"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. gegužės 12 d., Nr. 9 (78)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Visuomenė pasidalijusi
pagal požiūrį į praeitį ir ateitį

Tėvynės sąjungos pirmininkas
Andrius Kubilius
Valdo Kopūsto (ELTA) nuotrauka

Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius mano, kad Lietuva turi pagrindo imti pavyzdį iš daugumos Europos valstybių ir atsisakyti visuotinai renkamo Prezidento institucijos.

„Manau, kad būtų naudinga plati konstitucinė ir politologinė diskusija dėl Lietuvos valstybinės sąrangos, politinės sistemos. Galėtume kelti klausimą - ar Lietuva, tapusi ES nare, turi išsiskirti iš daugumos ES valstybių, kurios yra premjerinės?“ - Eltai teigė A. Kubilius. Jo žodžiais tariant, didžiausia visuotinai renkamo Prezidento institucijos problema yra ta, kad ji vienasmenė ir todėl lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms.

A. Kubilius pabrėžė, kad Tėvynės sąjungos remiami kandidatai pirmalaikiuose Prezidento rinkimuose - vieninteliai, kuriuos iškėlė bei remia iškart dvi partijos. Kartu su konservatoriais Valdo Adamkaus kandidatūrą remia liberalcentristai, o Petro Auštrevičiaus kandidatūrai pritaria Darbo partija.

 

Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. Kaip, jūsų manymu, dėl to keisis žmonių gyvenimas ir valstybės vidaus politika per artimiausius 3 - 5 metus?

Ilgalaikė Lietuvos perspektyva ES - labai gera. Žinoma, ji priklausys ir nuo mūsų gebėjimo pasinaudoti atsiveriančiomis galimybėmis, ambicijų veržtis į priekį, į sėkmę. Tai 10 - 20 metų perspektyva.

Artimiausiu metu vyks prisitaikymas. Atrasime ir gerų dalykų, ir tam tikrų problemų, netikėtumų, apie kuriuos galbūt negalvojome.

Bendra tendencija bus gyvenimo harmonizavimas - derinimas su tomis taisyklėmis ir tradicijomis, pagal kurias gyvena Europa. Bus matyti realus grįžimas prie europinių pilietinės visuomenės tradicijų.

Ar stojimas į ES neskatins dar didesnės išsilavinusių, darbščių žmonių migracijos iš Lietuvos į Vakarus?

To neišvengsime. Tai išgyvena visos valstybės, kurių ekonomika silpnesnė nei kaimynių.

Tačiau daugelis pasaulio ekonomistų ir apžvalgininkų mano, jog šis reiškinys turi ir privalumų. Patirtis, kurią žmonės įgyja Vakaruose, ir kapitalas, kurį jie ten sukaupia, grįžta atgal į tėvynę.

Tai liudija daugumos valstybių patirtis. Ir Indija, ir Airija išgyveno didelės migracijos bangas. Vėliau ta banga pasuko atgal: žmonės ėmė grįžti su kapitalu ir patirtimi.

Kokio masto bus „bėgimas“ iš Lietuvos, kiek jis truks, priklausys ir nuo pačios Lietuvos. Žmonės ieško geresnio gyvenimo, ir jei tokio gyvenimo perspektyvų rasis Lietuvoje, „bėgimas“ greitai baigsis.

Tai, kad turint ambicijų daryti karjerą bus lengviau Lietuvoje, daugelis pamatys labai greitai. Mat Lietuvoje tos erdvės dar nėra užimtos.

Ar nenuogąstaujate, kad naujosios ES narės bus priverstos vykdyti su Amerika nesutariančių valstybių - Prancūzijos ir Vokietijos politiką?

Man atrodo, kad naujosios šalys atneš į ES daugiau sąsajų su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Europai to reikia. Europa neišvengiamai turės atrasti veiksmingesnį bendradarbiavimo su JAV būdą.

Dabar iškyla įvairių problemų, bet manau, jog tai yra tik dabartinio - pereinamojo laikotarpio bruožas. Vakarų pasaulis baigė šaltąjį karą, pradeda naują gyvenimo etapą.

Lietuva, manau, turi skatinti Amerikos dalyvavimą Europos reikaluose. Lietuva dar ilgai neturės ramybės dėl Rusijos bandymų daryti įtaką aplinkiniam regionui. Kuo daugiau Europoje bus Amerikos dalyvavimo, tuo mažiau Europa pasiduos Rusijos pagundoms.

Kokią įtaką ES turės maža, palyginti neturtinga Lietuva, kurioje didelė visuomenės dalis nėra palanki politinei, vertybinei ir kultūrinei orientacijai į Vakarus?

Lietuvos visuomenėje nėra daug priešiškumo orientacijai į Vakarus. Kaip rodo įvairios apklausos, net ir praėjus metams po referendumo dėl stojimo į ES, parama šalies narystei ES išlieka nepakitusi.

