Lietuva – tarpininkė
ar visateisė narė?

Petras KATINAS

Atkurtosios nepriklausomybės pradžioje, netgi subyrėjus Sovietų Sąjungai, ne tik mūsų politikams, bet ir mokslininkams, kultūros ir meno darbuotojams, atsidūrusiems Maskvoje ar visokių tarptautinių susitikimų metu, gana dažnai buvo užduodamas klausimas: kada gi jūs grįšite į Sąjungą? Tai yra į sukurtą kažkokį beformį tos SSRS pakaitalą – NVS. Aišku, ta NVS buvo sugalvota Kremliuje kaip pusiau oficialus buvusios imperijos analogas, kuriame trūko tiktai Baltijos šalių, visų pirma Lietuvos. Dažniausiai buvo vienintelis atsakymas – Lietuva galutinai ir negrįžtamai ieško paramos kur kas stabilesniame ir pagaliau sotesniame Vakarų pasaulyje. Kita vertus, būtų visai nelogiška grįžti ten, kur dar visai neseniai buvome. Be to, ką kalba Maskvoje ir kitur vietiniai Maskvos bičiuliai, dabar besiveržiantys į prezidentus ir į Europarlamentą, niekas nežino. Nors, pasiklausius jų šnekų, visiškai aišku, kam jie atstovauja. Nelabai suprantami ir daugelio mūsų kairiosios valdžios aukščiausių pareigūnų, Lietuvai tapus ES nare, vos ne kasdieniai samprotavimai, kad Lietuva privalo būti kažkokia tarpininke tarp Briuselio ir Maskvos, netgi Minsko, pagaliau Kišiniovo, įtraukiant šias NVS šalis į Europos erdvę, padedant jas demokratizuoti ir pan.

Čia būtina atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Pirmiausia tokie samprotavimai visiškai atitinka Maskvos planus per savo ekonominę įtaką valdyti Lietuvos politiką ir turėti įtakos Lietuvos, kaip visateisės ES ir NATO narės, gyvenimui. Tokiu būdu rengiamas placdarmas silpninant šias organizacijas, veikiant jas iš vidaus ir gaunant naudos Rusijai nesant nei ES, nei NATO nare. Antra, nėra jokios abejonės, kad išsiplėtusiai ES kyla nemažas galvos skausmas, – ką daryti su Rusija ir ES šalimis, kokie santykiai turi būti tarp Briuselio ir Maskvos? 1990 metais žinomas vokiečių kilmės britų filosofas ir sociologas Ralfas Darendorfas savo knygoje „Pamąstymai apie Europos revoliuciją“ rašė: „Europa – tai mažųjų ir vidutinių Europos valstybių susitarimas dėl savo ateities. Supervalstybei ten vietos neturėtų būti. Visai nesvarbu, kad ši supervalstybė ir politiškai, ir ekonomiškai jau nėra politinis milžinas. Vieningos Europos namai bus pastatyti ne pagal M.Gorbačiovo projektą: jie bus pastatyti prie vakarinių subyrėjusios imperijos sienų“. Tada šie R.Darendorfo svarstymai atrodė kaip tolima perspektyva. Nesvarbu, kad SSRS jau buvo pradėjusi byrėti, bet daugelis Europos politikų netikėjo Sovietų Sąjungos žlugimu. Tačiau, praėjus keturiolikai metų, bendrojo Europos namo statyba visiškai pakeitė senojo žemyno geopolitinę architektūrą, o ir M.Gorbačiovo planų kurti bendrus Europos namus kartu su Rusija neliko nė pėdsako.

Pernai išėjusioje ir iškart bestseleriu tapusioje knygoje „Europos ribos“ Fricas Balkestainas, ES komisaras, atsakingas už bendrosios ES rinkos klausimus, rašė: „Savo iniciatyva Italijos premjeras Silvijus Berluskonis pasistengė užkariauti prezidento V.Putino simpatijas, pažadėdamas jam greitą Rusijos narystę ES. Tai visai netoliaregiškas pasiūlymas. Europos Sąjunga turi išmesti iš galvos tokias viltis. Mes turime drąsiai pripažinti, kad ES sienos egzistuoja. ES neturi skatinti vilčių, kurių ji nesirengia įvykdyti“.

Trečia, faktas, kad Rusija net nesirengia tapti ES nare (be to, jos ten niekas ir nelaukia), jau pakankamai akivaizdus. Rusija, ypač tokia, kokią ją kuria didesnės politiškai neišprususios ir sovietinės imperijos nostalgija sergančios visuomenės dalies palaikomas prezidentas V.Putinas, net negalvoja pripažinti pagrindinio eurointegracijos principo – ES įstatymų. Tuo labiau jokiu būdu nesutiks vadovautis pagrindiniu ES dėsniu: savo įstatymuose ir kituose teisės aktuose pirmiausia vadovautis žmogaus teisių laikymosi griežtu principu. Po ES plėtros ir Maskvoje, ir Briuselyje jau kalbama, kad Rusijos ir ES Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartis jau neatitinka realiai susidariusios padėties. Tada ir europiečiai, ir vadinamieji Rusijos liberalai, pasirašydami šią sutartį, manė, kad Rusija, nors lėtai ir sunkiai, bet visgi tapo panašesnė į Europą.

Todėl ir šis dokumentas numatė laipsnišką Rusijos integraciją į ES. Dabar akivaizdu, jog Rusija ir ES yra dvi visiškai skirtingos politinės – ekonominės sistemos. O svarbiausia – Rusijos vystymasis visiškai ne toks, kaip buvo manoma joje prasidėjusių demokratinių procesų pradžioje.

Tad su kokiomis problemomis artimiausiu metu susidurs ES ir Rusijos santykiai? Visų pirma tai Europos reakcija į Rusijos vidaus politikos situaciją. Juk ES pagrindas iš esmės ideologizuotas: besąlyginė įstatymų viršenybė, žmogaus teisių prioritetas, socialinis teisingumas ir pilietinė atsakomybė. Štai tie „ideologiniai banginiai“, ant kurių laikosi ES. Tuo labiau kad daugumai europiečių šie dalykai – ne tušti žodžiai, o veikiantys faktoriai, lemiantys realią ES politiką. Todėl antidemokratiniai veiksmai, šiuo metu lydintys Rusijos „autoritarinės modernizacijos“ politiką, niekada nesulauks Europos pritarimo. Galbūt ES valdininkai ir Europos komisijos pareigūnai norėtų užmerkti akis bei nematyti, kas vyksta Čečėnijoje, arba griežtos žiniasklaidos kontrolės, tačiau visuomenės nuomonė neleis jiems to padaryti. Tuo labiau kad Baltijos ir Rytų Europos naujosios narės nejaučia didelių simpatijų Maskvai, o tai ir apsunkina bendradarbiavimą tarp Maskvos ir ES. Antra vertus, Maskva labai nervingai reaguoja į Vakarų aktyvumą NVS vakaruose ir Pietų Kaukaze. Pirmasis aštrus nuomonių susidūrimas įvyko pernai lapkritį dėl vienašališkų Rusijos veiksmų Padniestrėje. Panašūs susidūrimai tęsis ir toliau, pirmiausia todėl, kad pati Maskva paskelbė, jog jos santykiai su „artimuoju užsieniu“ tampa Rusijos politikos prioritetu. Todėl Europa gana nepalankiai žiūri į Maskvos inicijuotos Bendros ekonominės erdvės, į kurią įeitų Rusija, Baltarusija, Kazachstanas ir Ukraina, kūrimą. ES nedviprasmiškai įspėjo Ukrainą, kad jos „integracija“ į tą Maskvos inicijuojamą bendrąją erdvę visiškai nesuderinama su Kijevo planais tapti ES nare.

Kai dėl Lietuvos, tai pastaruoju metu juntamas Rusijos spaudimas. Ir ne tik ekonominiame sektoriuje ar buvusiame Prezidentūros skandale. Išrinkus V.Putiną Rusijos prezidentu antrajai kadencijai, Maskvos siekiai turėti lemiamos įtakos „artimajame užsienyje“ dar labiau išryškėjo. Kaip pažymėjo ne vienas apžvalgininkas, beje, tą ir patys matome, Rusija Lietuvos atžvilgiu vykdo ne tik ekonominį spaudimą, bet ir skiria ypač didelį dėmesį savo specialiųjų tarnybų veiklai joje. Tą pirmiausia rodo nušalintojo prezidento R.Pakso ir jo aplinkos veikla bei tai, kad Rusijos ambasadoje Vilniuje dirba tiek pat žmonių, kiek ir ambasadoje Londone. Tad ką veikia tiek daug žmonių tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva?

Maskva, Lietuvoje sėkmingai sukūrusi paksizmą, veržiasi ir kitomis priemonėmis. Visų pirma braunamasi į kultūrinį žmonių gyvenimą Lietuvoje. Eteris jau užpildytas rusiškomis radijo stotimis, kone kasdien atvyksta vis naujos „žvaigždės“ iš Maskvos. Pačiame Vilniuje rusų kalbą išgirsi dažniau nei lietuvišką. Štai praėjusią savaitę žinoma Lietuvos radijo žurnalistė pasibaisėjo, kai į troleibusą įlipę trys pusgirčiai rusiškai kalbantys skustagalviai jaunuoliai, mosuodami alaus buteliais, ėmė terorizuoti troleibuso keleivius. Į žurnalistės pastabą, jog nedera taip elgtis, tie atrėžė: kalbėk rusiškai (ir pridūrė tradicinį rusišką keiksmažodį). Žurnalistė sakė, jog tokių dalykų negirdėjo nuo sovietų okupacijos laikų. Tad kodėl gi taip atkuto šie žmonės?

Atsakymo ieškoti toli nereikia. Tokiam „atgimimui“ atsirado labai palanki dirva. Tai ne tik paksizmas, bet ir nemažos dalies valdančiųjų socialdemokratų promaskvietiška pozicija, jau nekalbant apie kai kuriuos kandidatus priešlaikiniuose Prezidento rinkimuose. Daugiausia vilčių Maskva deda į K.Prunskienę. Neatsitiktinai Maskvos draugai J. Veselka, R.Pakso ir liberaldemokratų veikėjai visomis progomis ragina atiduoti savo balsus už šią kandidatę. Negalima pamiršti ir to, kad Maskva deda daug vilčių į Europos Parlamento rinkimus, kuriuos nustelbia Prezidento rinkimai. Nors rinkimai į Europarlamentą kur kas svarbesni už Lietuvos Prezidento rinkimus. Ir visai nesvarbu, kad Europarlamentas neleidžia ES įstatymų ir neturi didelės įtakos ES veiklai. Tačiau Europarlamento nariai turi daug galimybių vykdyti šiame Parlamente lobistinę veiklą, gali įnešti savo indėlį į ES sprendimus. Europos Parlamente sprendimai priimami tik per politines grupes. Šiuo metu didžiausią įtaką ten turi Europos liaudies partija, kurios narė yra Lietuvos Tėvynės sąjunga. Todėl visiškai suprantama, kad įvairios Lietuvos politinės jėgos, netgi visiški marginalai, kaip antai liūdnai pagarsėjusi Tautos pažangos grupuotė, stengiasi pakliūti į Europarlamentą. Ką ten darytų, pavyzdžiui, „pažangiečių“ lyderis parlamentaras E.Klumbys, kasdien burnojantis prieš ES, ar paksininkų kandidatas Nr.1 buvęs ministras E.Maldeikis, pagarsėjęs savo „paslaptingomis“ kelionėmis į Maskvą ir taręsis, kaip atiduoti „Mažeikių naftą“ „Lukoil“? Jau nekalbant apie K.Prunskienės Naujosios demokratijos ir „valstiečių“ kandidatus. Pastebimai atkuto ir naujai sukurptas gana keistas politinis kratinys, pavadintas Krikščionių konservatorių socialine sąjunga. Jos vadai skelbia spaudoje mokamas deklaracijas apie tai, kad pats K.Bobelis pritarė vieningo KKSS sąrašo sudarymui į Europarlamentą ir esą netgi tuo klausimu konsultavosi su Europos liaudies partijos Europarlamente frakcijos pirmininku H.G.Poeteringu. Išvis į Europarlamentą veržiasi kas tik netingi. Todėl rinkėjai, ko gero, specialiai užliūliuojami prezidentiniais kandidatais, beveik visiškai nekalbant apie kandidatus į Europos Parlamentą. Imta kalbėti, kad būsimiesiems europarlamentarams visiškai nebūtina turėti politinio darbo patirtį, mokėti pagrindines ES kalbas – anglų, prancūzų ar vokiečių, nes visi dokumentai ir parlamentarų kalbos bus verčiamos į lietuvių kalbą. Dedamos pastangos, kad į Europarlamentą nepatektų geriausiai išmanantis politikos reikalus ir geriausiai Europoje žinomas bei gerbiamas Lietuvos politikas prof. V.Landsbergis. Privalome atsiminti, kad trylika Lietuvos Europarlamento narių bus tarsi mūsų ambasadoriai Europoje.

Deja, jeigu ir pavyktų išrinkti geriausius kandidatus, jaučiančius politinę ir moralinę atsakomybę už Lietuvos valstybę, viskas priklausys nuo vidinės politinės padėties Lietuvoje. O ji kol kas sunkiai prognozuojama. Tuo labiau kad stabilumo valstybėje griovėjai tarsi skėriai vėl pasklido po šalį.

© 2004 "XXI amžius"