Tebesidairo į Maskvą
Buvusios sovietinės respublikos savo ekonomika
kol kas nesugeba pasiekti paskutiniųjų sovietinių metų lygio. Oficialioji
Maskva vis dar stengiasi išlaikyti regione lyderės pozicijas ir
mėgina palaikyti kuo glaudesnius santykius su Europos valstybėmis.
Tačiau net ir daugiamilijoniniame konservatyviame Maskvos mieste
atsiranda vis daugiau manančiųjų, kad Rusija turėtų keisti užsienio
politikos kryptį.
Nusilpus posovietinėms respublikoms, įskaitant
ir pačią Rusiją, regionas patiria didžiulį kitų šalių spaudimą.
Savų interesų nė nebando slėpti Jungtinės Amerikos Valstijos, Europos
valstybės, Kinija, Turkija, Saudo Arabija, Iranas ir net islamo
fundamentalistai. Na, o regiono ateitis didžiąja dalimi priklausys
nuo Rusijos.
Ekonomika ir geografinė padėtis
Geografiškai buvusios Sovietų Sąjungos teritorija
gana palanki, ji leido daugelį metų sovietų lyderiams džiaugtis
vienos galingiausių pasaulio valstybių statusu. Istorikai primena,
kad dėl šių teritorijų kariauta ištisus tūkstantmečius.
Užsienio valstybių nežavi daugybė etninių nesutarimų
ir šiandieninis regiono nestabilumas. Stebina praktiškai nesaugoma
tūkstančius kilometrų besidriekianti Rusijos siena. Tiesa, Rusija
visada buvo galinga, tuo turėjo progos įsitikinti imperatorius Napoleonas,
Hitleris ir kiti, tikėjęsi lengvai ją pavergti. Daugelio respublikų
geografinė padėtis turi neigiamos įtakos ekonominiam augimui, tačiau
ekonomistai tikina, kad kiekviena jų gali pasiekti išsivysčiusių
Vakarų valstybių lygį. Tiesa, šiaurinėse valstybėse neišvengiamos
didesnės gamybos sąnaudos. Netgi naftos gavyba Rusijoje ir Kaspijos
jūros regione dėl šios priežasties kur kas nuostolingesnė nei Viduriniuosiuose
Rytuose.
Milžinišką Rusijos teritoriją skalauja net trys
vandenynai, tačiau ji negarsėja kaip stipri jūrinė valstybė. Taip
nutiko todėl, jog daugelis Rusijos uostų ir laivybinių bazių žiemą
užšąla ir negali dirbti net keletą mėnesių. Didžiosioms Rusijos
konkurentėms Didžiajai Britanijai ir JAV tokių problemų neiškyla.
Nuo seno Rusija garsėjo milžiniškais bene visų
pasaulyje randamų naudingųjų iškasenų klodais. Manoma, kad panorėjusi
Rusija naftos ir dujų gavyba aplenktų net ir Persijos įlankos valstybes.
Deja, ištekliais tiesiog nesugebama pasinaudoti. Derlingiausiomis
pasaulyje žemėmis garsėjanti Ukraina neskuba apdirbti didžiulių
žemės plotų, Sibire ir Rytų Rusijoje neplėtojama medžio apdirbimo
pramonė. Giliausio pasaulio ežero Baikalo vandens kokybei taip pat
neskiriama deramo dėmesio. Potencialių užsienio investuotojų akys
vis dažniau krypsta į naudingųjų iškasenų išteklius, tačiau baiminamasi
galimos grėsmės saugumui. Ypač to bijoma Kaspijos jūros regione,
mat užsienio valstybių interesai, be jokių abejonių, turėtų įtakos
šalių uždarumui. Ateityje konfliktai dėl vandens, elektros bei dujų
išteklių gali tapti karų tarp Centrinės Azijos šalių priežastimi.
Problemos nesprendžiamos
Paskutinieji dvylika metų buvusioms sovietinėms
respublikoms tapo savotiškas iššūkis. Kadaise laikyta viena labiausiai
klestinčių pasaulio valstybių šiandien ekonominiais rodikliais gali
konkuruoti tik su vadinamosiomis trečiojo pasaulio šalimis. Net
ir naftos eksportu garsėjančios posovietinės respublikos pragyvenimo
lygiu konkuruoja ne su Jungtiniais Arabų Emyratais, bet nebent su
Pusiaujo Gvinėja. Taip atsitiko todėl, kad gaunamos lėšos nenaudojamos
nei gyventojų ekonominei būklei gerinti, nei pramonės sektoriui
modernizuoti. Dabartinis ekonominis smukimas ilgainiui gali virsti
sunkia ekonomine krize. Prekiauti nafta kiek geriau sekasi tik Rusijai,
tačiau didžiąja dalimi tai lemia šiemet išaugusi naftos kaina pasaulinėje
rinkoje, kuri, beje, visiškai nepriklauso nuo oficialiosios Maskvos
norų. Užsienio investicijų kol kas pernelyg mažai, kad pakiltų ekonomika.
Ekonominės reformos tik patvirtintų chaotišką šalies valdymą. Gąsdina
ir mažėjančios investicijos į gamybą. Šiandien auga tik importas,
o eksportuojamų prekių kiekis ir toliau mažėja. Per pastarąjį dešimtmetį
katastrofiškai nusidėvėjo beveik visų pramonės įmonių įrengimai,
kuriems atnaujinti stinga lėšų.
Kenčia ne tik Rusijos ekonomika. Pasak statistikos,
kasmet Rusijos gyventojų sumažėja maždaug vienu milijonu. Tai lemia
keletas priežasčių: nėra socialinių garantijų, taip pat daugėja
narkotikus vartojančių žmonių, plinta AIDS, tuberkuliozė ir kitos
ligos, migracija, alinantis darbas. Lėšų nebeužtenka net ir prestižine
laikytai karo pramonei, kitais metais jai bus skirta tik pusė lėšų,
kurių prašė Gynybos ministerija.
Korupcija ir organizuotas nusikalstamumas kaip
niekad išplito. Šiemet net 93 iš 450 Dūmos narių buvo pareikšti
įtarimai naudojantis neleistinais metodais per rinkimus į parlamentą
ar kita nusikalstama veikla. Manoma, kad kasmet Rusijos pareigūnams
sumokama maždaug 40 milijardų dolerių kyšių. Rusijoje veikia apie
dešimt tūkstančių įvairių organizuotų nusikalstamų grupuočių, kurios
plauna neteisėtu būdu įgytus pinigus. Korumpuoti bent jau 16 proc.
milicijos pareigūnų. Panaši situacija ir kitose posovietinėse respublikose.
Politologai pastebi ir dar vieną problemą Rusija
gali suskilti į keletą mažesnių valstybių. Tokia grėsmė iškiltų
tuo atveju, jei čečėnų kovotojams pavyktų iškovoti nepriklausomybę.
Federacijos vientisumui jau dabar kelia grėsmę Dagestanas bei Šiaurės
Kaukaze įsikūrusių musulmonų veiksmai. Nesutariama dėl Kurilų salų
ir Kaliningrado srities valdymo. Neramu ir Primorsko krašte, Vladivostoke,
Magadane ir Sachalino saloje, kur rusai tesudaro gyventojų mažumą.
Nedžiugina ir nesutarimai Moldovoje, Gruzijoje
bei Azerbaidžane. Ukraina blaškosi tarp vakarietiško kelio ir komunistinių
vertybių. Politologai tikina, kad terminas Nepriklausomų valstybių
sandrauga negali tapti realybe. Jie siūlo partneriu rinktis Europos
Sąjungą, kuri jau šiandien palaiko glaudžius prekybinius ryšius
su keturiomis regiono valstybėmis: Rusija, Baltarusija, Ukraina
ir Kazachstanu.
Įtakos zonos
JAV džiaugiasi tapusi svarbiausia ir didžiausią
įtaką posovietinėse respublikose užimančia užsienio valstybe. Slapta
į Rusijos žemes Centrinėje Azijoje veržiasi Kinija, norinti turėti
ne tik ekonominės, bet ir demografinės įtakos Rusijai priklausančiuose
Tolimųjų Rytų regionuose. Tuo tarpu Ankara siekia partnerystės su
Centrinės Azijos respublikomis, Gruzija, Azerbaidžanu, Ukraina ir
Moldova.
Maskva ir Vašingtonas nesutaria dėl saugumo regione
bei užsienio politikos gairių. Vakarams kelia susirūpinimą Rusijos,
Baltarusijos ir Turkmėnistano sandėriai bei karinės kampanijos Irake
klausimai. Rusija nesižavi NATO plėtra į Rytus, kuri neva sukels
grėsmę jos saugumui. Tuo tarpu Vašingtonas nepamiršta, kad Rusija
išsaugojo milžinišką branduolinį arsenalą.
Nereikia būti politikos ekspertu, kad suprastum,
jog Rusija išgyvena ne pačius geriausius laikus. Jei artimiausiu
metu situacija negerės, Rusijai nepavyks išvengti Sovietų Sąjungos
likimo. Rusija netektų federacijos statuso vien pralaimėjusi karą
Čečėnijoje. Todėl oficialieji Kremliaus atstovai nutarė sustiprinti
ryšius su Gruzija ir Azerbaidžanu. Nerimą kelia ir pietinė šalies
siena bei kylantys islamistiniai judėjimai kaimyniniuose Kazachstane,
Turkmėnistane bei Uzbekistane. Tačiau ne ką geriau saugoma ir vakarinė
siena, nuo kurios sostinė Maskva nutolusi vos per kelis šimtus kilometrų.
Rusai baiminasi galimo konflikto su NATO šalimis, kuris galėtų būti
lemtingas vienai didžiausių pasaulio valstybių. Tikėtina, kad vienu
iš galimų problemų sprendimo būdų Maskva pasirinks sovietinę diktatūrą,
nepriklausomybę gavusioms respublikoms palikdama suverenitetą, tačiau
paversdama jas priklausomomis nuo Kremliaus valios. Tiesa, užmojai
turės būti kur kas kuklesni nei, tarkim, prieš keletą dešimtmečių.
Tačiau ne viskas prarasta. Nereikia nuvertinti
intelektualiojo elito, karinės pramonės lygio bei dabartinio prezidento
V.Putino pastangų suartinti Rusiją su Vakarais. Liūdna, bet tikrosios
rinkos ekonomikos kol kas nėra, oligarchai ir vadinamieji naujieji
rusai neskuba gerinti tėvynainių gerovės. Tuo tarpu posovietinėse
respublikose stinga užsienio investicijų. Na, o politologai pergalę
šių metų pabaigoje vyksiančiuose Baltarusijos prezidento rinkimuose
kone vienbalsiai skiria vėl tam pačiam A.Lukašenkai, bene labiausiai
besiilginčiam senų gerų sovietinių laikų politikui. Rusija tam nė
kiek neprieštarautų.
Gražina MINKAUSKAITĖ
© 2004 "XXI amžius"
|