Vakarų spauda -
apie ES plėtros šventę ir Lietuvą

Vakarų spauda plačiai nušviečia ir komentuoja Europos Sąjungos plėtrą ir jos šventimą visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje.

Britų dienraštis „Financial Times“ rašo, jog europiečiai švenčia didelį žingsnį vienybės link. Gegužės 1-oji baigė dešimtis susiskaldymo metų ir simbolizuoja skausmingą atsitraukimą nuo komunizmo. Dešimt naujų valstybių tapo dalimi didesnės ES, kuri jungia 450 mln. žmonių ir yra didžiausias pasaulio ekonominis blokas. Didysis plėtros sprogimas keičia ES veidą. Prekybinė ES erdvė driekiasi nuo Atlanto iki Ukrainos stepių. Nors Sąjungos bendrasis vidaus produktas dabar didesnis už Amerikos, aštuonios buvusios sovietinės narės lieka labai neturtingos.

Britų dienraštis „Guardian“ rašo, jog senoji ir naujoji Europa susijungė „su trenksmu“. Naują erą pradėjo abiejų Europų vadovai, iškilmingai švęsdami prie bendrų sienų, kurios kitados buvo spygliuota tvora. Estijoje 20 tūkst. savanorių pradėjo sodinti milijoną medžių. Lietuva nusprendė „perspjauti“ kitas ES naujokes šviesomis bei fejerverkais ir „uždegti“ valstybę palydovo nuotraukoje. Buvęs „Pink Floyd“ dainininkas Rodžeris Votersas sukūrė specialią „plėtros“ dainą „It Will Be Fine“ („Viskas bus gerai“), kurią dainavo Maltoje.

Amerikiečių dienraštis „Wall Street Journal“ plėtros proga išspausdino dabartinės ES pirmininkės Airijos premjero Berčio Aherno straipsnį. Airijos vyriausybės vadovas rašo, jog Geležinė uždanga skyrė Europą penkiasdešimt metų. Tai buvo ne tik linija žemėlapyje - ji pasmerkė ištisą europiečių kartą vien žiūrėti, kaip likęs žemynas kuria bendrą taikos ir klestėjimo ateitį, paremtą bendradarbiavimu ir partneryste. Kur kitados buvo grėsminga, nepakantumą simbolizuojanti siena, dabar driekiasi laisvų ir vis labiau klestinčių valstybių juosta nuo Baltijos iki Adrijos jūros.

„Financial Times“ vedamasis ragina pro medžius matyti mišką. Būsimos europiečių kartos greičiausiai stebėsis neigiamais ES plėtros komentarais, kurių dabar gausu. Stebėsis todėl, kad buvusių komunistinių valstybių įsijungimas į ES yra istorinis pasiekimas, kuris pagaliau sulipdė dvi per Šaltąjį karą atskirtas Europos puses.

Londono dienraštis „Independent“ rašo, kad Dubline lygiateisiškai dalyvavo vadovai valstybių, kitados buvusių geležiniuose Maskvos gniaužtuose. Varšuvoje buvęs komunizmą nuvertusio „Solidarumo“ sąjūdžio vadovas Lechas Valensa pasakė: „Lenkijos įstojimas į Europos Sąjungą įgyvendina mano svajonę ir viso gyvenimo pastangas“.

Pasak britų dienraščio „Daily Telegraph“, taikiai ir pritariant liaudžiai susijungė dvi Europos pusės, kurios prieš penkiolika metų buvo nukreipusios viena į kitą branduolinius ginklus. Vidurnaktį fejerverkai nušvietė dangų nuo Talino iki Lisabonos, pranašaudami skambančių bažnyčių varpų ir griaudžiančių roko koncertų pripildytą dieną.

„Guardian“ spausdina naujų šalių laikraščių vedamųjų vertimus. Estijai atstovauja dienraščio „Postimees“ redakcijos nuomonė, Latvijai - „Čias“, Lietuvai - „Verslo žinios“. Pastarųjų vedamasis rašo: „Turime tikėtis, jog ES narystė suteiks dar daugiau galimybių sunkiai dirbantiems žmonėms, kurie kliaujasi savimi, o ne laukia malonių iš valdžios. (...) Lietuva tik dar kartą patvirtina, jog renkasi Vakarų vystymosi kelią, Vakarų vertybes ir, žinoma, Vakarų taisykles ir atsakomybę. Mes dar turėsime ilgai ir stipriai pasidarbuoti, kad ES senbuviams atrodytume ne tokie egzotiški ir maži“.

Daug publikacijų ES plėtrai skyręs „Guardian“ skelbia ir Džiulijano Evanso pastabas apie literatūros reikšmę Europos vienybei. Jo nuomone, kultūros prasme ES plėtra nėra nieko naujo. Kai bandoma pertvarkyti Europos ūkį, reikia nepamiršti, jog Europos paveldas yra kultūra, o ne politika. Dž. Evansas cituoja lietuvių rašytoją Tomą Venclovą, teigiantį, jog Vakarai visą laiką egzistavo Rytų Europoje rašytojų dėka. Nėra Europos be literatūros, poezijos, be romano. Dž. Evansas imasi „Guardian“ skaitytojams trumpai pristatyti naujų ES šalių literatūrą, pirmiausia tai, kas prieinama anglų kalba, bet nepamiršti, jog tarp dar neišverstų gali būti daug puikių knygų.

Apie Lietuvą Dž. Evansas rašo: „Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė kitados driekėsi iki Juodosios jūros, tačiau istorinis pasididžiavimas buvo bejėgis prieš sovietų galią. Daugelis rašytojų pabėgo nuo okupacijos 1944 m., ir šalies literatūra išsibarstė. Antrojoje XX a. pusėje pusė lietuviškų romanų ir poezijos buvo parašyta tremtyje. Pirmas iš Los Andželo į Vilnių 1989 m. grįžęs rašytojas buvo emigracijos poezijos patriarchas Bernardas Brazdžionis. Kitas - poetas ir eseistas Tomas Venclova. Jo „Žiemos dialoge“ yra nuostabus pokalbis su Česlavu Milošu apie jų jaunystės miestą Vilnių.

(...) Beveik neįmanoma rasti lietuvių rašytojų darbų anglų kalba, išskyrus poezijos ištraukas internete. Tai keista, nes lietuvių kalba yra seniausia gyva indoeuropiečių kalba. Kai vertimams bus daugiau pinigų, ieškokite romanistės Jurgos Ivanauskaitės, dramaturgo ir poeto Sigito Parulskio, rašytojo Sauliaus Tomo Kondroto darbų“, - pataria „Guardian“ skaitytojams Dž. Evansas.

ELTA

© 2004 "XXI amžius"