuose, pavyzdžiui, Pakistane ar Libane, ir tikisi sunitų paramos bei naujų išpuolių prieš šiitų bendruomenę visose arabų valstybėse.

Amerikiečiai gi baiminasi, kad bendradarbiavimas su šiitais ir Iranu neatsisuktų prieš juos pačius. Teherano politikai laukia nesulaukia, kada taps regiono lyderiais. JAV būtina kuo skubiau stabilizuoti padėtį visame Persijos įlankos regione, nelaukiant galimo pilietinio karo tarp Irako sunitų ir šiitų. Tuo tarpu Saudo Arabijos vadovams protingiausia būtų netrukdyti JAV karinėms pajėgoms nušluoti nuo žemės paviršiaus teroristus ir neberemti „Al Qaedos“ tinklo. Priešingu atveju, JAV rūstybė gali nukrypti į šią valstybę.

Gražina MINKAUSKAITĖ

EPA-ELTA nuotrauka

© 2004 "XXI amžius"