Žinoma, paradoksas, kad, nepaisant paramos narystei ES, daugiau kaip 50 proc. žmonių sako, jog sovietmečiu buvo geriau gyventi. Tačiau paklausti, ar norėtų, kad Lietuva turėtų glaudesnius santykius su Rusija, žmonės atsako „ne“.

Taigi matyti tam tikra mąstymo ir pojūčių sumaištis, bet išlieka pakankamai aiškus supratimas, kad Lietuva, jei jos žmonės nori siekti sėkmės, turi integruotis į Vakarus.

Dėl Lietuvos įtakos ES. Lietuva turi aiškiai suvokti savo interesą - kokioje ES ji galėtų turėti didesnę įtaką. Ar tai būtų tokia ES, kurioje didesnė galia sutelkta atskirose sostinėse - Berlyne, Paryžiuje, Londone, Romoje, kartu lyg ir Vilniuje, - ar tokia, kur daugiau galios sutelkta ES centre - Briuselyje?

Mano manymu, Lietuva savo interesus geriau gintų tuo atveju, jei daugiau galių turėtų Briuselis. Taip būtų lengviau pasiekti Lietuvai palankių sprendimų.

Kitas dalykas - Lietuva turi aiškiau suvokti, kokie yra jos interesai ES. Lietuvai būtų svarbi ekonominė ir finansinė parama, saugumo klausimai.

Svarbu, kad europinės pilietinės visuomenės vertybės prigytų į Rytus nuo Lietuvos esančiose valstybėse. Galėtume tapti Rytuose esančių šalių - Ukrainos, Moldovos, net Baltarusijos advokatais, šioms ateityje (galbūt - tolimoje ateityje) pretenduojant stoti į ES. Galėtume tapti advokatavimo šioms valstybėms lyderiais.

Per 14 metų galėjome pamatyti, kad vienintelis veiksmingas būdas, kaip Vakarų demokratija gali daryti įtaką posovietiniam chaosui, orientuoti visuomenę į vakarietiškas vertybes, tai - suteikti posovietinėms valstybėms kandidatavimo perspektyvą. Tik kandidatavimo instrumentas verčia jas pradėti tvarkytis.

Kaip atsitiko, kad antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį gyvenančioje Lietuvoje turime keistus politinius pasirinkimus: tarp Rolando Pakso ir ne R. Pakso, tarp „naujosios“ ir „senosios“ politikos, tarp Viktoro Uspaskich ir ne V. Uspaskich?

Esama objektyvių dėsningumų, kurie neišvengiami visose jaunose demokratijose. Vienas jų, aprašytas politologo Semiuelio Hantingtono, yra tai, kad jaunose demokratijose ties ketvirtaisiais demokratiniais parlamento rinkimais išryškėja nusivylimas vadinamuoju politiniu elitu, balsuojama už ką nors nauja. Taip atveriamas kelias vadinamosios „naujosios politikos“ populizmui.

Kita vertus, sociologiniai tyrimai rodo, kad Lietuvos, kaip ir kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių, visuomenė yra pasidalijusi į dvi dalis. Su tuo susijusi ir „dviejų Lietuvų“ samprata. Ši takoskyra yra ne tiek geografinė ar socialinė, kiek priklauso nuo nostalgijos praeičiai.

Tyrimas parodė, kad apie 54 procentus Lietuvos rinkėjų mano, jog sovietmečiu gyventi buvo geriau. Būtent šis bruožas - nostalgija praeičiai - dalija visuomenę į politiškai skirtingai mąstančias grupes.

Iki 80 procentų tų, kurie balsuoja už R. Paksą ir V. Uspaskich, mano, jog sovietmečiu gyventi buvo geriau. Balsuojantys už liberalus ir už konservatorius galvoja kitaip. Tarp jų tik apie 10 - 15 procentų mano, kad sovietmečiu buvo geriau.

Kitaip tariant, išlieka Sąjūdžio laikus siekiantis, objektyviai sąlygotas visuomenės pasidalijimas pagal požiūrį į praeitį ir ateitį. Šis pasidalijimas savo ruožtu lemia požiūrį į Rytus ir Vakarus, atsispindi balsavimo rezultatuose.

Šis pasidalijimas susijęs ir su skirtumais tarp generacijų. Jaunoji karta - žmonės iki 40 metų - visai kitaip žiūri į praeitį ir ateitį, integraciją į Vakarus. Todėl aš drąsiai žiūriu į Lietuvos perspektyvą.

Artėja Prezidento rinkimai. Remiate iškart du kandidatus - V. Adamkų ir P. Auštrevičių. Kokie jų privalumai ir trūkumai? Kokia jų politinė žinia Lietuvai?

