Lietuvos parlamentarai Briuselyje

E.Vareikis

Dr. E.Vareikis, Lietuvos Respublikos Seimo stebėtojas Europos Parlamente (EP), grįžęs iš Briuselio pasakoja, kad populiariausias ne tik Lietuvos delegacijoje, bet ir unikaliausias tarp visų Rytų Europos valstybių stebėtojų yra prof. Vytautas Landsbergis. Paprašėme dr. Egidijų Vareikį plačiau papasakoti apie Europos parlamento koridorius ir užkulisius. Be kita ko, ir prof. V. Landsbergis, ir dr. Egidijus Vareikis yra Tėvynės sąjungos kandidatai rinkimuose į Europos Parlamentą.

Papasakokite, kaip atrodo Lietuvos delegacija Briuselyje.

Gana neblogai. Pavyzdžiui, mes, lietuviai, buvome iniciatoriais tokios struktūros kaip Baltijos klubas. Pradėjome kviesti į neformalius susitikimus Baltijos šalių stebėtojus, taip pat parlamentarus iš Skandinavijos, Lenkijos ir kitų šalių, tuos, kam įdomūs mūsų reikalai. Tai tarsi ir lobistinė veikla. Labai gerai, kai žmonės vieni kitus pažįsta ir žino, kas yra Baltijos specifika. Jokia kita šalis šito nepadarė.

Ypatingą statusą turi mūsų delegacijos narys V. Landsbergis. Jam Europos Parlamente yra suteiktas tas vardas, kurio, deja, mūsų politikai nedrįsta suteikti Lietuvoje. Kur pasirodo V.Landsbergis, sakoma: štai pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas. Ir jeigu V. Landsbergis bus išrinktas, o aš tuo tikiu, Europos Parlamentas, kur didžiuojamasi žymiais žmonėmis, turės vienintelį ir unikalų žmogų – atkurtos valstybės pirmąjį vadovą.

Kitas dalykas, ką sugeba V.Landsbergis, ir ko, deja, nemoka daugelis mūsų politikų, – jis dažnai kalba apie visos Europos reikalus. Manoma, kad mums rūpi tik Lietuva. Būdamas kartu su profesoriumi Briuselyje, matau, kad jis sugeba mąstyti ir valstybiškai, ir europietiškai. Tai pravers Lietuvai įstojus į ES, kai bus svarstomi mūsų reikalai.

Trečias prof. V.Landsbergio bruožas, kuris gal ne visų yra mėgstamas Lietuvoje, bet labai svarbus Europos Parlamente, – tai sugebėjimas savarankiškai daryti sprendimus. Atsimenu, Sąjūdžio laikais mes pyktelėdavome, kad V.Landsbergis greitai nusprendžia ir turi tvirtą savo nuomonę, mums atrodė, gal reikėtų ilgiau kalbėti, aiškintis. O Briuselyje, kai mes esame tik du konservatoriai ir neįmanoma kiekvienu momentu susisiekti su kolegomis Lietuvoje, labai svarbus tampa sugebėjimas savarankiškai spręsti.

Ketvirtą bruožą apibūdinčiau taip: V. Landsbergis turi tvirtą stuburą.

Ar lietuviai palaiko ryšius tarpusavyje?

Kartu susirenkame nedažnai, bet manau, kai lietuviai bus tikrieji stebėtojai, tikriausiai rinksis periodiškai, nes, be europinių reikalų, dar yra ir Lietuvai svarbių. Baltijos klubas irgi yra būdas mums susitikti.

Būna ypatingų atvejų, kada Lietuvos delegacijos pirmininkė B.Vėsaitė išplatina specialų pranešimą apie numatomą surengti susirinkimą. Pavyzdžiui, kai buvo sprendžiamas mūsų statuso klausimas: ar po gegužės 1 dienos mūsų statusas bus dvigubas, ar viengubas. Kilo klausimas, ar, tapus tikraisiais EP nariais, nereikėtų atsisakyti Lietuvos Seimo nario mandato? Teisinių neaiškumų yra. Buvome susirinkę ir dėl atlyginimų. Jeigu lietuviai parlamentarai gaus tiek, kiek dabar, tai bus patys mažiausi atlyginimai, 14 kartų mažesni nei, tarkim, italų. O dirbame tomis pačiomis sąlygomis ir tuose pačiuose kabinetuose. Naujai stojančių šalių stebėtojai gauna palyginti mažiau už senbuvius, bet ir tarp jų Lietuvos atstovai gauna mažiausiai. Lietuvos stebėtojo alga yra trys vidutiniai atlyginimai, tai nesiekia 1 000 eurų (italai gauna apie 12 tūkst.). Per mėnesį nepravalgysi tūkstančių eurų, bet yra reprezentaciniai dalykai – reikia priiminėti svečius, pirkti dovanas ir kt.

Būtų įdomu sužinoti apie Briuselio koridorius ir užkulisius, pavyzdžiui, apie mūsų stebėtojų EP dienotvarkę?

Visi stebėtojai turi specialų kalendorių. Vienos savaitės jame pažymėtos melsvai, kitos rausvai, dar kitos – pilkai. EP darbas vyksta savaitėmis. Būna plenarinių posėdžių savaitės. Jie vyksta Stasbūre. Be to, dar renkasi ir frakcijos, nes joms reikia pasitarti, kaip balsuoti. Taip pat vyksta daug neformalių susitikimų. Pvz., antradienis ir trečiadienis yra labai įtemptos dienos, be plenarinių posėdžių, dar būna penki šeši renginiai. Ketvirtadienį po pietų parlamentarai išvažinėja į namus. Labai mažai kas savaitgalius praleidžia Briuselyje. Vieną kelionę per savaitę apmoka Europos Parlamentas. Taigi pirmadienį, 6.50 val., skrendu į Kopenhagą ir iš ten persėdu į Briuselio lėktuvą.

Būna savaitės, kada vyksta komitetų posėdžiai. Šie posėdžiai būna skirtingi, priklausomai nuo to, kokiuose komitetuose žmonės dirba. Yra komitetų, kurių nariai posėdžiauja nedaug, pvz., Turizmo, Švietimo, Kultūros komitetai. Tie posėdžiai trunka dvi ar vieną dieną. Aš esu Užsienio reikalų komitete, o šis komitetas dirba daug. Posėdžiai dažniausiai trunka tris dienas. Todėl stebėtojai atvyksta ir išvyksta skirtingu laiku.

Kalendoriuje pilkai pažymėtos savaitės yra – frakcijų – politinių grupių posėdžiai. Mes su V.Landsbergiu priklausome Europos liaudies partijos frakcijai. (Posėdžių skaičius taip pat priklauso nuo frakcijos dydžio). Be to, abu priklausome pačiai didžiausiai Europos Parlamento frakcijai, tad mūsų posėdžiai trunka ilgai. Yra ir maža mišri grupė (mūsų parlamentarų joje nėra), ji iš viso neposėdžiauja, ir ši savaitė jiems būna visiškai laisva.

Plenariniai posėdžiai trunka labai ilgai. Nenustebkite – rytinis posėdis prasideda 9 val., o vakarinis baigiasi 24 val. Ne visada visi dalyvauja posėdžiuose. Balsuojama visada tuo pačiu metu, nuo 11 iki 12,30 val. Stebėtojams tos valandos neprivalomos, nes jie nebalsuoja, bet kartais būna įdomu. Savo kabinetuose turime televizorius, kuriuose galime stebėti, kaip vyksta balsavimai.

Kokius reikalus teko spręsti Europos Parlamente?

Po to, kai 2003 metų balandį Lietuva pasirašė stojimo sutartį, kaip ir visos šalys kandidatės, kol taps visateisėmis narėmis, turi teisę deleguoti stebėtojus. Stebėtojų yra tiek, kiek nuo gegužės 1 dienos mes turėsime narių Europos Parlamente. Tai yra trylika. Mes nesame tiesiogiai rinkti, o Seimo deleguoti pagal proporcinį atstovavimą nuo partijų. Europos Parlamento stebėtojo statusas yra labai įdomus. Stebėtojas turi teisę visur dalyvauti, klausyti, uždavinėti klausimus, siūlyti, jeigu tos grupės, kurioje dirba, priima jo pasiūlymus. Tik stebėtojai neturi teisės siūlyti projektų plenariniams posėdžiams, kalbėti juose ir balsuoti. Juokaujant galima pasakyti, kad daug teisių ir jokios atsakomybės. Ta politinė grupė, kurioje dirbu, – Europos liaudies partija-Europos demokratų ir centro dešiniųjų politinė grupė, – į stebėtojus žiūri labai draugiškai. Mūsų šalies vėliavos kabo tokiame pačiame lygyje kaip ir tikrųjų narių. Nepaisant apribojimų, esame traktuojami kaip rimtos šalies atstovai – kaip austrai, švedai ar suomiai. Mes – jau europiečiai, ir Lietuvos statusas kitoks nei Ukrainos ar Moldovos. Tai aiškiai matyti.

Europos Parlamentas nėra leidžiantis įstatymus kaip nacionalinės valstybės parlamentas. Jis vykdo parlamentinę kontrolę ir užsiima nuomonės formavimu. Visus sprendimus, daugiausia techninius, siūlo Europos Komisija. Valstybių vadovai ar atstovai priima. Parlamentas kontroliuoja, kad tie sprendimai atitiktų Europos žmonių interesus, nes Europos Parlamentas yra renkamas tiesiogiai. Užsienio reikalų komitete iš tiesų vyksta nuomonės formavimas apie įvykius.

Kaip Lietuvos reikalai sprendžiami Europoje?

Dabar vienas svarbių dalykų Lietuvai yra transeuropiniai tinklai – Europos geležinkeliai, keliai, energetikos sistema. Mes, kaip naujai stojančios šalys, turime galimybę, jeigu sėkmingai ir apdairiai veiksime, iškart įsitraukti į tuos projektus. Yra projektų, kuruos labai sunku finansuoti iš nacionalinio biudžeto, tarkim,Via Baltica ar interneto ryšiai, jūrų greitkeliai... Nacionaliniam biudžetui tai labai brangu, o privačioms firmoms neapsimoka, nes ne taip greitai grįžta sąnaudos.

Noriu pateikti tokį pavyzdį. Štai buvau Nidoje ir kalbėjausi su televizijos ryšių darbuotojais. Jie sakė, kad pagal Europos projektą dabar gauna plačiajuostį internetą. Visame Neringos mieste, kur yra mažai žmonių ir didelis plotas – kelios gyvenvietės, televizija nebus transliuojama laidais, viskas eis plačiuoju internetu. Tai modernu, bet iš valstybės biudžeto finansuoti labai brangu, privatininkams neapsimoka, nes per maža rinka, o Europa tai gali padaryti. Taigi šiandien yra daug kalbama apie įsiliejimą į tokius projektus.

Lietuvai svarbūs Karaliaučiaus, Baltarusijos klausimai. Dabar atsirado koncepcija ,,naujieji kaimynai”. O mes esame svarbūs toje ,,naujųjų kaimynų” koncepcijoje, nes labai ilgos mūsų išorinės sienos. Tam irgi reikia lėšų. Tai mums svarbu geografiškai.

Lietuva staiga pajunta, kad ji tampa sprendėja. Nuo Lietuvos balsų priklausys, sakykim, Kipro klausimas, pagalba Afrikai, Honkongo, Afganistano klausimų sprendimas ir kt. Didžioji Lietuvos visuomenės dalis pripratusi, kad sprendžia kažkas kažkur, tik ne mes. Nebent šalies vidaus klausimus. O dabar staiga (reikėjo to laukti) pas lietuvį ateina kiprietis ir sako: ,,Ar aš galiu tikėtis tavo balso? Kokie jūsų santykiai su Ankara? Mums reikia jūsų balso. Nuo to balso gali priklausyti mūsų ateitis”. Šituo reikia džiaugtis, bet kartais lietuviai dėl to nusigąsta. Priklausau organizacijai ,,Parlamentarai Afrikos labui”. Nuo kitų metų gegužės 1-osios mes balsuosime, ar reikia Afrikai skirti lėšų, ar nereikia. Ar geriau skirti Azijai, o gal Lietuvai? Europos Parlamente iš stebėtojų imuosi formuoti tam tikrą darbo grupę, kuri domėtųsi Afrikos reikalais. Jeigu mums vieną dieną padės ant stalo projektą, kad reikia kelių milijardų eurų, sakykim, pietinėms Afrikos šalims, ką tada mes darysime? Taigi reikia mokytis.

Kalbėjosi
Audronė V. ŠKIUDAITĖ

© 2004 "XXI amžius"