"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. balandžio 28 d., Nr. 8 (77)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Sąjūdžio dėka laimėti
pirmieji demokratiniai rinkimai

Angonita RUPŠYTĖ

Angonita RUPŠYTĖ
Gedimino Žilinsko (ELTA)
nuotrauka
Sąjūdžio iniciatyvinės grupės
nariai mitinge Vingio parke
1988 m. liepos 9-ąją
1989-ųjų birželio 11-ąją,
Vilniaus Vingio parke Sąjūdžio
mitinge apie 70 tūkst. žmonių
sutinka SSRS liaudies deputatus,
sugrįžusius iš suvažiavimo
Maskvoje

Prieš 15 metų tuometėje Sovietų Sąjungoje (į kurią tuo laiku buvo inkorporuota ir Lietuva) įvyko pirmi laisvi rinkimai į vadinamąjį SSRS liaudies deputatų suvažiavimą. Šis atstovavimas, kaip pirmųjų demokratinių rinkimų rezultatas, prisidėjo tiek prie Sovietų Sąjungos demokratizavimo, tiek prie netrukus įvykusio Lietuvos išsivadavimo iš imperijos priklausomybės. Pateikiame A.Rupšytės, prieš mėnesį Seime įvykusiame to įvykio paminėjime, skaitytą pranešimą.

Penkiolika metų – tai mažas laiko tarpas tiek istoriniu požiūriu, tiek ir mums, įvykių dalyviams. SSRS liaudies deputatų rinkimų tema kol kas nėra paskelbta jokių darbų. Nors trumpai noriu išdėstyti tų metų įvykius bei pabandyti įvertinti rinkimų kampanijos ypatumus.

1988 m. lapkričio 24 d. Sąjūdžio delegacija SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui įteikė protestą su milijonu 800 tūkstančių Lietuvos gyventojų parašų prieš SSRS konstitucijos pataisas. Šios pataisos keitė ir rinkimų sistemą. Tačiau į protestus iš Lietuvos, Latvijos, Estijos bei kitų respublikų nebuvo atsižvelgta. 1988 m.gruodžio 4 d. laikraštyje „Tiesa“ buvo paskelbtas SSRS liaudies deputatų rinkimų įstatymas. Jame buvo nustatytas 2500 deputatų skaičius – 750 nuo visuomeninių organizacijų (renka tik visuomeninių organizacijų atstovai), 750 deputatų nuo teritorinių apygardų ir 750 deputatų nuo nacionalinių teritorinių. Lietuvoje buvo išrinkta 16 deputatų nuo visuomeninių organizacijų, dešimt deputatų nuo teritorinių ir 32 deputatai nuo nacionalinių teritorinių. Iš viso 58 deputatai nuo Lietuvos. Lietuvos SSR teritorijoje buvo sudarytos 42 rinkiminės apygardos. Teritorinių apygardų teritorijos buvo didelės, jos apėmė net septynis aštuonis rajonus arba didžiuosius miestus. Nacionalines teritorines apygardas sudarė du rajonai. Rinkimų įstatyme buvo numatyti ir rinkiminiai apygardiniai susirinkimai, kurie galėjo „atsijoti“ iškeltus kandidatus. Kandidatus galėjo kelti darbo kolektyvų susirinkimai, konferencijos, taip pat visuomeninės organizacijos.

Paskelbus SSRS liaudies deputatų rinkimų įstatymą, nemaža dalis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rėmimo grupių, miestų ar rajonų tarybų bei pavieniai Lietuvos žmonės norėjo oficialios, aiškios Sąjūdžio pozicijos - ar Sąjūdis dalyvaus rinkimuose. 1988 m. gruodžio 4 d. įvykusioje LPS Seimo sesijoje šiuo klausimu nebuvo priimtas joks dokumentas. Tuo metu jau buvo sudarinėjamos apygardinės rinkiminės komisijos. Organizuojant mitingus, akcijas, renkant parašus jau buvo susikūrusi aktyvių žmonių grupė, kurios atstovai ir ėmėsi iniciatyvos SSRS liaudies deputatų Sąjūdžio rinkimų kampanijai organizuoti ir koordinuoti. 1988 m. gruodžio 13 d. (jeigu atmintis neapgauna) Sąjūdžio Seimo tarybos posėdyje buvo pristatyta ir patvirtinta LPS rinkimų koordinacinė darbo grupė. Ją sudarė E.Bičkauskas (teisininkas, kuris pats pasiūlė savo paslaugas), Andrius Kubilius, Mečys Laurinkus (Sąjūdžio Seimo tarybos narys), Tautvydas Lideikis ir Angonita Rupšytė. E. Bičkauskas ir M.Laurinkus buvo iškelti kandidatais į deputatus. Patvirtinus šią grupę Sąjūdžio Seimo tarybos posėdyje buvo aiškiai apsispręsta - Sąjūdis dalyvauja rinkimuose. Kas lėmė tokį sprendimą? Nors ir buvo primesta rinkimų sistema, Sąjūdis suprato, kad neveiklumas politikoje yra pražūtingas. Rinkimų kampanijos metu buvo galima skelbti, aiškinti valstybingumo klausimus, taip pat buvo tikimasi, kad šiuose rinkimuose tauta gali nugalėti demokratiškai. Matant, kokie deputatai anksčiau atstovavo Lietuvai, buvo labai svarbu, kad iš Maskvos tribūnų būtų pradėta kalbėti ne tik apie ekonominį savarankiškumą, ekologinę, kultūrinę padėtį, bet būtų iškeltas klausimas dėl Ribentropo-Molotovo pakto paskelbimo niekiniu bei pradėta kalbėti apie Baltijos šalių okupaciją ir aneksiją.

Prieš pradėdama analizuoti rinkimų kampanijos eigą, norėčiau nors trumpam stabtelėti prie žmonių aktyvumo, pilietiškumo ir atsakomybės. Sąjūdžio rėmimo grupės, tarybos, pavieniai žmonės, nelaukdami nurodymų iš Sąjūdžio Seimo, Sąjūdžio Seimo tarybos patys ėmėsi iniciatyvos rinkimų kampanijai organizuoti. Ypač sunku buvo rajonuose, čia aktyvių žmonių buvo nedaug, kaip miestuose, o ir politinė padėtis buvo sudėtingesnė. Klestėjo partijos, vykdomųjų komitetų funkcionieriai, kolūkių pirmininkai, kurių dauguma vis dėlto buvo nusiteikę prieš Sąjūdį ir jo idėjas. Peržvelgus Sąjūdžio rinkimų štabų sudėtį, galima sakyti, kad šių žmonių amžiaus vidurkis buvo 28-35 metai – jie buvo gimę 1950-1960 metais. Nors gimę ir augo aneksuotoje Lietuvoje, nemaža dalis jaunimo dalyvavo kraštotyros, paminklosaugos, žygeivių judėjimuose, klubuose. Lietuvoje beveik kiekviena šeima buvo nukentėjusi nuo sovietinės okupacijos. Vengrijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, R.Kalantos įvykiai taip pat buvo žinomi. Septintame – aštuntame dešimtmečiais buvo galima gauti (nors ir ne lietuvių kalba, o rusų, lenkų kalbomis) Vakaruose išleistų laisvos spaudos knygų, o ir Lietuvos rašytojai, filosofai bei kiti kultūros žmonės budino žmonių sąmonę. 1987 m. rugpjūčio 23 d. organizuotas Lietuvos laisvės lygos mitingas prie A.Mickevičiaus paminklo Vilniuje tik dar labiau pažadino žmones. Aktyvūs Sąjūdžio žmonės ne tik reiškė patys iniciatyvą, bet juto didžiulę atsakomybę už savo darbus, veiksmus ir žodžius.

