Kortų namelio griūtis

Darius VILIMAS

Paskutinė kovo savaitė lyg pernykščio sniego likučius nuplovė ir Prezidento šlovės likučius. Visi pamatė šalies vadovo bejėgiškumą ir blaškymąsi tarp įsipareigojimų Lietuvai ir įsipareigojimų savo dosniausiam finansiniam rėmėjui.

Galima ginčytis dėl motyvų, nulėmusių tokį nelogišką R.Pakso elgesį J.Borisovo skyrimo-neskyrimo visuomeniniu patarėju istorijoje. Visi sutaria dėl kitko: toks Prezidento poelgis prilygsta politinei savižudybei. Konstitucinis Teismas baigė nagrinėti visus iškeltus kaltinimus Prezidentui ir įrodė tris iš jų. Tačiau yra vienas akivaizdus ir įrodinėjimo nereikalaujantis faktas. Šio Lietuvos vadovo atveju susidūrėme su daug liūdnesne realybe. Pasirodo, kad Prezidento kėdę galima nusipirkti už kelis milijonus litų (gal dolerių?). Bet galima Prezidentą ir valdyti. Kalbant paprastai, belieka konstatuoti, kad Prezidentui buvo ir yra daroma įtaka savo galingojo finansinio rėmėjo.

Po tokio akibrokšto iš Prezidentūros ėmė sprukti ištikimiausieji darbuotojai. Matyt, Prezidento reikalai tikrai blogi, jei padėti jam atsisako net gudrusis viešųjų ryšių technologas A.Katkevičius. Pasimetę atrodo ir vakarykščiai Prezidento rėmėjai iš mažųjų ar radikaliųjų partijų. Stulbinamai toną pakeitė savo meile R.Paksui visus nustebinęs disidentas A.Terleckas. Labai nejaukiai jaučiasi ir krikščionis demokratas P.Gražulis, akimirksniu virtęs aršiu Prezidento kritiku. Net diplomatiškoji K.Prunskienė, dar prieš kelias savaites kalbėjusi apie galimybę įeiti į poseiminę liberaldemokratų-darbiečių ir socialdemokratų koaliciją, šiandien jau nenori paremti tokio politinio akrobato. Įvaizdžio kūrėjų kantriai statytas Prezidento populiarumo mitas sugriuvo kaip kortų namelis.

Kiek suglumę atrodo ir proprezidentinės Liberalų demokratų partijos nariai. Sociologai prognozuoja, kad dalį R.Pakso rinkėjų Seimo rinkimuose perims V.Uspackich Darbo partijos nariai. O šmaikštūs interneto pokalbių svetainių dalyviai spėlioja, į kurią pusę turėtų pasukti nenuskandinamas A.Medalinskas – jis juk visada mėgo tik tas partijas, kurios turėjo daugiausia šansų sėkmei…

Prezidentas dar nepasidavė. Dabar jis su savo ištikimiausiais rėmėjais žada pergalę pakartotiniuose rinkimuose. Šiandien tai atrodo neįtikėtina, tačiau prieš beveik penkiolika mėnesių, 2003 m. sausio 4 d., mažai kas tikėjo ir V.Adamkaus pralaimėjimu. Lietuva yra stebuklų kraštas, todėl nenurašykime ir netikėtų įvykių scenarijų. Juolab kad R.Pakso oponentai jau pradėjo tarpusavyje ginčytis, kuris iš jų galėtų užimti Prezidento kėdę. Kol rinkimų banginiai A.Brazauskas ir V.Adamkus abejoja, stambesnių politinių figūrų horizonte dar nesimato. Kartais net keista – eina jau penkioliktieji nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimo metai, o mūsų tradicinės politinės partijos dar neišsiaugino sau vertos pamainos. Kur naujieji brazauskai, adamkai ar landsbergiai? Žinoma, jaunų ir ambicingų politikų nestinga. Tik labai retai jų ambicijos sutampa su gabumais, o dar rečiau – su galimybėmis.

Lengviausia šioje vietoje būtų sustoti ir, iškeikus visus ir viską, pasakyti, kad dar nesame brandi demokratinė valstybė. Deja, plūsti belieka tik save, nes politikus renkame patys. Gal todėl taip dažnai jais ir nusiviliame, kad renkame ne geriausius, o naujus, balsuojame ne už, o prieš? Kad rinkimų rezultatą nulemia ne daugumos, o supykusios mažumos valia? Ar pačių mūsų tingumas?

Suirzusios Lietuvos peizažą nuskaidrino džiugi žinia. TV kanalai rodė istorinius kadrus iš Vašingtono, kur buvome priimti į NATO. Daugelis tautiečių, ypač vyresnės kartos širdy nubraukė ašarą: pagaliau! Tikrai nebuvo beprasmė mūsų pokario partizanų ir disidentų auka. Kas, kad į šią garbingą organizaciją mus „įvedė“ paskutinis LKP vadovas. Kas, kad mūsų pasienyje urzgia nepatenkintų kaimynų tankai ir skraido lėktuvai, tikrindami mūsų oro erdvę. Dar prieš dešimtmetį ši mintis apie narystę NATO atrodė kaip nepasiekiama svajonė, o vienas dabartinis šoumenas, neseniai tapęs garbingu konservatoriumi, glitaus humoro laidoje tyčiojosi: kada mus priimsite į NATO? Never – atseit niekada, atsakydavo išsidraikiusi lėlė.

Narystė NATO ne tik apsaugo, ji ir įpareigoja. Sukti euroskeptikai gąsdina žmones galimomis teroristų atakomis. Geriau būti nuošalyje, postringauja koks didis profesorius ir nurodo Ispanijos pavyzdį. Tokie agitatoriai tikisi, kad jais patikės trumpos atminties piliečiai. O tokių nemažai. Šiandien jie, užplūdę parduotuves, šluoja nuo lentynų druską, cukrų ir pigias kruopas. Laukia baisaus kainų šuolio ir smarkiai padidėjusių algų. Bet kuo čia dėta NATO – negi galima sulyginti keliasdešimt savanorių su tūkstančiais rekrūtų lietuvių, dar prieš keliolika metų paguldžiusių galvas Afganistane?

Mėnuo tarp įstojimo į NATO ir įstojimo į ES kupinas laukimo. Vieni džiaugiasi naryste NATO, kiti su nerimu laukia narystės Europos Sąjungoje. Didžioji Lietuvos piliečių dalis laukia nesulaukia vidaus drebulio pabaigos. O daugiausia žmonių laukia šv. Velykų. Palinkėkime vieni kitiems gerų ir ramių Velykų švenčių. Ramybės ir susiklausymo visiems pasaulio lietuviams!

© 2004 "XXI amžius"