Pakistanas nenori tapti
kitu amerikiečių taikiniu

Pakistano prezidentas Pervezas Mušarafas susirūpino, kad kitu amerikiečių taikiniu netaptų jo valdoma šalis ir nuolat ragina tėvynainius nutraukti bet kokią paramą „Al Qaedos“ teroristų tinklui.

Kaimyniniame Afganistane Jungtinių Amerikos Valstijų karių misija tęsiasi jau daugiau nei dvejus metus, nors talibų viešpatavimą pavyko nutraukti dar 2001-ųjų pabaigoje. Vargu ar amerikiečiai artimiausiu metu priims sprendimą išvykti iš šios šalies, mat nors sostinėje Kabule ir pavyko sudaryti sąlygas demokratinės vyriausybės darbui, kituose regionuose teroro išpuolių nemažėja. Amerikiečiai pasimokė iš sovietų klaidų 1979-1989-aisiais vykusiame Afganistano kare ir sakosi neplanuojantys šios valstybės okupuoti. Afganistanas vargu ar gali tapti vieninga federacine valstybe tradicine šio žodžio prasme, nes čia nuo seno įsikūrę daugelio tautų atstovai, turintys skirtingus interesus bei nevienodas ateities vizijas. Labiausiai tikėtina, kad atskirų regionų centrais tapę didmiesčiai ilgainiui sukurs vietinę savivaldą. Tuo tarpu amerikiečių karinės pajėgos nori sukurti vieningą Afganistano valstybę, kurios demokratiškai išrinktiems lyderiams nereikėtų užsienio valstybių karinės paramos stabilumui užtikrinti. NATO taikdariai bent jau iki šiol dislokuoti tik sostinėje ir netoli jos.

Toks Vakarų karo strategų sprendimas toli gražu nėra pati geriausioji išeitis. „Al Qaedos“ teroristų tinklui suteikiama galimybė nekliudomai veikti kituose regionuose. Tiesa, teroristų lyderiai puikiai supranta, kad Afganistanas netrukus nebebus pagrindinis tinklo centras ir valstybė, kurioje sutelktos daugelis mokymo stovyklų. Manoma, kad nemaža dalis aktyvių „Al Qaedos“ narių jau pasitraukė į Iraką. Jų pavyzdžiu gali pasekti ir lyderiai.

Vakarams kelia nerimą praktiškai nesaugoma Afganistano valstybinė siena su Pakistanu. Pasienio kalnuotose vietovėse įsikūrę puštūnai nuo seno garsėja karingumu ir nė nebando slėpti simpatijų teroristams. Jei teroristų lyderiai nutars pasitraukti į kalnus, amerikiečiams kovoti prieš juos bus kur kas sunkiau. Tačiau Dž.Bušo administracija nieku gyvu nesutiktų pralaimėti. Dabartinis JAV prezidentas norėtų likti Baltuosiuose rūmuose dar vienai kadencijai. Jei amerikiečių kariai pergalę pasiektų dar iki lapkričio 4-ąją vyksiančių rinkimų, Dž.Bušo pergalė būtų beveik garantuota, o amerikiečių kariniai daliniai iš Afganistano persikeltų į Pakistaną.

Kova Pakistane būtų gerokai sunkesnė. Ši valstybė turi profesionalią armiją ir branduolinį ginklą. Vašingtonas atakuoja Islamabadą vis aštresniais kaltinimais ir ragina nutraukti branduolinio ginklo kūrimą. Tuo tarpu Pakistano prezidentas kiek įmanydamas stengiasi situaciją sušvelninti. Vasarį duodamas interviu „New York Times“ jis pareiškė negalįs pateikti jokių įrodymų, jog Pakistane pastaraisiais mėnesiais būtų kuriamas branduolinis ginklas, tačiau jei tokie amerikiečių nuogąstavimai pasitvirtintų, generolas P.Mušarafas pažadėjo imtis visų įmanomų priemonių. Oficialieji Pakistano pareigūnai pripažįsta, kad jų tėvynainiai remia teroristus, todėl norėtų tokią paramą kuo greičiau sustabdyti. Pakistanas prašo Vašingtono duoti laiko.

Afganistano ir Pakistano pasienis ieškantiems prieglobsčio teroristams itin patrauklus. Amerikiečiai jų nepasieks net ir atvykę tankais, atšiaurios klimato sąlygos ir kalnuotos teritorijos kur kas palankesnės vietiniams kovotojams. Atėjus pavasariui pasiekti pergalę amerikiečių galimybės greičiau teorinės, kaip, beje, ir iki liepą vyksiančių Afganistano demokratinių jėgų susitikimo.

Na, o Pakistano šiaurinių regionų gyventojai piktinasi amerikiečių veiksmais pasienyje su Afganistanu. Pakistano šiaurės vakaruose jau ne vienerius metus nesiliauja mūšiai. Čia gyventojų daugumą sudaro puštūnai, kuriems priimtinesni teroristai nei amerikiečiai, todėl JAV armijai tikėtis pakistaniečių paramos beveik beviltiška. Norėdamas išvengti kruvinų mūšių tarp amerikiečių ir pakistaniečių, generolas P.Mušarafas stengiasi savo pusėn patraukti daugumą aukštus postus užimančių gynybos sistemos pareigūnų ir taip tikisi Pakistano armiją paskatinti stoti į kovą prieš teroristų rėmėjus karingų genčių gyvenamose teritorijose. Jo padėtis nepavydėtina– sunku atrasti tiek amerikiečius, tiek ir karingai nusiteikusius musulmonus tenkinantį sprendimą. Pakistane amerikiečiai nemėgstami, todėl P.Mušarafas kaltinamas nuolaidžiavimu JAV, o jo populiarumas nuolat mažėja.

Islamabadas žada Vašingtonui teikti minimalią logistinę pagalbą bei leisti naudotis intelektualiniu produktu, tačiau griežtai atsisako, kad Pakistano armijos kariai dalyvautų taikos palaikymo misijose už šalies ribų.

Amerikiečiai nesidžiaugia karinio perversmo metu valdžią užėmusio generolo valdžia Pakistane ir norėtų šiame poste matyti naują lyderį ir naują komandą. P.Mušarafas taip pat sakosi pradėsiąs tikrinti aukštus postus užimančius pareigūnus. Teigiamų poslinkių Pakistane jau pastebima. Neseniai dviejų įtakingų genčių tarybos nutarė suburti savanorių būrius kovai su užsienio valstybių teroristais, besislapstančiais Pakistano teritorijoje. Vargu ar toks sprendimas padės pasiekti realių rezultatų, tačiau, be jokių abejonių, jis gali tapti politinio dviejų valstybių dialogo pradžia.

Gražina MINKAUSKAITĖ

© 2004 "XXI amžius"