Už kiemo tvoros pasižvalgius

Vilius BRAŽĖNAS

Gera matyti, kad pastaraisiais mėnesiais, gal dėl stojimo į NATO ir Europos Sąjungą (ES), mūsų žiniasklaidoje pasirodo daugiau žinių iš plačiojo pasaulio. Gal tai padės įsisąmoninti tikrovę, jog daug kas gero, (kaip ir blogo) Lietuvoje atsiranda dėl įvykių, vykstančių likusiame pasaulyje įtakos. Ir nebūtinai vien tik dėl didžiųjų valstybių įtakos. Pavyzdžiui, gal mažai kas plačiajame pasaulyje pastebėjo, jog Lietuva 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės Aktu paveikė visą pasaulinę politiką, pastūmėdama griūvančią Sovietų Sąjungą į istorinį žlugimą. Tad reiškia, kad ir daugelis kitų, dažnai mūsų net nepastebėtų įvykių, paveikia ir Lietuvą. Žinoma, sunku numatyti, kaip tie tolimi įvykiai netiesiogiai paveiktų ir Lietuvą. Tačiau retkarčiais dera pasižvalgyti už savo kiemo tvoros ir pagal visumą planuoti Lietuvos politiką.

Kadangi nuo amžių pasaulyje vyksta grumtynės tarp gėrio ir blogio, daug kur tai yra prasiveržę viešumon valstybinių krizių forma. Matome, kad net ir tokių valstybių, kaip JAV ir Anglija, vyriausybės šiandien išgyvena krizes, kaltinamos ar tai apsileidimu valstybės saugumo srityje, ar tai nepagrįstais ir neatvirais būdais įsivėlus į karą. Nežinant visų užkulisinių tikslų bei apskaičiavimų vienoje ir kitoje pusėje toli nuo mūsų vykstančiose krizėse, sunku jas įvertinti tikroviškai. Pavyzdžiui, mūsų Prezidentūros skandalas ir iš to kilusi apkalta net užsienio lietuvių (stebėtojų ir žurnalistų) yra vadinama cirku. Tačiau kai kur Europos spaudoje buvo pastebėta tai, apie ką apkaltoje nebuvo viešai kalbėta. Ten apkalta buvo aiškiai pavadinta griežtu atsiribojimu nuo Rusijos. O mūsų tautiečiai tai vadina cirku. Mat prezidentas Rolandas Paksas formaliai buvo pašalintas už su Rusija tiesiogiai nesusijusius prasikaltimus, Rusijos net neminint.

Tai primena Amerikoje kadaise buvusią garsią bylą prieš Čikagos gangsterių vadą Al Kaponę. Jis buvo atsakingas už daugelį sunkių nusikaltimų, tačiau nebuvo įmanoma rasti teismą įtikinančių įrodymų. Mat jis buvo asmeniškai atsitvėręs atokumo nuo nusikaltimų siena. Pagaliau Al Kaponė pakliuvo į kalėjimą, kai buvo užtiktas jo prasižengimas pajamų mokesčių įstatymams. O kituose reikaluose jis liko „nekaltas“.

Tad pravartu retkarčiais pažvelgti už priedangų. Jeigu dažnai sunku susigaudyti Rusijos ir JAV ne visai logiškuose santykiuose, tenka spėlioti apie neminimas tų kraštų politikos priežastis. Vakaruose retas politikas ar žurnalistas, analizuodamas Maskvos laikyseną, pamini nesuvaldomą rusišką imperializmą, kaip Maskvos politikos pagrindinį akstiną.

JAV politikoje dažnai įžiūrimas hegemonijos akstinas. Tačiau JAV politikos kritikai labai retai nurodo hegemonijos priešingybę – globalizmą. O tam yra rimto pagrindo: JAV akademiniame, žiniasklaidos ir politiniame elite vyrauja globalinės utopijos idėja. Todėl pasitaiko politinių sprendimų, net priešingų JAV interesams. Tad pačioje Amerikoje dabar kritikuojamas administracijos karas prieš S.Huseiną ne už tai, kad yra kariaujama, bet už tai, kad kariaujama vienašališkai, be aiškaus Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) palaiminimo.

Dabar jau kalbama apie didesnį JTO vaidmenį Irake. Tačiau ir patys irakiečiai Jungtinėms Tautoms ėmė kelti nemalonius klausimus. Jie sako: jūs čia jau buvote įsitaisę, bet užteko vienos bombos ir pabėgote. Palikote mus. Be to, „švariai“ pasaulinei organizacijai iškilo labai nešvarūs faktai: apie dešimt milijardų dolerių Irako „Maistas už naftą“ projekto pinigų dingo JTO valdininkų ir jų „biznio“ partnerių kišenėse. Irakas pardavė naftą, bet Irako vaikai ir ligoniai negavo nei maisto, nei vaistų. Beveik viskas nuėjo S.Huseino pilims statyti, ginklams pirkti ir (už tylėjimą) kyšiams JTO, Europos valstybių ir ypač (apie 50 proc.) Rusijos finansinių maklerių kišenėsna. Esą iš to praturtėjęs ir „Maistas už naftą“ projekto prižiūrėtojas, kuris buvo ar yra JTO generalinio sekretoriaus Kofo Anano sūnaus partneris. Tad korupcijos siūlai gali nuvesti iki JTO aukščiausių pareigūnų. Todėl ir visa Rusijos, Vakarų Europos ir JTO pažiūra į JAV politiką Irake gali būti dažyta paslaptingais dažais.

Tačiau gal pats didžiausias pasaulinės politikos neminimasis yra auganti karinė ir imperinė raudonosios Kinijos galia ir kylantis pavojus likusiam pasauliui. Daugelis politikų ir politologų nepastebi Kinijos, kaip tas rusas kaimietis, besilankydamas zoologijos sode, nepastebėjo dramblio.

© 2004 "XXI amžius"