Susivienijusios Europos problemos
ir perspektyvos

Petras KATINAS

Netgi užkietėję euroskeptikai pripažįsta, jog 2004 m. gegužės 1 d. Europos Sąjunga įvykdė patį didžiausią šuolį bendrijos integracijos istorijoje. Dar niekada senasis žemynas nebuvo taip arti svarbiausios svajonės apie didžiąją Europos vienybę. Nuo kažkodėl pamiršto Čekijos karaliaus Iržio iš Podebrado ir britų kvakerio Viljamo Peno, kuris dar XVIII amžiuje siūlė sujungti visas valstybes, kurioms vadovautų Europos federalinė taryba, iki vokiečių mąstytojo Imanuelio Kanto su jo skelbta tautų sąjungos idėja ir ją išvysčiusio Prancūzijos premjero Aristido Briano.

Priimdama dešimt naujų narių, Europos Sąjunga suvienijo beveik visą žemyno teritoriją, kurią istoriškai ir kultūriškai priimta vadinti europinės civilizacijos teritorija. Norvegija ir Šveicarija, nors ir formaliai nebūdamos ES narės, iš esmės yra visiškai įsitraukusios į politinę ir ekonominę vieningos Europos sistemą. Kai dėl Balkanų, tai jų įsiliejimas į ES – tiktai laiko klausimas. Savo eilės laukia Bulgarija ir Rumunija, tapsiančios ES narėmis 2007 metais. Toliau bus Kroatija, Makedonija ir Albanija. Dar tolimesnėje perspektyvoje – Bosnija ir Serbija su Juodkalnija. Tiesa, Serbija nelabai siekia gyventi pagal europietiškas normas, bet Balkanų šalims nėra kur dingti, nes jokiems politiniams ir ekonominiams manevrams nėra jokios erdvės. Dėl kitų galimų ES narių, tai Briuselis žvelgia gana atsargiai.

Turkijos klausimas

Pagrindinė problema, kurią jau artimiausiu metu teks spręsti vieningos Europos statytojams, – Turkija. Deja, narystė ES Ankarai buvo pažadėta dar 1960 metais, bet niekas rimtai negalvojo, jog neišvengiamai ateis laikas, kai Turkijos siekis būti ES nare taps toks aktualus. Iš tiesų pastaraisiais metais Turkija dėjo didžiules pastangas, kad įvykdytų ES reikalaujamas reformas. Akivaizdu, jog ir politiniu, ir ekonominiu kontekstais Turkija nė kiek nenusileidžia Rumunijai ir Albanijai, kurių būsimąja naryste ES niekas neabejoja. Kai kurie Europos politikai kuluaruose kalba, jog turkai niekada nebus priimti į Europos šeimą, nes jie yra kitos civilizacijos ir kultūros, be to, Turkija yra didelė musulmoniška valstybė, todėl Europa turi išlaikyti tam tikrą distanciją su šia šalimi. Tuo tarpu Turkijos priėmimo į ES šalininkai tvirtina, kad atsisakymas priimti Turkiją į ES atitolins ją nuo Vakarų vertybių ir suteiks postūmį radikaliems islamistams. Turkijos priėmimo į ES labai pageidauja Vašingtonas, siekdamas dar labiau sustiprinti provakarietišką sąjungininką regione. Kai kurių politikos analitikų nuomone, jeigu šių metų pabaigoje ES viršūnių pasitarime ir bus priimtas sprendimas pradėti derybas su Turkija dėl narystės ES, tai jos užsitęs mažiausiai kelerius metus. Beje, Turkijos siekimą tapti ES nare įdėmiai stebinčios kaimyninės šalys – Armėnija ir Gruzija – ne kartą oficialiai pareiškė apie savo siekius įsilieti į Europos integraciją. Kaip teigė vienas aukštas Armėnijos diplomatas, jeigu ES svarsto Turkijos įstojimo į ES galimybes, tai kalbėti su Armėnija tuo klausimu „pats Dievas liepia“.

Kad ir kaip būtų, Turkija kol kas baigia potencialių kandidatų į ES sąrašus. Todėl norom nenorom kyla klausimas – ką daryti su Rusija ir kitomis NVS šalimis, kokie santykiai turi būti tarp Briuselio ir Maskvos? Taip pat labai svarbus klausimas, su kuriuo susiduria ES posovietinėje erdvėje, – tai Ukrainos problema. Visi pripažįsta, jog Ukraina yra europietiškos kultūros šalis, o pats Kijevas ne kartą deklaravo savo siekius integruotis į bendras Europos struktūras ir ateityje tapti visateise ES nare. Ukrainos politikai priekaištauja Briuseliui, kad jis taiko nevienodus standartus atskiroms šalims. Taip Ukrainos užsienio reikalų ministro pirmasis pavaduotojas Aleksandras Čalyjus, atsakingas už eurointegraciją, stebisi, kodėl Europos Komisija pripažino Rusiją rinkos ekonomikos šalimi, kurioje, pavyzdžiui, energetika tvarkoma visai ne rinkos, o valdžios, o Ukraina, kuri seniai moka Rusijai už energetinius resursus pasaulinėmis kainomis, nepripažįstama tokia šalimi.

Briuselis kritikuoja Ukrainą už nepakankamus reformų tempus, demokratinių institucijų funkcionavimo trūkumus, spaudimą žiniasklaidai. Tačiau ES oficialiai paskelbė Ukrainą ir Moldovą, iš dalies ir Baltarusiją „naujomis ES kaimynėmis“, kas turėtų pademonstruoti ypatingus ES santykius su šiomis buvusios SSRS šalimis. Kaip pabrėžė Rusijos laikraštyje „Izvestija“ žinomas politologas F.Lukjanovas, Europos Sąjunga, kuri iki šiol buvo laikoma gana silpnu žaidėju pasaulio globalinės politikos arenoje, pastaruoju metu parodė, kad ji, siekdama savo tikslų ir interesų, veikia beveik be klaidų.

Šiaip ar taip, po istorinės plėtros ES įžengė į gana sudėtingą savo veiklos periodą. Pirmiausia reikės dėti nemažai pastangų suderinant veiksmus su ES naujokėmis, taip pat toliau plėtoti integracijos procesus rengiantis pereiti prie federalinės bendrijos valdymo sistemos. Teks gerokai pasukti galvas, kaip sumažinti dešimties naujų narių ekonominį atsilikimą, darbo jėgos ir šių šalių judėjimą į „senosios“ Europos valstybes, Kipro problemą, taip pat sprendžiant etnines problemas Balkanuose. O kur dar vis stiprėjančios populistinės antiglobalistų ir euroskeptikų jėgos, ypač Lenkijoje? Laukia ištisa referendumų serija dėl bendros Europos Konstitucijos, iš kurių svarbiausias bus referendumas Didžiojoje Britanijoje, kurio rezultatų niekas nesiima prognozuoti.

Pagaliau šiandien niekas negali pasakyti, kokia bus Europos Sąjunga po penkerių-dešimties metų. Juk ES perspektyvos pirmiausia priklausys nuo to, kaip sėkmingai bus išspręstos vidaus problemos, atviri ir paslėpti nesutarimai tarp senųjų ES narių ir naujokių.

Taip pat labai svarbu, kaip elgsis pagrindiniai ES „donorai“ – Vokietija ir Prancūzija, išgyvenančios ne pačius geriausius laikus ir ekonominį nuosmukį. Taigi klausimų daugiau nei atsakymų ir kokius klausimus pirmiausia ims spręsti ES – prognozuoti neįmanoma.

Buvęs Europos Komisijos pirmininkas Žakas Deloras, vadinamas paskutiniosios ES plėtros architektu, išreiškė didelį susirūpinimą dėl ES ateities. Jo nuomone, Briuselis paskubėjo su plėtra, o naujų narių priėmimas ne sustiprins, o susilpnins Europos bendriją. Kitais žodžiais tariant, ES priėmė ne gamintojus, o vartotojus. Todėl Ž.Deloras baiminasi, jog po penkiolikos metų ES, kaip integracinis mechanizmas, paprasčiausiai nustos egzistavęs ir palaipsniui virs didžiule laisvos prekybos zona.

Išsipildys ar ne Europos integracijos patriarchu vadinamo Ž.Deloro žodžiai, parodys laikas. Kad ir kaip būtų, bet po istorinės plėtros Europos Sąjunga tapo galingas, nors ir gana sudėtingas, prisitaikantis prie besikeičiančių sąlygų, junginys, su kuriuos reikės skaitytis. Taip pat ir Rusijai. Kaip pažymėjo jau minėtas Rusijos politologas F.Lukjanovas, „Maskva privalės išmokti išnaudoti visas galimybes ir rasti plyšius naujosios Europos Konstitucijoje. Tai pareikalaus didžiulių materialinių ir intelektualinių resursų, kurie turi būti nukreipti į naująją Europą. Priešingu atveju, Rusija vėl nuolat vėluos priimdama teisingus sprendimus santykiuose su Europa. Jeigu Rusija ir toliau vėl, kaip įpratusi santykiuose su ES, ims svarstyti problemas paskutiniu momentu, tada ką nors pakeisti bus per vėlu“.

© 2004 "XXI amžius"