Geistinoji dar neįvykusio Euroatlantijos
saugumo dalis
Tapome NATO dalimi. Apie šį itin reikšmingą ir
Lietu0vos istorijoje unikalų įvykį kalbėjo valstybės politikai ir
svečiai. Atkartoti jų minčių, jų teiginių ir ateities vizijų nesirengiu.
Dauguma Lietuvos gyventojų suvokia šalies įsijungimą į Aljansą kaip
neišvengiamą būtinybę, kaip nacionalinio saugumo garantą.
Tačiau atkreiptinas dėmesys į vieną svarbią aplinkybę:
NATO, taip pat ir Europos Sąjunga pasaulinių karų, kilusių Europoje,
pasekmė. Vakarų Europa suvokė imperinės politikos grėsmes žmonijai.
Nacizmas tokią politiką grindė rasės kriterijumi. Nacizmo politika
buvo pasmerkta pasauliniu mastu. Niurnbergo procesas tapo pagrįsta
dingstimi lygiai taip pat kvalifikuoti ir kitų -izmų grėsmes žmonijai,
nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus.
Tačiau Niurnbergo procesas buvo didžiųjų valstybių,
laimėjusių Antrąjį pasaulinį karą, kompromiso išdava. Viena Niurnbergo
tribunolo teisėjų buvo SSRS valstybė, vykdžiusi genocido politiką
ir padariusi nusikaltimų žmoniškumui kur kas daugiau nei nacių Vokietija.
Vilniaus tarptautinis visuomeninis tribunolas 2000 metais šią spragą
ištaisė tik moraliniu aspektu. Komunizmo nusikaltimai buvo įvertinti,
tačiau, norint verdikto įgyvendinimo Niurnbergo analogu, moralinio
nuosprendžio nepakanka. Tai aktualus ateities klausimas. Demokratijos
pasaulis to neturėtų nutylėti, nes tai prilygsta demokratijos principų
išdavystei. Komunizmo nusikaltimai buvo vykdomi pseudomokslinės
klasių kovos teorijos pagrindu. Nei rasių, nei klasių kovos
teorijos negalėjo paslėpti tikrųjų imperinės politikos kėslų grobti
svetimas teritorijas, naikinti menkavertes tautas, eksploatatorių
klases ir buržuaziją.
NATO labai patikimas skydas bet kuriam agresoriui
atremti. Pusės amžiaus praktika tai patvirtina: Aljanso šalys vadovaujasi
kolektyvinės gynybos principu.
Sugriuvus Sovietų Sąjungai, Rusija dėsningai perėmė
tų pačių imperinių tikslų tęstinumą. Artimojo užsienio spectarnybų
sukelta itin pavojinga Lietuvos valstybės stabilumui sumaištis tai
akivaizdžiai patvirtina.
Rusijos nuostata gali pasikeisti tik tuo atveju,
jei dabar autoritarizmo nuslopinti demokratijos daigeliai Rusijoje
imtų atsigauti ir stiprėti. O demokratijos stiprumą ir veiksnumą
aiškiai parodo Liuksemburgo efektas. Nedidelė valstybė Didžioji
Liuksemburgo Kunigaikštystė saugiai klesti įsiterpusi tarp Prancūzijos
ir Vokietijos. Pirmoji puoselėja senas demokratijos tradicijas.
Antroji, atsikračiusi gėdingo nacizmo palikimo, tapo vienu iš demokratijos
Europoje bastionų. Ir nė viena jų nesiekia Liuksemburgo išvaduoti
Rytams būdingu būdu, kurio vardas okupacija. Tik tada Vakarų Europai,
taigi ir Lietuvai, gali sumažėti grėsmė iš Rytų, o gal ir visai
išnykti.
Nors futurologai ir politikos grandai nenumato
esminių pokyčių Rytų kaimyno politikoje artimiausiais metais, septyneto,
tarp jų ir Lietuvos valstybės, įsiliejimas į Aljansą, be jokios
abejonės, suteiks galimybių padėti stiprėti Rusijos demokratijai.
Juk NATO naujosios narės neužmiršo, kokį stiprų impulsą sovietmečiu
suteikė akademiko Aleksandro Sacharovo veikla visiškai nuslopintiems
demokratijos daigams atgyti. Tik demokratinė Rusija gali tapti vienu
iš Europos saugumo garantų.
Edmundas Simanaitis
© 2004 "XXI amžius"
|