Vadinkime daiktus tikraisiais vardais
Edmundas SIMANAITIS
Teko girdėti ir skaityti priekaištų esą Lietuvoje
vengiama daiktus vadinti savo vardais. Štai Lietuva pasiuntė būrį
į Iraką padėti okupantams amerikiečiams. Talkinti okupantui didelė
gėda. Be to, pati Lietuva yra labai nukentėjusi nuo okupacijų ir
nėra pamiršusi netekčių. Kritikai teigia, jog okupaciją reikia vadinti
okupacija ir tiktai taip.
Kritikai nesuklydo. Žiaurios, niekuo nepateisinamos
genocido akcijos bolševikmečiu masinės gyventojų žudynės ir trėmimai
sukėlė ne tik šoką visuomenėje, bet ir tvirtą pasiryžimą atsikovoti
prarastą laisvę. Reikėtų labai stebėtis, jeigu tauta, po šimtmečius
trukusios vergijos atkūrusi nepriklausomą valstybę, nesipriešintų
grobikui. Tautinės savimonės negali sunaikinti nei okupanto draudimai,
nei demagogiška propaganda apie tariamą išlaisvinimą. Lietuvių
tauta niekada nesutiko su jokia okupacija ir pavergimu, priešinosi
visais įmanomais būdais ir siekė išsivadavimo. Ši šimtmečių patirtis
Antrosios Respublikos metais tapo įstatymu patvirtinta nuostata.
Beje, Lietuva nėra jokia išimtis. Čečėnų tautos patirtos ir patiriamos
represijos pranoksta vaizduotę, nors visa tai vyksta kaip cirko
arenoje - viso demokratinio pasaulio akivaizdoje. Čečėnų siekimas
išsilaisvinti žadina pagarbą šiai nedidelei kalniečių tautai ir
žadina viltį, kad, padedant pasaulio bendrijai, ir į šį žemės lopinėlį
sugrįš tiesa ir taika.
Totalitariniai režimai nepajėgia atsikratyti imperinių
ambicijų. Šį reiškinį paaiškina Liuksemburgo efektas. Kodėl užimanti
nedidelę teritoriją klestinti Didžioji Liuksemburgo kunigaikštystė,
įsispraudusi tarp dviejų Europos militarinių ir ekonomikos galiūnų,
- Vokietijos ir Prancūzijos, - jaučiasi saugiai? Jos niekas nesirengia
nei pavergti, nei Rytų papročiu iš ko nors vaduoti. Atsakymas
kaip ant delno demokratija! Tai ji suteikia galimybę mažoms ir
didelėms valstybėms lygiomis teisėmis rūpintis bendru saugumu, ekonomikos
pažanga, gerbti visų tautų kultūrą ir tradicijas. Europos Sąjungos
pusės amžiaus patirtis neturi analogų pasaulio istorijoje.
Dabar apie okupacijas, kurios daro gėdą ir kurios
yra neišvengiamos. Pirmiausia aktyvėjanti teroristų veikla kelia
didelį pavojų tarptautiniam stabilumui ir taikai. Jeigu į jų rankas
patektų atominis (A), bakteriologinis (B) ar cheminis (C) ginklas,
o tokia galimybė visiškai reali, pasekmės būtų katastrofiškos ne
vienai šaliai, bet visam pasauliui.
Antra, su terorą remiančia ar vykdančia valstybe
dar galima derėtis iki ultimatumo. Bet su jokių moralinių skrupulų
ar teisės normų nepripažįstančia teroristų grupe valstybė derėtis
negali. Tai prilygtų šantažuojamos šalies vyriausybės moralinei
kapituliacijai. Tačiau niekada nereikia painioti, o tuo labiau lyginti
pavergtos tautos laisvės kovų ir priešinimosi valstybės grobikės
vykdomam terorui, su atskirų teroristinių grupių išpuoliais prieš
gyventojus.
Trečia, bet kurios demokratinės valstybės vyriausybė
turi imtis visų įmanomų priemonių savo piliečiams apsaugoti nuo
teroristų išpuolių. Antraip ji turi pasitraukti, kaip negebanti
atlikti svarbiausios savo funkcijos užtikrinti savo piliečių saugumą.
Ketvirta, Prekybos centro susprogdinimas Niujorke
pakeitė iki tol egzistavusią gynybos strategiją, paremtą atgrasymu.
Šio pakeitimo būtinumą patvirtino šių metų kovą įvykusi Madrido
tragedija. Militaristiniai raumenys turėjo rodyti rimtą įspėjimą
valstybei, galimai agresorei, kad atsakomasis smūgis bus triuškinantis.
Tačiau kuri valstybė sutiks pasyviai laukti, kol teroristų grupė
įsigytu ar pasigamintu ABC ginklu nušluos nuo žemės veido milijoninį
miestą, kad po to galėtų teisėtai atsakyti kontrsmūgiu? Kam atsakyti?
Teroristai neįsivardija veikią kurios nors valstybės vardu ar įgaliojimais.
Taigi vadinkime daiktus tikraisiais vardais. Kaip apsaugoti gyventojus
nuo teroro išpuolių?
Penkta, prieita prie išvados, kad reikia imtis
kolektyvinių prevencinių priemonių. Nauja gynybos strategija numato
panaudoti visas politines, ekonomines ir net karines prevencines
priemones, siekiant sustabdyti teroristų grupių ketinimus pavartoti
masinio naikinimo ginklus.
Šešta, Lietuva savo saugumą sieja su kolektyvinės
gynybos sistema. Ji tampa NATO nare ir Lietuvos kariuomenės karių
būrys dalyvauja operacijose, stabdančiose terorizmą. Toks indėlis
į tarptautinio saugumo palaikymą negali būti laikomas dalyvavimu
svetimos šalies okupacijoje. Tai reikia vertinti kaip pagalbą Afganistano
ir Irako tautoms. Pašalinus agresiją ir terorą skatinusius režimus,
šių šalių demokratinėms vyriausybėms sudaromos galimybės pačioms
tvarkytis ir lygiateisiais pagrindais bendrauti su kitomis valstybėmis.
Iš tiesų būtų nedovanotinai didelė gėda nepadėti terorą kentusioms
šalims.
Tačiau pasaulio istorijoje niekada nebus pamiršta
Europos nelaimė ir nenuplaunama gėda Stalino-Hitlerio nusikalstamas
suokalbis pasidalyti Rytų Europos valstybių teritorijas ir po to
vykusi jų okupacija su raudonojo ir rudojo genocido padariniais.
Imperinių režimų grobuoniška politika prasidėdavo svetimų žemių
okupacija ir kolonizacija. Tai esminis skirtumas.
Didelė klaida nesuvokti, kad intensyvėjančios
globalizacijos ir ABC ginklo išplitimo epochoje Žemės gaublys prilygsta
dideliam kaimui. Jau nesvarbu, kuri troba bus padegta pirmoji. Gaisras
gali apimti visą kaimą ir baigtis sunkiai įsivaizduojama pasauline
katastrofa. Rūpintis tarptautiniu saugumu turėtų ne viena paskira
valstybė, turinti išskirtinę ekonominę ir karinę galią. Tai visų
tautų oraus gyvavimo ir išlikimo reikalas. Daiktus iš tiesų reikia
vadinti savo vardais.
© 2004 "XXI amžius"
|