Iškėlę du kandidatus, rėmėmės keliais principais. Pirmiausia negalima leisti kartotis tam, kas vyko per pastaruosius Prezidento rinkimus. Kitaip sakant, negalima leisti R. Paksui dar kartą laimėti.

Iš to plaukia mūsų suvokimas, kad reikia siekti kuo platesnio sutarimo dėl paramos vienam ar keliems kandidatams. Daugiau paramos gali gauti su partijomis tiesiogiai nesusiję kandidatai. Juos gali be didelio „skausmo„ remti įvairios partijos.

Taip pat aiškiai suvokėme, kad negalima rizikuoti V. Adamkaus autoritetu. Jis svarbus ne tik jam, bet ir visai centro dešinei, visai Lietuvai. Dar vienas V. Adamkaus pralaimėjimas būtų smūgis tolesnei Lietuvos politinės sistemos raidai.

Šiandien padėtis dar neaiški. Nežinia, kaip keisis visuomenės nuomonė, kaip elgsis kandidatai. Todėl mes pasiūlėme tartis dėl dviejų kandidatų, bet aiškiai pabrėžėme, kad pirmajame rate turės likti tik vienas iš jų. Mūsų požiūriu, P. Auštrevičių ir V. Adamkų remia tie patys rinkėjai.

Abu šie kandidatai yra pajėgūs gydyti R. Pakso padarytas žaizdas - vienyti visuomenę. Jie taip pat pajėgūs atlikti vieną svarbiausių darbų - atkurti Lietuvos, kaip regiono lyderės, autoritetą užsienyje. Jie turi patirties, reikalingų profesinių įgūdžių, moka kalbų, gali bendrauti su pasaulio lyderiais. Tai juos išskiria iš kitų kandidatų.

Šiedu kandidatai pajėgūs „uždegti“ Lietuvą naujai sėkmės ambicijai, naujai nacionalinei idėjai, kuri, Lietuvai įstojus į ES, bus labai svarbi. Baigėsi keturiolikos metų laikotarpis, kai turėjome gana aiškius Lietuvos politikos tikslus. Tie tikslai pasiekti. Naujas etapas reikalauja naujų nacionalinių tikslų formulavimo.

Mūsų remiami kandidatai taip pat pajėgūs versti krizę išgyvenusią politinę sistemą apsivalyti nuo tų problemų, kurios atvedė į krizę. Politinė sistema turi būti skaidresnė, sąžiningesnė, veikianti pagal europinius principus.

Nė viena tradicinėmis vadinamų politinių partijų per šiuos Prezidento rinkimus nekelia savo pirmininko kandidatūros. Kaip tai paaiškintumėte?

Tėvynės sąjungoje daug kas ragino mane apsispręsti kandidatuoti. Tačiau aš jau minėjau principus, kuriais mes rėmėmės. Parama nepartiniams lyderiams gali būti didesnė.

Mūsų siūlomi kandidatai vieninteliai gavo daugiau nei vienos partijos paramą. P. Auštrevičių remiame mes ir Darbo partija, V. Adamkų - mes ir liberalcentristai.

Socialdemokratų sprendimai yra nuspalvinti partijos vidaus gyvenimo peripetijų. Galima įžvelgti pasirengimą partijos lyderio pasikeitimui, kuris gali įvykti po poros metų. Jau dabar užimami „placdarmai“, konkurentai stengiasi neleisti vienas kitam įgyti per didelio populiarumo. Tas socialdemokratų manevravimas brangiai kainuoja valstybei ir tolesnei politinės sistemos raidai.

Ar Lietuvai apskritai reikalinga visuotinai renkamo Prezidento institucija?

Vertinu šį klausimą kaip labai prasmingą. Tik nesu tikras, ar dabar geriausias laikas jį išsamiau svarstyti.

Turiu prisipažinti, kad 1992 metais, kai pats agitavau už referendumą, kad Konstitucijos būtų suteikiamos didelės Prezidento galios, matyt, gana naiviai žiūrėjau į Lietuvos demokratijos perspektyvą.

R. Pakso atvejis parodė, jog didžiausia visuotinai renkamo Prezidento institucijos problema yra ta, kad ji - vienasmenė. Ji lengvai pasiduoda įtakoms.

Manau, kad būtų naudinga išsami konstitucinė ir politologinė diskusija dėl Lietuvos valstybinės sąrangos, politinės sistemos. Galėtume kelti klausimą - ar Lietuva, tapusi ES nare, turi išsiskirti iš daugumos ES valstybių, kurios yra premjerinės?

Politinio gyvenimo lyderių vaidmenį daugelyje ES šalių atlieka parlamentų kontroliuojami premjerai ir parlamentinės partijos. Prezidentai atlieka renkamo „karaliaus“ vaidmenį ir dažnai renkami ne per visuotinius rinkimus, o parlamentuose.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi
Vladimiras Laučius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija