Duobė demokratijai

Petras KATINAS

Pajutęs savo asmeninės ir valdančiosios partijos absoliučios vienvaldystės teikiamus privalumus, Premjeras, grįžęs iš Kanarų, tiesiai pareiškė, kad jokių derybų dėl daugumai partijų priimtino kandidato į Prezidento postą nebus ir būti negali. Yra tik vienas – didelę patirtį nuo LKP CK instruktoriavimo laikų turintis Česlovas Juršėnas, ir baigtos šnekos. Tokia Premjero arogancija labai suerzino koalicijos partnerius socialliberalus, kuriuos pastaruoju metu valdantieji socialdemokratai visiškai nustūmė ir nekreipia į juos jokio dėmesio. Kaip ir į laikinai einantį Prezidento pareigas A.Paulauską, kurio pasiūlymą skirti jau dabar naująjį Valstybės saugumo departamento vadovą Arvydą Pocių A.Brazauskas vėl kategoriškai atmetė. Esą tai jau turi būti naujai išrinktojo Prezidento reikalas. Ir visai nesvarbu, kas juo bus. Ar Č.Juršėnas, ar pagaliau visos Europos ir pasaulio nuostabai – R.Paksas. Premjeras nori VSD vadovo poste matyti vieną pačių ištikimiausių savo bendražygių, iš tos pačios „neišsižadėjusių principų“ neokomunistų plejados, buvusį susikompromitavusį vidaus reikalų ministrą Juozą Bernatonį. Taigi Vyriausioji rinkimų komisija ir jos pirmininkas Z.Vaigauskas nusprendė, kad pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs priesaiką asmuo, tepraėjus porai mėnesių po nušalinimo iš valstybės vadovo pareigų, vėl gali būti pasodintas ant balto žirgo. Todėl ir kyla klausimas – kam tada reikalingas Konstitucinis Teismas, pagal visas procedūras vykęs apkaltos procesas Seime, jeigu įstatymų pažeidėjui leidžiama kandidatuoti į aukščiausią valstybės postą? Dabar kai kurie politikai kalba, jog R.Paksas yra nepavojingas ir nebaisus. Gal ir galima su tuo sutikti, kad R.Paksas yra nebaisus, tačiau baisus yra pats paksizmas, sukėlęs visuomenėje chaosą. Tuo labiau kad paksizmas, kaip reiškinys, sukurtas ne Lietuvoje. Jeigu Maskva būtų nusprendusi, tai vietoje R.Pakso ir paksizmo būtų sukurtas veselkizmas ar dar kas nors panašaus (beje, jis gana stabiliai yra kuriamas „žavingosios“ R.Grinevičiūtės pagalba). Kremlius visada moka pasirinkti feldfebelius ar vestuvių generolus, kuriuos gali tampyti už virvučių ir šokdinti savo nuožiūra. Tad kodėl gi Premjerui ir valdančiosios partijos vadui nediktuoti savo sąlygų? Juk Lietuva – jau NATO ir Europos Sąjungoje. Atseit saugumas valstybei beveik užtikrintas, belieka tiktai sutvarkyti savus reikalus.

Kai dėl Lietuvos saugumo, tai tas pavojus anaiptol niekur nedingo. Nepaisant vadinamojo NATO skėčio, Šiaurės Atlanto organizacija nieko negalės padaryti, kai nebrandžios posovietinės demokratijos sąlygomis į valdžios viršūnes gali iškilti „žmogus iš gatvės“, kitaip tariant, asmuo, neturintis absoliučiai jokių valstybės valdymui būtinų bruožų. Tam tikra prasme tai panašu į valstybės perversmą`„demokratiniu keliu“. Žinoma, tokiu atveju dažniausiai tenka kalbėti ir apie tokio žmogaus polinkį į autoritarinį valdymą, kuris demokratijai kasa pražūtingą duobę. R. Pakso elgesyje ir veiksmuose polinkis į autoritarizmą buvo daugiau negu pastebimas. Taigi nebrandi demokratija neišvengiamai virsta autoritarizmu ir nustoja egzistavusi. Tarkim, Lietuva didelės grėsmės nejaučia: jai pasisekė, nes narystė Europos Sąjungoje ir NATO apsaugos (bent jau turėtų apsaugoti) nuo vaikiškų pavojingų ligų proveržio. Galiausiai įtakos turės ir kontroliuos Briuselis. Beje, kaip ES ir NATO sugebės kontroliuoti vidaus politiką, iki šiol lieka neaišku.

Tuos dalykus pastebėjo ne kas kitas, o žinomas rusų politologas Viktoras Olžyčius. Štai ką jis neseniai rašė komentuodamas Lietuvos įvykius: „Realybė pernelyg grėsminga: „gatvės politikas“ V.Šustauskas, į kurį nė vienas rimtas politikas nekreipė dėmesio, ėmė ir tapo antro pagal dydį Lietuvos miesto Kauno meru. Tai buvo lyg preliudas R.Paksui. Į Kauną atvykę aukšti užsienio svečiai ėmė vengti susitikimų su skandalinguoju radikalu, kuris neslėpė savo ryšių su kriminalinio pasaulio autoritetais. Analogija su diplomatine izoliacija, kurią buvo galima pastebėti į skandalą įsivėlus Lietuvos Prezidentui, yra akivaizdi“. Todėl nenuostabu, kad valdančiajai partijai šis „gatvės politikas“, neturintis jokių moralinių skrupulų, pagaliau elementariausio supratimo apie valstybę bei jos valdymą ir kuriam negalioja jokie įstatymai, kažkaip parankus jai. Be to, kelia didžiulę nuostabą Generalinės prokuratūros elgesys. Pats generalinis prokuroras duoda rašytines garantijas įtariamajam, jog teikusiajam duoti parodymus suteikiamos niekam kitam netaikomos privilegijos. Kaip pažiūrės į Lietuvą demokratinis pasaulis, kai naujojoje ES valstybėje apie Konstituciją paniekinusį asmenį tūpčioja ir Vyriausioji rinkimų komisija, ir prokuratūra bei valdančioji partija?

Būtina priminti apie aukštų veikėjų raminančias kalbas, jog nuo šiol Lietuvos saugumas, ypač dėl grėsmės iš Rytų, jau beveik užtikrintas. Tačiau taip nėra. Štai šiomis dienomis Baltarusijos prezidentas kreipėsi į savo kišeninį parlamentą ir baltarusių tautą su specialiu pareiškimu. Jame teigiama: „Baigėsi dar vienas NATO šuolis Rytų link. Trys iš penkių su Baltarusija besiribojančių valstybių tapo Šiaurės Atlanto bloko narėmis. Tai apie pusantro tūkstančio kilometrų mūsų sienos. Naujų bloko šalių teritorijose sparčiai pradėtos kurti NATO infrastruktūros.

Mūsų teritorija atsidūrė NATO techninės žvalgybos akiratyje. Ką ten mūsų! Šiandien ne tik mūsų, bet ir Rusijos teritoriją iki pat Kremliaus stebi NATO. Argi kada tai buvo?! Oro sienas patruliuoja karinės NATO oro pajėgos. Aišku, kad Baltarusija imasi priemonių galimam agresoriui atremti“. Taigi Lukašenkos lengvu mostelėjimu gynybinė organizacija padaroma agresyvia. Ir pačios Rusijos žiniasklaida po Baltijos valstybių tapimo NATO narėmis nepaliauja eskaluoti šios temos. Štai „Rossijskaja gazeta“ paskelbė straipsnį gana reikšmingu pavadinimu „Danguje – svetimi paukščiai“. Jame pabrėžiama, jog šiuo metu Baltijos šalių kariuomenė nekelia Rusijai jokios grėsmės, tačiau ta grėsmė, pasirodo, kyla iš JAV, kuri Latvijoje ir Lietuvoje kuria radiolokacines sistemas. „Laimei, kad Baltarusijos vadovybė puikiai suprato, jog apsisaugojimo skėtis nuo smūgių iš oro ir kosmoso turi būti bendras. Todėl reikia sveikinti, kad netoli Baranovičių pradėjo veikti galinga Rusijos radiolokacinė stotis, o Baltarusija tapo Rusijos forpostu Vakarų kryptimi“. „Rossijskaja gazeta“, sumenkinusi Lietuvos, Latvijos ir Estijos karines pajėgas kaip „nykštukines“, o keturių NATO lėktuvų F-16 vykdomą Baltijos valstybių oro erdvės patruliavimą vadindama „komišku“, čia pat primena, jog prieš naująsias NATO valstybes vien tik iš oro visada pasirengusios gintis Baltarusijos ir Rusijos karinės oro pajėgos, esančios prie Baltijos valstybių sienos. Iš Baltarusijos – 58 smogiamieji sraigtasparniai ir 212 karo lėktuvų, įskaitant ir modifikuotus SU-27. Iš Rusijos (Kaliningrado, Pskovo ir Leningrado karinės apygardos) – 68 smogiamieji sraigtasparniai ir 333 karo lėktuvai. Negalima neatkreipti dėmesio ir į Rygoje leidžiamo laikraščio „Komersant Baltic“, platinamo Maskvoje ir Sankt Peterburge, publikaciją „Pirmasis smuikas – JAV“. Joje rašoma, jog R.Pakso nušalinimą organizavo... Vašingtonas! Aišku, tokių straipsnių Rusijos ir Baltijos šalių rusiškoje spaudoje pasirodo ne vienas. O tai, kad grubiai pažeidęs Konstitu

ciją veikėjas vaizduojamas kaip vietinių dešiniųjų politikų suokalbininkų ir JAV specialiųjų tarnybą auka, dar kartą patvirtina, kas yra kas.

Kelia nerimą, kad R.Paksas vietoje J.Borisovo jau pasirinko kitą globėją – V.Uspaskich. Atrodo, jog ir Maskva stato ant tos pačios kortos. O tai reiškia, kad pinigų maišas, kuris bus atrištas rinkimų kampanijai, „juodosioms technologijoms“ bus dar didesnis nei per praėjusius Prezidento rinkimus. Ką pasirinks rinkėjai, vadinamasis „demosas“, galima irgi be vargo prognozuoti. Juk daugeliui nepaprastai patinka utopinė R.Pakso, V.Uspaskich, K.Prunskienės ar J.Veselkos socialinės visuotinės lygybės filosofija. Siūlydami sulyginti talentinguosius ir nemokšas, tinginius ir darbščiuosius, ištikimus tiesai ir judus, tokie populistai iš esmės propaguoja pačią didžiausią neteisybę, kokią tiktai galima įsivaizduoti. Tokių žmonių atėjimas į valdžią beveik visada reiškia ekonominę stagnaciją, ekonominio vystymosi stabdymą, o tai reiškia, kad labiausiai nukentės tie, kurių gerove tariamai rūpinasi paksininkai ar V.Uspaskich „darbiečiai“. Jeigu rinkėjai to nesuvoks ateidami prie balsadėžių birželio 13-ąją, Lietuvos laukia niūri ateitis. Faktiškai rinkėjams teks pasirinkti: balsuoti už Kremliaus globojamą ar už Lietuvos kandidatą.

Šie metai – gražių Lietuvos pasiekimų metai. Tapome NATO ir ES narėmis. Visi šie įvykiai ir kiekvienas atskirai yra itin svarbūs mūsų tautos būčiai ir išlikimui. Bet birželio 13-oji parodys, ar iš tiesų norime išlikti. Juk net sunku įsivaizduoti, koks likimas būtų ištikęs mūsų tautą, jei Lietuva būtų priklausiusi bolševikams nuo 1918 metų. Jei ne Sąjūdis, mes ir dabar tikriausiai gyventume kokio nors vis labiau „išvystyto“ ir vis keisčiau deformuoto socializmo sąlygomis.

Be to, nepamirškime, jog politika – tai ne žaidimai keliant savo įvaizdį bulvarinėje spaudoje, televizijoje ar greitomis surengtame mitingėlyje. Politika – tai atsakomybė prieš visą tautą ir valstybę.

© 2004 "XXI amžius"