M. Laras: paverskime
visą Europą „naująja“

Europos Sąjungos plėtros proga įtakingas tarptautinis verslo žurnalas „Wall Street Journal“ išspausdino buvusio Estijos ministro pirmininko Marto Laro komentarą „Paverskime visą Europą „naująja“, kuriame analizuojami naujųjų valstybių priėmimo padariniai.

Gegužės 1-ąją išsipildė daug ilgai puoselėtų svajonių. Aštuonios Vidurio ir Rytų Europos valstybės kartu su Malta ir Kipru po ilgos ir permainingos kelionės sugrįžo namo, po 50 padalijimo metų suvienydamos žemyną. Kai kas ES plėtrą vadina „istorijos pabaiga”. Bet nors šis istorinis įvykis suteikia gerą progą prisiminti abipus geležinės uždangos vykusios kovos už laisvę didvyrius, Europos istorija tikrai nesibaigia. Tiesą sakant, ji tik prasideda.

ES plėtros padariniai, anot M. Laro, bus žymesni negu daugeliui atrodo ir neatpažįstamai pakeis Europą. Pradedant pagrindine Europos Sąjungos biurokratine struktūra ir baigiant fiskaline politika ar ideologiniu tapatumu - jokioje srityje Sąjunga nebegalės funkcionuoti taip, kaip funkcionavo iki šiol. Dabartinė struktūra yra netinkama 25 narių blokui ir turės būti radikaliai pakeista. Reikės reformuoti Bendrąją žemės ūkio politiką, nes paprasčiausiai nėra tiek pinigų, kad ją dabartine forma būtų galima taikyti naujosioms narėms.

Išsiplėtusiai ES teks spręsti uždavinį, kaip suderinti naujųjų valstybių narių mažai reguliuojamas ekonomikas ir mažus mokesčius su stipriai reguliuojama ekonomika ir dideliais mokesčiais didžiojoje likusios Sąjungos dalyje. Tai, buvusio Estijos premjero nuomone, ateinantį dešimtmetį bus vienas didžiausių įtampos šaltinių.

Beveik visos naujosios valstybės narės - net tos, kurios labiau krypsta į kairę, - ėmėsi radikalių ir būtinų ekonomikos reformų. Jos įvykdė pačias radikaliausias fiskalines reformas ir panaikino daugelį dotacijų, be to, privatizavo savo ekonomikas ir atvėrė jas užsienio investicijoms. Taip pertvarkyti socialinės apsaugos tinklai ir pensijų sistemos. Labai sumažėjo žemės ūkio dalis bendrajame vidaus produkte. Verslo klimatas naujosiose narėse yra atviras, darbo rinkos – ne per daug reguliuotos, o mokesčių našta – maža.

Bet jeigu „senoji Europa” nori veiksmingai konkuruoti su „naująja Europa”, ji turės mažinti mokesčius ir peržiūrėti savo dideliais mokesčiais finansuojamas socialinės apsaugos ir rūpybos sistemas. Prieš dešimt metų Estija, anot M. Laro, tapo pirmąja Europos valstybe, įvedusia vienodą proporcinį fizinių asmenų pajamų mokesčio tarifą - šiuo žingsniu siekta skatinti žmones ekonominei veiklai ir stimuliuoti augimą. Šį žingsnį vainikavo didžiulė sėkmė. Estijos pavyzdžiu pasekė Lietuva ir Latvija, vėliau Rusija, Ukraina ir dabar Slovakija. Visai tikėtina, kad per penkerius metus visa Vidurio ir Rytų Europa pereis prie vienodų pajamų mokesčio tarifų.

Tokia įvykių raida vers senąją Europą imtis atsakomųjų veiksmų - naujųjų valstybių narių kaimynėse jau mažėja mokesčiai, atsiranda daugiau erdvės investicijoms ir plėtrai. Bet tuo pat metu tai kelia nerimą Europai. Socialinės gerovės entuziastai laiko plėtrą rimta grėsme Europos civilizacijai, prilygstančiai barbarų invazijai į Romos imperiją.

Valstybės socialinio aprūpinimo sistema, nepaisant jos neigiamo poveikio Europos šalių konkurencingumui ir per didelio brangumo ilgalaikėje perspektyvoje, laikoma vienu svarbiausių europinio identiteto elementų. Švedijos ministras pirmininkas Joranas Personas ir Vokietijos federalinis kancleris Gerhardas Šrioderis skundžiasi, kad naujosiose narėse turtingi žmonės nėra pakankamai apmokestinami, ir bando įtraukti mokesčius į ES reguliavimo kompetencijos sritį bei panaikinti nacionalinio veto teisę kai kuriose kitose srityse. Abiem šiais atvejais nukentėtų atviros naujųjų valstybių narių ekonomikos.

Čia kyla pavojus, rašo M. Laras, kad tokiais ėjimais bus iškristalizuotos ir į ES lygmenį pakeltos senųjų narių ekonomikoms būdingos problemos, ir tai neigiamai atsilieps toms ekonomikoms, kurios padidino savo konkurencingumą, vykdydamos radikalias reformas - tas pačias reformas, kurias dešimt metų rekomendavo visos ES komisijos ir ekspertų grupės, bet kurias ES lyderiai dėl vidaus politikos sumetimų nuosekliai atmesdavo.

Plėtros procesas turėtų tapti katalizatoriumi, kuris bent jau priverstų imtis veiksmų. Europa privalo šalinti savo ekonomines problemas, jeigu nori konkuruoti su kitais globaliniais konkurentais. Žemynui reikia aiškios XXI amžiaus vizijos ir naujos darbotvarkės. Plėtra turėtų suteikti impulsą tokiai darbotvarkei rengti ir vėl įsiūbuoti reformas. Naujosios valstybės narės tebėra neturtingos ir slegiamos komunistinio palikimo naštos, bet jeigu jos nepraras ryžto, išsaugos liberalų požiūrį ir savo ekonomikų atvirumą, tai galbūt jos ne tik pagerins savo pačių gyvenimą ir ekonomikas, bet ir įneš į visą Europą naujo dinamiškumo bei suteiks impulsą reformoms.

Gyvybiškai svarbu, kad naujosios valstybės narės kartu su Didžiąja Britanija atsispirtų mėginimams derinti mokesčius ir reguliavimą išsiplėtusioje ES, tai įsiurbtų energija trykštančias naująsias nares į senąją sąstingio kamuojamą Europą – Europą, kuri lėtai, bet nesulaikomai praranda savo įtaką pasaulyje ir ekonomiškai vis labiau atsilieka nuo savo globalinių konkurentų, rašo Estijos ekspremjeras. Atėjo laikas, kai Europa gali pasukti nauju keliu. Jeigu visi, svajojantys apie naująją Europą, dirbs išvien, jie gali kalnus nuversti – atnaujinti visą Europą, baigia savo straipsnį M. Laras.

ELTA

© 2004 "XXI amžius"