Prasidėjo Sąjūdžio rinkimų kampanijos organizavimas. Iki 1988 m. gruodžio 14 d. reikėjo suformuoti rinkimines apygardas. Sąjūdis nebuvo oficialiai įregistruotas (įregistruotas 1989 m. kovo 16 d.), todėl jo struktūros negalėjo siūlyti savo atstovų. Buvo galima siūlyti tik darbo kolektyvuose, kuriuose veikė Sąjūdžio rėmimo grupės. Tačiau laikas jau buvo praleistas. Tik didiesiems miestams iš dalies pavyko pasiūlyti į šias komisijas savo atstovus. Gruodžio pabaigoje rinkimų klausimais buvo konsultuojamasi ir su Estijos bei Latvijos tautos fronto atstovais. Atsižvelgiant į tautinę sudėtį ir stiprų „Interfronto“ judėjimą, tiek Estijai, tiek Latvijai sunkiau buvo tikėtis, kad jų fronto atstovai laimės daugumą.

1988 m. gruodžio 26 d. prasidėjo kandidatų kėlimas. Kai kur jis vyko tiesiog spontaniškai. Reikėjo skubiai ne tik parengti metodinę medžiagą, bet ir stengtis, kad nebūtų keliami keli Sąjūdžio kandidatai vienoje apygardoje (kai kuriose apygardose komunistų partija tai darė specialiai, norėdama supriešinti Sąjūdžio žmones). Buvo parengta rinkimų medžiaga: teisininkės ir kandidatės į SSRS liaudies deputatus Zitos Šličytės „Metodinis laiškas LPS rėmimo grupėms“; LPS rinkimų darbo grupės „Rinkimų į SSRS AT anketa”, „Rinkiminių apygardinių susirinkimų organizavimo taisyklės-rekomendacijos“, „LPS rėmimo grupėms“, „Kandidato susitikimų su rinkėjais organizavimas” ir kita. Šioje medžiagoje buvo stengiamasi išaiškinti Rinkimų įstatymo ypatybes, kad viskas vyktų pagal įstatymo reikalavimus ir nebūtų galima prikibti net prie procedūrinių pažeidimų. Kandidatai buvo keliami iki sausio 26 dienos. Kuo daugiau kolektyvų stengėsi iškelti Sąjūdžio kandidatus, net savotiškai lenktyniauta. Prieš Sąjūdžio kandidatus buvo keliami aukštus vyriausybės postus užimantys asmenys, Komunistų partijos CK, miestų, rajonų pirmieji sekretoriai, gamyklų direktoriai, kolūkių pirmininkai, karo bei darbo veteranai, kariškiai. Sąjūdis savo kandidatus iškėlė visose apygardose. Kaip anksčiau minėjau, rinkimų apygardų komisijos galėjo rengti apygardinius susirinkimus. 1989 m. sausio17 d. LPS kreipėsi raštu į Lietuvos SSR AT Prezidiumo pirmininką V.Astrauską bei rinkimines apygardines komisijas su prašymu nerengti apygardinių susirinkimų.

„Šis susirinkimas – tai abejotinai demokratiškais pagrindais deleguotų rinkikų grupelė, kuri, nebūdama įgaliota visų apygardos rinkėjų, spręs, kuriuos kandidatus galima įrašyti į rinkimų biuletenius, o kurių – ne. Apygardos rinkimų susirinkimai „gali būti“, bet neprivalo būti šaukiami”. Lietuvoje įvyko tik du apygardiniai rinkimų susirinkimai - Vilniaus ir Šilutės rajonų nacionalinėse teritorinėse apygardose. 254 Šilutės apygardoje buvo įregistruoti visi kandidatai – Sąjūdžio atstovams pavyko apginti savo poziciją. Deja, Vilniaus rajono 230 apygardoje buvo palikti tik du kandidatai. Kiti išbraukti, taip pat ir Sąjūdžio. Todėl šioje apygardoje Sąjūdis boikotavo rinkimus. Deputatas buvo išrinktas tik gegužės mėnesį. Kaip minėjau, kai kuriose apygardose buvo iškelti du Sąjūdžio kandidatai. Daugelis jų atsiėmė savo kandidatūras, suprasdami ir įvertindami susidariusią padėtį. Rinkimų dieną liko tik Telšių apygarda, kurioje oficialiai buvo remiami du Sąjūdžio kandidatai. Nors keturiose apygardose buvo iškelti du kandidatai, priklausę Sąjūdžio struktūroms, tačiau šiose apygardose oficialiai Sąjūdis rėmė tik vieną kandidatą (rinkimų agitacijos metu kaip tik komunistų partija stengėsi paremti neoficialų Sąjūdžio kandidatą).

Sąjūdžio rinkimų platformos projektas buvo paskelbtas „Atgimime“. Nenagrinėsiu šios programos, tai atskiro pranešimo tema. Norėčiau tik trumpai palyginti keletą punktų su komunistų partijos rograma. Sąjūdžio programos politikos srityje buvo rašoma: Lietuva turi teisę būti nepriklausoma, komunistų partijos – Lietuvos suverenitetas SSRS sudėtyje; Sąjūdžio - karinę tarnybą jaunuoliai turi atlikti nacionaliniuose daliniuose, Respublikoje; Komunistų partijos programoje šis klausimas apeinamas; Sąjūdžio - viešas pasmerkimas 1939-1940 metų Stalino-Hitlerio sandėrio, kompartijos – objektyvus šio sandėrio įvertinimas. Vasario 15 dieną Sąjūdis savo rezoliucijoje pasisakė už teisę gyventi nepriklausomoje valstybėje.

Sausio 14-kovo 5 dienomis Vilniuje, o sausio 21 dieną bei kovo mėnesį Klaipėdoje buvo surengti Sąjūdžio zoniniai koordinaciniai pasitarimai. Juose kartu su Sąjūdžio miestų, rajonų atstovais buvo aptariami ne tik rinkimų organizavimo klausimai, bet ir politinė padėtis tiek Lietuvoje, tiek vietose. Šiuose pasitarimuose dalyvavo ir Sąjūdžio Seimo bei Sąjūdžio tarybos nariai. Buvo rengiama ir agitacinė medžiaga visoms apygardoms. Dailininkai Jonas Varnas, Giedrius Reimeris subūrė dailininkų grupę, kuri rengė šios medžiagos maketus, derino su GLAVLIT’u. 1989 m. vasario 8 d. LPS Seimo taryba sudarė sutartį su „Vyturio“ leidykla dėl rinkimų medžiagos leidimo. Iš viso buvo išleista trys plakatai – 100 tūkst. egz. tiražu, emblemų apie 50 tūkst. bei kitos rinkimų medžiagos. Reklaminė medžiaga buvo leidžiama ir lenkų bei rusų kalbomis. Daug rinkimų medžiagos pasigamino miestų, rajonų Sąjūdžio tarybos, rėmimo grupės bei atskiri piliečiai. Buvo sukurtas reklaminis videoklipas apie Sąjūdžio kandidatus. 1989 m. kovo 8 d. Kalnų parke Vilniuje įvyko didžiulis Sąjūdžio rinkimų mitingas, o kovo 17-19 dienomis vyko išvažiuojamieji mitingai trimis kryptimis: Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Suvalkijoje-Dzūkijoje. Kiekviena grupė aplankė apie vienuolika miestelių. Juose dalyvavo Sąjūdžio kandidatai, aktyvūs Sąjūdžio rėmėjai, rašytojai, aktoriai. Šių išvykų metu susitikimuose buvo aiškinamos Sąjūdžio bei Sąjūdžio kandidatų rinkimų platformos. Buvo atliekama ir sociologinė apklausa. Iš 3420 apklaustųjų, kurių 35,7 proc. priklausė Sąjūdžio rėmimo grupėms, o 61 proc. – nepriklausė, 91 proc. apklaustųjų žinojo apie Sąjūdžio kandidatus. Į klausimą, už ką balsuotų jų pažįstami žmonės, atsakė, kad už Sąjūdžio - 92,8 proc., 5,1 proc. už partijos. Į klausimą, ar Sąjūdžio kandidatais galima pasitikėti, buvo atsakyta: visais – 64,8 proc., kai kuriais – 31,3 proc. ir negalima tik – 1,2 proc. Į klausimą: „Ar visi kandidatai pagarsinti vienodai“ teigiamai atsakė tik 11,3 proc.

Organizuoti rinkimų kampaniją padėjo išeivija (atskiri jos žmonės) bei Pasaulio lietuvių bendruomenė. Pavyzdžiui, Kanados lietuvių bendruomenė atsiuntė rinkimų organizavimo specialistą Tomą Žižį. Jis atvyko į Lietuvą kaip turistas ir atvežė daug metodinės medžiagos bei susitiko su rinkimų organizatoriais. Daug prisidėjo Romas Sakadolskis ir Kęstutis Girnius, apie rinkimus informuodami radijo laidose „Amerikos balsas“ ir „Laisvoji Europa“.

Kalbėdama apie rinkimų agitaciją, noriu stabtelėti prie 1989 metų vasario-kovo mėnesiais Lietuvoje tvyrojusios politinės situacijos.

1989 m. vasario 11 d. įvyko „Jedinstvos“ mitingas, kuriame buvo reikalaujama ne tik uždrausti Sąjūdžio veiklą, panaikinti lietuvių kalbą, bet taip pat ir komunistų partijos CK pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko atsistatydinimo. Taip pat „Jedinstvo“ bandė organizuoti ir streiką prieš Vasario 16-osios – Nepriklausomybės dienos minėjimą. Streikas neįvyko.

Vasario 21 dieną įvyko LKP CK plenumas, kuriame komunistų partijos atstovai, tokie kaip Jonas Gureckas (LSSR AT Prezidiumo sekretorius), LKP CK narys Juozas Kuolelis ir kiti kalbėjo bei kritikavo ne tik Sąjūdį, jo spaudą. Nemažai kritikos sulaukė ir pažangesnis komunistų partijos sparnas už jo neveiklumą kontroliuojant spaudą. Buvo klausiama: „Ar ne CK sekretoriatui ir biurui nuolaidžiaujant masinės informacijos priemonės perėjo prie nepriklausomybės propagavimo? Kodėl mes aiškiai nepasakome už mūsų pasiryžimą būti Tarybų Sąjungos sudėtyje?“. Po šio plenumo, kurį žmonės vadino juoduoju stagnacijos plenumu, Sąjūdžio Seimo tarybai apsvarsčius politinę padėtį, po ilgų diskusijų buvo rekomenduota Sąjūdžio kandidatui Arvydui Juozaičiui atsiimti savo kandidatūrą iš 685 teritorinės apygardos, kurioje buvo iškeltas ir komunistų partijos pirmasis sekretorius A.Brazauskas. Savo kandidatūrą atsiėmė ir Algimantas Nasvytis, kuris balotiravosi prieš Vladimirą Beriozovą, LKP CK antrąjį sekretorių.

Kita vertus, kovo 8 dieną Lietuvos laisvės lyga savo pareiškime „Į Lietuvos Piliečius“ ragino visų tautybių Lietuvos gyventojus nedalyvauti rinkimuose, juos boikotuoti. Tačiau keletas jos narių - Jonas Volungevičius, Algimantas Andreika - nepritarė šiam boikotui ir kovo 22 dieną kreipėsi į tautiečius su prašymu balsuoti tik už Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kandidatus.

Esant tokiai politinei situacijai, prasidėjo rinkimų agitacija (vasario 26-kovo25 d.). Prasidėjo ir viešumo gniaužimas. Buvo sustabdyta Sąjūdžio plakatų leidyba, uždrausta televizijos laida „Atgimimo banga“, videoklipo rodymas, neleidžiama susitikti, platinti agitacinės medžiagos. 1989 m. kovo 22 d. visi Sąjūdžio remiami kandidatai parašė raštą Centrinės rinkiminės komisijos pirmininkui V.Orlovui. Jame buvo protestuojama prieš akivaizdžius SSRS liaudies deputatų rinkimų įstatymo straipsnių, kurie garantuoja visiems be kliūčių lygiomis teisėmis naudotis masinės informacijos priemonėmis, šiurkščius pažeidimus: „Respublikinė centrinė ir rajoninė spauda beveik be išimčių ignoruoja LPS remiamus kandidatus, pagrindinį dėmesį skirdama kandidatams, užimantiems aukštus vyriausybinius postus”. Rašte išvardijami ir tokie pažeidimai - LSSR AT Prezidiumo pirmininko V.Astrausko rinkiminį plakatą rinkimų apygarda išspausdino 3750 egzempliorių tiražu, o Sąjūdžio kandidato Juozo Olekos – tik 750 egz. Taip pat Šilutės rajono partijos komitetas uždraudė spausdinti straipsnius laikraštyje „Pamarys“ apie E.Bičkauską ir M.Laurinkų, komunistų partijos Vilniaus miesto komiteto sekretorius Alksnelis uždraudė Vilniaus reklamų biurui išklijuoti mieste LPS rinkiminius plakatus, Valstybinio radijo ir televizijos komiteto pirmininko pavaduotojas A. Sinkevičius uždraudė rodyti per TV videoklipą apie LPS remiamus kandidatus, sukurtą Sąjūdžio užsakymu, taip pat nurodomi ir kiti pažeidimai.

Kaip šio viešumo pavyzdį norėčiau pateikti tokius duomenis: laikraštyje „Tiesa“ ne Sąjūdžio kandidatams skirta 10675 eilučių ir 30 nuotraukų, o Sąjūdžio - 502 ir viena nuotrauka, „Komjaunimo tiesoje“- 4584, LPS – 1032, „Vakarinėse naujienose“ atitinkamai - 5059 eilučių, 19 nuotraukų, 965 eilutės ir keturios nuotraukos. Tačiau, nepaisydami visokiausių draudimų, Lietuvos žmonės rodė iniciatyvą, patys piešė, gamino, klijavo rinkimų agitacinę medžiagą, informavo apie Sąjūdžio kandidatus (rinkimų biuletenyje buvo tik vardas, pavardė, darbovietė,gyvenamoji vieta). Kai Sąjūdžio plakatus atsisakė spausdinti spaustuvė Kaune, o paskui, kai nebuvo spausdinami ir Vilniuje, man teko skambinti visoms užsienio spaudos agentūroms, esančioms Maskvoje, ir jas informuoti. Po šių skambučių plakatai buvo išspausdinti. Taip pat neleidus rodyti videoklipo, televizijos darbuotojai per naktį iš naujo sumontavo klipą, o Danutė Jakubėnienė savo rengiamoje televizijos laidoje „Veidrodis“ jį parodė. Žmonių pasiaukojimas lėmė, kad kovo 26 dieną laimėjo Sąjūdis. Rinkimų diena sutapo su Velykomis. Į rinkimus atėjo 80,5 proc. rinkėjų (palyginti 2002 m. – 52,6 proc.).

Balandžio 9 dieną vyko antrasis ratas. Šiame rate komunistų partija sutelkė visas jėgas. Vilniaus rajone vežiojamų rinkimų dėžių buvo klastojami biuleteniai, tačiau į protestus nebuvo atsižvelgta ir deputatu buvo išrinktas aršus nepriklausomybės priešininkas Ivanas Tichonovičius.

SSRS liaudies deputatų rinkimuose Sąjūdis laimėjo 36 vietas (iš 39 kandidatų), nes Vytautas Statulevičius buvo Vilniaus Sąjūdžio tarybos narys. Tai sudarė apie 60 proc. iš visų balsavusiųjų ir apie 49 proc. (2003 m. rinkimuose – 28,5 proc.) visų rinkėjų (įskaitant ir apygardas, kuriose nebuvo Sąjūdžio kandidatų, taip pat ir okupacinę kariuomenę). Tai buvo tautos mandatas. Be to, visuomeninės organizacijos, kurios turėjo šešiolika vietų, išrinko Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narius – Regimantą Adomaitį, Justiną Marcinkevičių arba Sąjūdžio idėjoms prijaučiančius. Tik du deputatai savo kalbomis aiškiai demonstravo priešiškumą Lietuvai, jos valstybingumo atkūrimui.

Šie rinkimai įrodė, kad Lietuvos žmonės pasitiki Sąjūdžiu kovojant už Lietuvos nepriklausomybę. Tai buvo dar vienas žingsnis Lietuvos valstybės atkūrimo link.

Algirdo Sabaliausko

ir Virgilijaus Usinavičiaus

(ELTA) nuotraukos


Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija