"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. balandžio 7 d., Nr. 7 (76)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Į Lietuvą žiūrint iš Amerikos

Rasa Juknevičienė su JTO
generaliniu sekretoriumi
Kofiu Ananu

Rasa Juknevičienė, Seimo delegacijos NATO parlamentinėje asamblėjoje narė, kovo pradžioje lankėsi JAV ir dalyvavo NATO Politikos komiteto posėdžiuose Niujorke, kurie vyko Jungtinių Tautų būstinėje, ir Kalifornijos valstijoje, susitiko su lietuvių kilmės žinomu amerikiečių mokslininku Raimundu Žilinsku ir skaitė pranešimą Santa Monikos (Kalifornija) lietuviams. Rasa Juknevičienė sutiko papasakoti savo kelionės į Jungtines Amerikos Valstijas įspūdžius.

 

Sėdime ant parako statinės

NATO parlamentinės asamblėjos Politinio komiteto posėdžiai vyko visą savaitę. Susitikimuose dalyvavo britų, vokiečių, italų, portugalų, prancūzų, švedų, rusų, albanų, slovėnų ir kitų valstybių parlamentų atstovai. Mūsų delegacijai vadovavo Lenkijos senato pirmininkas Lionginas Pastušekas. Pagrindinė mintis ir tema – transatlantiniai ryšiai ir kova su terorizmu. Lietuvai aktualiausia buvo masinio naikinimo ginklo neplatinimo problema.

Kodėl Lietuvai, paklausite. Bendras mano įspūdis iš susitikimų yra tas, kad vienu didžiausių masinio naikinimo ginklo šaltinių pasaulyje yra Rusija arba, sakyčiau, buvusi Sovietų Sąjungos teritorija, nes buvusioje Sovietų Sąjungoje yra likusių labai daug uždarų miestų, miestelių, gamyklų, kur buvo gaminamas cheminis, branduolinis ir biologinis ginklai. Šioje teritorijoje yra daugiausia ir atominių elektrinių, kuriose naudojamas prisodrintas uranas. Žlugus ekonomikai, dalies tų gamyklų likimas liko neaiškus, nes nėra patikimos apsaugos. Kaip buvo pabrėžta Jungtinėse Tautose, didžiausia problema tapo masinio naikinimo ginklo juodoji rinka. Jeigu nebūtų šios rinkos, tai teroristai būtų ne tokie grėsmingi, nors rugsėjo 11-osios įvykiai parodė, kad daug žalos galima padaryti ir civiliniais įrankiais. Apie tai buvo daug kalbama. Jungtinių Tautų būstinėje teko susitikti ir su JT vadovu Kofiu Ananu, kuris paliko labai šilto ir solidaus žmogaus įspūdį.

Iš anksto buvau susitarusi ir susitikau su amerikiečiu profesoriumi Raimundu Žilinsku, diplomato Žilinsko, rezidavusio Švedijoje, sūnumi, pasiekusiu mokslinių aukštumų, dalyvavusiu ne vienoje JT misijoje Irake, susijusioje su masinio naikinimo ginklais. Jis viename NATO Politinio komiteto posėdžių skaitė pranešimą apie biologinį ginklą. Profesorius yra daugelį kartų lankęsis Rusijoje, NVS valstybėse, jo dirbta Moldovoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. Jis pabrėžė, kad Vakarų mokslininkai ekspertai yra įleidžiami į visų minėtų valstybių šios srities gamyklas, išskyrus Rusijos. Nežinoma, ką tos gamyklos gamina dabar. Jo žiniomis, netgi Žemės ūkio ministerijai pavaldžiuose institutuose yra gaminami tam tikri preparatai augalams naikinti, kurie esant reikalui galėtų būti naudojami kaip ginklas prieš žmones ir prieš gamtą. Profesorius pabrėžė, kad tų valstybių institutuose apsaugos priemonės yra juokingos ir kad į juos labai lengva patekti pašaliniams žmonėms. Taigi sėdime ant parako statinės.

Viename posėdžių pranešimų buvo pabrėžta, jog pasaulis turėtų atsisakyti atominėse elektrinėse naudoti prisodrintą uraną ir pereiti prie kitokio tipo atominių elektrinių, kad iš atliekų nebūtų galima pagaminti vadinamųjų ,,nešvarių” bombų.

Lietuva turėtų labiau įvertinti išeivių patriotizmą

Teko su prof. R. Žilinsku pabendrauti ir privačiai, jis mane globojo ir papasakojo, kad ateinančią vasarą atvyks į Lietuvą. Pažadėjau jį supažindinti su mokslininkais biochemikais, Krašto apsaugos ministerijos pareigūnais. Jis norėtų padėti Lietuvai ir perduotų savo patirtį. Lietuva, tapdama NATO nare, kaip paaiškino Saugumo departamentas, NATO programose, liečiančiose branduolinio ginklo neplatinimą, užims svarbų vaidmenį dėl to, kad šioje srityje gali tapti tranzitine šalimi. Mūsų muitinės, specialiosios tarnybos turi būti gerai parengtos.

Pasibaigus posėdžiams, Santa Monikos lietuvių kvietimu teko dalyvauti Kovo 11-osios minėjime. Buvo labai gražus renginys parapijos salėje. Jį organizavo Tėvynės sąjungos rėmėjų Los Andželo skyrius, kuriam vadovauja Albinas Markevičius, žmogus, kuris tyliai, ramiai, nesireklamuodamas ir nereikalaudamas sau dėmesio, daro didelius darbus ir Lietuvių bendruomenei, ir Lietuvai: telkia lėšas įvairioms sritims, tarp jų ir demokratizacijos plėtrai Lietuvoje, demokratinėms jėgoms remti, už ką iš tikrųjų Lietuva jam dar nėra padėkojusi. Tad noriu padėkoti jam dabar.

Nenoriu įžeisti ir kitų, aktyviai ir nuoširdžiai lietuvybei besidarbuojančių tautiečių, bet visų negalėsiu paminėti. Tačiau ką reiškia Emilio Sinkio ir jo žmonos pavardė! Jie savo turtą, protą ir jėgas aukoja Lietuvai: remia Lietuvos ligonines, universitetus ir t.t. Teko su E. Sinkiu bendrauti, tai tikrai šviesus žmogus, abu su žmona yra ištikimi tėvynei žmonės. Lietuvai vertėtų labiau atkreipti dėmesį į tokių žmonių pasiaukojimą.

Apskritai būdama Los Andžele aš labiau supratau, ką reiškia lietuviškumas Amerikoje ir Lietuvoje. Visos išeivių kartos apie tai kalba. Teko bendrauti su naujausios kartos lietuviais. Nors jie dar nėra labai įsigyvenę į lietuvišką visuomenę, bet vis dėlto į lietuvišką darbą įsitraukia vis daugiau žmonių. Kai kurie, gyvendami tolokai, kiekvieną šeštadienį savo vaikus veža į Los Andželo lietuvišką mokyklą.

Niujorke susitikau su neseniai JAV Lietuvių bendruomenės pirmininke tapusia Vaiva Vėbraite iš Konektikuto, kuri aktyviai lanko lietuvių telkinius. Vienas jos pastebėjimų buvo tai, kad lietuvių mokyklose sparčiai daugėja vaikų. Vadinasi ir naujoji išeivių karta nenori prarasti savo šaknų. Tai labai džiuginantis ženklas.

Niujorke teko bendrauti su Gediminu Šerkšniu, atstovu prie JT, Los Andžele – su Lietuvos garbės konsulu Čekanausku. Įvyko ir politinių susitikimų. Labai nuoširdus ir rimtas pokalbis vyko su Tautinės sąjungos atstovais Kalifornijoje. Jie išreiškė konstruktyvų požiūrį į dešiniųjų partijų vienijimąsi ir mano, kad Lietuvos tautininkai, kurių nėra labai gausu, galėtų, kaip ir kitos dešiniosios partijos, eiti vienu keliu su Tėvynės sąjunga.

Ir apskritai išeiviai labai atidžiai stebi Lietuvos gyvenimą, absoliuti dauguma yra nuliūdusi ir nusivylusi dėl Prezidento laikysenos. Išaugę demokratiniame krašte, nesupranta neatsakingo jo elgesio. Visi laukia balsavimo Seime rezultatų. Yra ir nusivylimo Lietuva, tėvynainiams Amerikoje atrodo, kad judama per lėtai. Kita vertus, narystė NATO ir ES yra stiprus ženklas ir įkvepia jiems optimizmo.

Parengė
Audronė V. ŠKIUDAITĖ


Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija