Lietuvos išlikimo saugikliai

Dr. Letas PALMAITIS

Būtų visiškai klaidinga manyti, kad įstojimas į Europos Sąjungą ar net NATO visiems laikams užtikrina amžiną Lietuvos egzistavimą. Šie dariniai yra nauji ir skirtingi. ES maždaug atitinka Vakarų ir Vidurio Europą kaip istorinę kultūrinę realybę, bet yra politinis junginys su ne visai aiškia perspektyva. NATO yra grynai politinė organizacija, kurios interesai nebūtinai turi sutapti su pavienių Europos šalių interesais ir kuri amžių perspektyvoje, be abejo, trumpalaikė. Kad ji remiasi trečia – JAV – globaline galybe, kurios interesai šiuo metu sutampa su Lietuvos interesais, yra tik laiminga istorijos akimirka, atsitiktinumas, kurį reikia maksimaliai išnaudoti.

Klausimas dėl lietuvių išlikimo iš esmės iškilo Lietuvai patekus į rusiško etninio konglomerato orbitą. Istoriškai į lietuvybę kėsintasi iš Rytų ir iš Vakarų. Kad ir kaip keista, šis pavojus išlieka ir dabar. Abiem atvejais poveikiai skirtingi.

Tautiškumas, kuris, be abejo, yra ne biologinis, bet kultūrinis reiškinys, yra evoliuciškai kintamo gyvenimo būdo atgaminimas kultūrinės (įskaitant kalbą) ir istorinės atminties pagrindu. Tauta neišlieka, kai jos tautiškumas arba nutraukiamas svetimųjų prievarta, arba (dėl išorinių ar vidinių priežasčių) nutrūksta pats. Pavojai dažniausiai iškyla mažoms tautoms, kai jos patenka į svetimų tautų valstybes. Vis dėlto gyvybingos kultūros sugeba išlikti skirtingomis sąlygomis pirmiausia dėl to, kad jų atstovai vertina savo tautiškumą ir jo laikosi (žydai per amžius išlaikydami konfesinį uždarumą, čečėnai laikydamiesi savo žemės, čigonai atsiskirdami nuo visų kitų ypatingu gyvenimo būdu). Tauta išnyksta, kai jos atstovai praranda skirtingumo jausmą tarp savų ir nesavų arba nebejaučia to skirtingumo prasmės. Vertinti savo skirtingumą lengviau, jei matai, kad jis parodo tavo materialinį arba dvasinį pranašumą. Šis neabejotinas pranašumas ilgai palaikė lietuvius Rusijos sudėtyje, bet jo nebelieka susiduriant su vakarietiška kultūra. Todėl yra lietuvių, manančių, kad Rytai lietuviams mažiau pavojingi negu Vakarai.

Iš tikrųjų Vakarai ir Rusija paveikia skirtingai. Vakarietiškas gyvenimo būdas reikalauja pastangų. Kad pasiektum vokiečių lygį, turi perimti jų drausmingumą, punktualumą, tikslumą, o tai verčia tobulėti. Tobulėjimas savo ruožtu pakelia gimtosios kultūros lygmenį, ir jau ji vėl darosi patrauklesnė. Todėl germanizacija (jei neminėsime prievartinės) visada buvo ilgas procesas. Ikisovietinė Rusija ribojo lietuvių kultūros raišką, bet nebuvo patraukli tiek dėl žemesnės kultūros, tiek dėl skirtingos religijos. Sovietinė Rusija apribojo religinių skirtumų įtaką, išnaikino kultūrinį tautos elitą ir ėmė kalti į galvas kumečių lygiavos idealus. Nukultūrinant tautą, visas jos pranašumas tebebuvo jaučiamas tik kaip materialinis (sočiau gyventi), bet ne dvasinis. Antra vertus, perimti rusiškas vertybes (nekalbu apie vakarietišką Sankt Peterburgo metropoliją, kuri Rusijai buvo svetima ir po 1917 metų sunaikinta) nepalyginti lengviau nei vokiškas: tai iš esmės kolektyvinių išgertuvių ir „mato“ kultūra. Čia jokių pastangų nereikia. Todėl sovietmečio patirtis parodė, kaip, nepaisant išorinių lietuvybės požymių (įteisinta kalba, nacionalinė spauda, radijas, TV, kinas, teatras, net „Lietuvos“ ansamblis ir pan., o į tai, be abejo, buvo įdėta ir tylios rezistencijos pastangų), lietuvių būdas, net neprarandant kalbos, tik per pusę šimtmečio sparčiai rusėjo, perimdamas kaimynų kultūros dominantę. Mūsų dienomis, daugelio nuostabai, šis lietuviakalbis surusėjimas išdygo aprėpęs vos ne pusę tautos ir galingai reiškiasi „Už teisingą Rusiją“ (ironiška E.Gudavičiaus perinterpretacija) sąjūdžiu. Rusų strategai, geopolitikai ir žvalgybininkai, šį sąjūdį inspiruodami, be abejo, žino, ką daro.

Šiuolaikinės Rusijos ideologai, norėdami susigrąžinti supervalstybės statusą, remiasi modernizuota XIX amžiaus slavofilija Eurazijos sąjūdžio pagrindu. Sąjūdžio įkūrėjas Aleksandras Duginas yra autorius geopolitinės doktrinos, pagal kurią Rusija turinti suvienyti visą Europą kovoje prieš Amerikos globalizmą. Teigiama, kad Rusija atstovaujanti nesavanaudiškai „sausumos civilizacijai“, pasižyminčiai „socialiniu teisingumu“ (t.y. bolševikine kumečių lygiava ir autoritariniu idėjinių politrukų valdymu), o JAV – išnaudotojiškai, prekeiviškai „jūros civilizacijai“. Kadangi giluminiai jų skirtumai – rasiniai (net krikščionybė neva kilusi iš priešistorinio nordiško kulto), Eurazijos doktrina yra bolševizmo ir fašizmo jungtis. Eurazininkai sumaniai naudojasi tautiniais nacionalizmais, stengiasi suskaldyti buvusias sovietinio Rytų bloko tautas palaikydami pagonybę prieš katalikybę bei etnocentrizmą prieš Europos Sąjungą ir NATO.

Šios grėsmės akivaizdoje lietuvių tautos susiskaldymas demonstruoja tragišką neatsparumą. Jei čia pridėsime faktą, kad mūsų socialdemokratai atidavė raktus nuo Lietuvos ekonomikos į eurazininkų rankas, o „elitas“ prarado bet kokius partinius skirtumus ir kelia nuskurdintų žmonių pasipiktinimą, darosi aišku, kad prorusiškų jėgų atėjimas į valdžią yra visai realus. Jis per kelerius metus galės pakeisti politinę Lietuvos orientaciją iš Vakarų atgal į Rytus.

O kaipgi NATO ir Europos Sąjunga? Žinoma, nesvarstykime baisios pasakos, kad JAV ir Rusija susitars dėl savo karinių dalinių dislokavimo vieni kitų (t.y. Rusija – NATO, NATO – Rusijos) teritorijose „kovai prieš terorizmą“ (negi tai įmanoma be visų NATO narių vienbalsio pritarimo? Jei mūsų naujoji papirktoji valdžia ir nubalsuotų „už“, nei estai, nei čekai, nei vengrai, nei lenkai niekad to nedarys ir uždės savo veto). Tačiau NATO apgina karinės agresijos atveju, bet ne ekonominės. Kai dėl ES, tai jai vadovauja geriausios Rusijos partnerės – Vokietija ir Prancūzija, o Vladimiro Putino diplomatinis darbas su jomis nepaprastai intensyvus. Vakarams rūpi Rusijos žaliavos ir rinka, bet ne Baltijos laisvė. Kita vertus, ar išsilaikys pati ES? Ją vienija bendras (iš esmės – Vokietijos ir Prancūzijos) interesas, kuris šiandien yra, o ryt jo gali ir nebūti.

Jei sugebėsime atsilaikyti prieš „teisingos Rusijos“ puolimą ir neleisime valdžion nei susikompromitavusio lunatiko, nei „darbo“ partijos, yra vilties, kad sveikoji tautos dalis pamažu pradės imti viršų ir visų bus suvokta, jog išlikimui reikia papildomų atsarginių saugiklių.

A.Dugino „Geopolitika“, kurią Rusijos generalinio štabo karo akademija patvirtino kaip vadovėlį, dėsto, kad Rusijos misijai suvienyti Euraziją (t.y. susijungti su Vokietija) trukdo ją nuo Vakarų skiriantis išsivadavusių šalių ruožas su vyraujančia katalikų konfesija. Šis ruožas vaizdingai pavadintas „sanitariniu kordonu“. Ypatingas dėmesys skiriamas Lenkijai ir Lietuvai: „Arba lenkų–lietuvių erdvė tebeegzistuos kaip savarankiška geopolitinė tikrovė (ir bus neįveikiama kliūtimi pro-eurazinei Baltijos vienybei su prūsiška ašimi), arba jos fragmentai bus integruoti į kitus geopolitinius blokus, o ji pati bus suskaidyta ir pasmaugta pačioje užuomazgoje (...) Pagrindiniu Eurazijos partneriu Lenkijoje ir Lietuvoje turi tapti jėgos, reikalaujančios nekatalikiškos šių šalių orientacijos, pasaulietinės „socialdemokratijos“ šalininkai, „neopagonys“, „etnocentristai“(...) Be to, etninė įtampa tarp lenkų ir lietuvių yra labai vertingas elementas, kuriuo reikia naudotis ir, kiek įmanoma, aštrinti“.

Nėra abejonių, kad vienas patikimiausių atsarginių saugiklių ir yra minėtas „sanitarinis kordonas“, kurio šalys turi bendrą patirtį, bendrą pavojų ir bendrą išlikimo tikslą. Tai, kas juos vienija, yra visiškai svetima galimam jų interesų bendrumui su Vokietija ar Prancūzija. Taip pat nėra abejonių, kad šio kordono šerdį sudaro Lietuva ir Lenkija.

Tačiau Lietuvos vaidmuo kuriant šitokį „kordoną“ gali ir turi būti didžiausias. Lenkija negali imtis šios iniciatyvos, nes ji yra sąlygiškai pakraštyje, lietuviai turi istorinių fobijų Lenkijos atžvilgiu ir su įtarimu žiūrės į Lenkijos iniciatyvas suartėti, o Latvija ir Estija yra tipiškos Baltijos šalys, kurios su Lenkija nesiriboja. Tik Lietuva iš vienos pusės yra Baltijos šalis, bet iš kitos – Lenkijos kaimynė ir (kas Rusijai baisiausia) istorinės katalikiškos antirusiškos Lietuvos ir Lenkijos sąjungos šalis. Lietuvos misija būtų sukurti Europos Sąjungai neprieštaraujančią lokalinę „kordono šalių“ vienybę, kuri ES krizės atveju būtų pakankamai atspari tiek pasikėsinimams iš Rytų, tiek galimai išdavystei iš Vakarų. O dėl NATO, šio „kordono“ idėja būtent NATO strategų ir yra palaikoma. Geopolitiškai Lietuva yra centre tarp Lenkijos–Ukrainos ir Baltijos–Suomijos. Abiejuose sparnuose esančios Lenkija ir Suomija (kuri yra smarkiai nukentėjusi nuo Rusijos imperializmo) yra stambiausios ir gyvybingiausios „kordono“ šalys su didžiuliais žmonių ir technikos resursais. Taigi geopolitinė Lietuvos užduotis būtų sukurti ašį Varšuva–Vilnius–Helsinkis, palei kurią nesunkiai išsidėstytų kitos „kordono“ šalys.

Lietuvai imtis šios misijos trukdo dvi aplinkybės: 1) nepalanki nesena istorinė patirtis su Lenkija; 2) Rusijos spectarnybų veikla kurstant lenkų ir lietuvių nesantaiką. Didžiulė lenkų kultūros griūtis Lietuvoje, pasireiškusi polonizacija per Bažnyčią, – iš esmės XIX amžiaus reiškinys, kai lenkai bandė atsirevanšuoti varžydamiesi su okupantais rusais. Tokiomis sąlygomis nebuvo atsižvelgta į nacionalinius lietuvių interesus. XX amžiaus įvykiai – tik šios praeities inertinis „šleifas“. Žinoma, bendros valstybės laikais vyko pačių lietuvių ir lenkų konkurencija, kurioje lietuviai ne visada buvo stiprioji pusė. Bet ši konkurencija, kad ir sunki, buvo taiki bei civilizuota. Iš bendros sąjungos nemažai laimėjo abidvi tautos. Vokiečiai buvo pažaboti, prieš rusus priešintasi gana ilgai. Ilgainiui, katalikybės pagrindu, labai suartėjo gyvenimo būdas – net ir šiandien, patekęs į Lenkiją, rasi (skirtingai nuo Vokietijos) daug bendra (beje, vienas Varšuvos mikrorajonų vadinasi SADYBA). „Tikrojo lietuvio“ J.Pilsudskio neverta perdaug akcentuoti, nes jo kantoninė idėja rėmėsi sienų tarp etnosų kūrimu, o šias sienas jau sugriauna mūsų įstojimas į ES. Dabar lenkai galėtų „atgauti Vilniaus kraštą“ ekonomine ir kultūrine invazija (tokio noro jie visiškai nerodo), bet reikia manyti, kad Lietuva tam pakankamai atspari abiem požiūriais. Nei dėl lenkiškų pavardžių rašymo lenkų rašmenimis (be diakritinių ženklų!) pasuose, nei dėl sąžiningo žemės grąžinimo Vilnijos lenkams, nei dėl lenkų kalbos baigiamojo egzamino mokyklose ar Lenkų universiteto įteisinimo Vilniaus kraštas negali būti prarastas. Todėl nesunku įžiūrėti prorusišką provokaciją, kai iš „Europos centro“ savininko Stanislavo Stankievičiaus „strateginiais“ sumetimais bandoma atimti net ir tą mažą dalį protėvių sklypo, kuris jam jau buvo grąžintas, ar kai leidimas rusų universitetui Premjero pasirašomas per vieną dieną (negana bendros ekonominės erdvės, reikia ir akademinės!), o studentams lenkams nepripažįstami Balstogėje išduoti diplomai. Su kuo mes einame į ES - su Lenkija ar su Rusija? Visa tai kelia nerimą Varšuvoje net ir tiems žmonėms, kurie Lietuvai yra draugiškiausi. Rusijai tik to ir reikia. Jei teigiama, kad Vilniaus krašto lenkai nelenkiškos kilmės, o todėl nesą lenkai, tai grįsti tuo etninę politiką reiškia gaminti sau priešus savo pačių valstybėje. Juk tai įžeidžia ir sukelia atvirkščią reakciją, realizuojamą antilietuviška prorusiška orientacija (į paksininkus, „Darbo“ partiją), dėl kurios politikai Varšuvoje stveriasi už galvų. Ar tai nėra sąmoningas pleišto tarp Lietuvos ir Lenkijos įvarymas? Tuo tarpu šiuos žmones nesunku laimėti Lietuvai, rodant jiems bent minimalią pagarbą, atsižvelgiant į jų interesus, nepažeidinėjant įstatymų, vadinant juos lenkais kaip jie patys pasirinko. Ar mums Vilniaus krašte reikia draugų ar priešų? Ar jau esame nusprendę atiduoti Vilniaus kraštą „teisingai Rusijai“?

