Rusija turtėja?
Petras KATINAS
Kaip praneša Rusijos centrinio banko pareigūnai,
apie tokius aukso ir valiutos rezervus, kokius dabar turi Rusija,
niekas negalėjo net svajoti per visą praėjusio amžiaus devintąjį
dešimtmetį. Po SSRS subyrėjimo, 1991 metų pabaigoje, valiutos atsargos
buvo ne tiktai minimalios, bet ir buvo faktiškas valstybės bankrotas
vos 26 milijonai dolerių. 1992-ųjų pabaigoje, pagal Valstybinio
statistikos komiteto duomenis, Rusijos centrinio banko rezervinėje
kasoje tebuvo mažiau nei du milijardai dolerių. Kiek aukso buvo
tame rezerve 1992 metais, nebuvo net skelbiama.
Valiutos stygius tarsi Damoklo kardas visą laiką
kabojo ir virš Jegoro Gaidaro bei Viktoro Černomyrdino vyriausybių.
Tiesa, 1997 metais vargais negalais pavyko valiutos rezervą padidinti
iki trylikos milijardų dolerių, kas tokiai didžiulei valstybei kaip
Rusija buvo menkniekis, ir daugelis laukė visiško Rusijos finansinės
sistemos žlugimo. 1998 metais kilo didžiulė ekonominė krizė, o piniginė
kreditinė sistema pateko vos ne į komą. Valiutos aktyvų rezervai
siekė vos 7,8 mlrd. dolerių. Tačiau 1999 metų pabaigoje šie rezervai
vis dar sugebėjo šiaip taip stabilizuoti rublio kursą. Staigus valiutos
atsargų padidėjimas prasidėjo 2000-aisiais. Tai lėmė smarkiai išaugusios
naftos kainos pasaulinėje rinkoje, nes nafta yra beveik vienintelis
Rusijos biudžeto įplaukų šaltinis. Beje, ir chaose atsidūrusi Rusijos
ekonomika ėmė pamažu adaptuotis rinkos sistemoje. Beprecedentis
šuolis (aišku, tik Rusijos masteliais) įvyko praėjusių metų sausio-gruodžio
mėnesiais. Valiutos rezervai išaugo iki 30 mlrd. dolerių, o 2003
metų pabaigoje pasiekė jau 77,8 mlrd. dolerių. Tai beveik 40 kartų
daugiau, nei buvo 1992 metų pabaigoje.
Pirmą kartą vadinamojoje naujojoje Rusijoje Centrinio
banko rezervai viršijo metinio importo pajamas. Tuo atžvilgiu (žinoma,
ne finansinėmis apimtimis) Rusija aplenkė netgi Vokietiją ir JAV.
Geresnius rodiklius pasiekė tiktai Japonija ir Kinija.
Iš 78 milijardų aukso ir valiutos rezervų yra
50 mlrd. dolerių. Daugiausia Rusija laiko tuos pinigus užsienio
bankuose, gaudama du procentus metinių palūkanų. Tuo tarpu už skolas
užsienio šalims Rusija moka po septynis procentus metinių palūkanų.
Todėl daugelis Rusijos finansų specialistų be paliovos ragina vyriausybę
dėti visas pastangas, kad valstybės skolos būtų kuo greičiau išmokėtos
arba bent jau minimaliai sumažintos. Dėl JAV dolerio kurso kritimo
Rusija irgi patiria nemažų nuostolių po kelis šimtus milijonų
dolerių per metus.
Tarptautinis valiutos fondas ir kitos pasaulio
finansų organizacijos paskelbė, kiek aukso saugoma įvairių pasaulio
valstybių rezervuose. Čia tvirtai pirmauja JAV, turinčios savo rezerve
8135 tonų aukso. Toliau eina Vokietija 3443 tonos, Prancūzija
3025, Italija 2452, Šveicarija 1781, Nyderlandai 842, Japonija
765, Kinija 600, Rusija 389 tonos aukso. Tačiau daugiausia
valiutinių ir aukso rezervų turi Japonija daugiau nei 600 milijardų
dolerių ir Kinija per 360 milijardų dolerių.
Nors oficialiai skelbiama apie Rusijos turtėjimą,
iš tiesų jos net negalima lyginti su kitomis išsivysčiusiomis pasaulio
valstybėmis. Kas atsitiktų, jeigu vieną dieną staiga kristų naftos
kainos pasaulinėje rinkoje? Anot autoritetingiausių Rusijos ekonomistų,
tokiu atveju Rusiją ištiktų dar didesnė nei 1998 metų ekonominė
krizė, nes nafta yra pagrindinis valiutos įplaukų šaltinis. Originaliausią
išeitį, kaip praturtinti Rusiją, ypač labiausiai nuskurdusius jos
regionus, pasiūlė buvęs vienas kandidatų į Rusijos prezidentus Ivanas
Rybkinas. Jis pateikė išties fantastišką pasiūlymą, kaip prikelti
iš skurdo ir nuolatinių nepriteklių atskirus Rusijos regionus: atiduoti
Kurilų salas oligarchui B.Berezovskiui, Sachaliną V.Gusinskiui,
Primorės kraštą M.Chodorkovskiui. Pasak J.Rybkino, tegul šie milijardieriai
parodo, ką gali ir sugeba bei atlygina Rusijos žmonėms padarytas
skriaudas. Visa bėda ta, kad B.Berezovskis dabar gyvena Londone,
V.Gusinskis Izraelyje, o M.Chodorkovskis srebia balandą kalėjime
Matroskaja tišina. Tiesa, anot vieno Rusijos politikos apžvalgininkų
Andrejaus Diatlovo, dar lieka kokiam nors oligarchui atiduoti Magadaną.
Atiduoti ne nusiunčiant jį etapu kaip lagerininką, nes į Magadaną
taip siųsdavo tūkstančius žmonių per visus sovietinius dešimtmečius.
Tegu jis nuvyksta pats, be sargybos su šunimis...
© 2004 "XXI amžius"
|