Taigi, jau atsižvelgiant į Dugino doktriną bei jos realizaciją Lietuvoje, aišku, kad Lietuvos ir Lenkijos suartėjimas yra gyvybinė problema Nr. 1. Be jo joks „kordonas“ neįmanomas, Rytų imperializmas gauna kozirį, o Lietuva netenka realaus saugiklio. Šį suartėjimą reikia pradėti atitaisant padėtį Vilniaus krašte, laimint jo žmones Lietuvai.

Savo knygelėje „Eurazija valdžios skandalų veidrodyje“ (lietuviškai ir lenkiškai, Vilnius 2003, e-adresas užsisakyti: leidyba@skaityk.lt) pasiūliau visai modernų europinį projektą: sukurti Vilniaus ir Suvalkų kraštuose bendrą lietuvių ir lenkų kultūrų zoną, dėstyti lenkų kalbą lietuviškose Vilniaus krašto mokyklose, lietuvių kalbą – lenkiškose Suvalkų vaivadijos mokyklose danų–vokiečių pasienio pavyzdžiu. Žinoma, Vilniaus ir Suvalkų kraštams nelabai tinka žodis „pasienis“, bet, kita vertus, kodėl neprijungus Lazdijų rajono? Tačiau vienyti (ne skirti!) Lietuvą ir Lenkiją turi būtent Vilniaus ir Suvalkų kraštai. Tai būtų glaudesnio Lietuvos ir Lenkijos geopolitinio bendradarbiavimo pradžia.

Šis bendradarbiavimas bei jo išplėtimas į Baltiją ir toliau šiaurės bei pietų kryptimi remtųsi paritetu, o papildomas garantijas nuo praeities žaizdų atsivėrimo duotų jo principiniai pagrindai: veikti gerai atsimenant pozityvią Lietuvos ir Lenkijos unijinio bendradarbiavimo patirtį; atsižvelgiant į neigiamas praeities priežastis; Lietuvai veikiant ne tik savo, bet ir kaip Baltijos atstovei.

Sveikos lietuvių tautos jėgos, kurios, tikėkimės, dar atgys ir imsis šio bei kitų įmanomų atsarginių Lietuvos išlikimo saugiklių, be abejo, jau dabar turėtų kurti Lietuvos ateities raidos geopolitinę, ekonominę ir kultūrinę koncepciją. Perspektyvi būtų būtent ta jėga, kuri su ja ateitų, ją propaguotų ir imtųsi ją įgyvendinti. Šiai koncepcijai sukurti pajėgus neseniai įsteigtas „Kito pasirinkimo“ sąjūdis (svetainė pilieciai.lt), kurio branduolį sudaro aukšto intelektualinio lygio akademinės sferos atstovai.

© 2004 "XXI amžius"