Kartoja ankstesnių prezidentų klaidas
Po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykių aukščiausieji
JAV pareigūnai ėmė svarstyti, ar buvo padaryta viskas, kas įmanoma,
kad tokia tragedija neįvyktų. Baltuosiuose rūmuose prabilta apie
būtinybę keisti užsienio politiką ir imta ieškoti Dž.Bušo bei B.Klintono
valdymo panašumų bei skirtumų.
Amerikiečių politologai tvirtina, kad iki lemtingosios
tragedijos padaryta nemažai klaidų, ir primena kitą amerikiečiams
skaudų įvykį Pearl Harboro puolimą. Jie pabrėžia, jog tąsyk tikrieji
kaltininkai paaiškėjo tik praėjus keleriems metams, jau pasibaigus
Antrajam pasauliniam karui. Tuo tarpu šiandien kaltinimus į kairę
ir į dešinę svaidantys politikai vargu ar tarnauja visuomenės interesams.
Karas prieš terorizmą tikriausiai tęsis dar ilgai,
tačiau, be jokių abejonių, anksčiau ar vėliau baigsis, kaip ir bet
kuris kitas karas. Politologai primena, jog prezidentas F.Ruzveltas
po Pearl Harboro itin griežtai susirūpino Baltųjų rūmų pareigūnų
kompetencija ir atleido ne vieną aukštą postą užimantį karo vadą.
Prezidentui F.Ruzveltui ir jo aplinkai Pearl Harboro tragedija reiškė
ne ką kitą kaip permainų metą JAV ir naujosios kartos politikų,
pavyzdžiui, Č.Nimitzo ar D.Eizenhauerio, atėjimą į valdžią. Nors
ir ne visi senieji pareigūnai buvo atleisti iš pareigų, permainų
nebuvo įmanoma nepastebėti. Karo grėsmė privertė į viską žvelgti
kitaip. Istorija parodė, kad tuometis JAV prezidentas pasirinko
teisingą taktiką.
Tuo tarpu Dž.Bušas po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios
išpuolių elgėsi kitaip. Jis iš posto neatleido nė vieno įtakingo
komandos nario, išskyrus keletą žemesnio rango pareigūnų, ir nusprendė
taip parodyti ištikimybę savo pasekėjams. Tam būta svarbių priežasčių.
Vieną galingiausių pasaulio valstybių tąsyk apėmė siaubas, o jos
lyderis nusprendė, jog, įpusėjus mūšiui, keisti vadus būtų mažų
mažiausiai nelogiška. Be to, Dž.Bušas nebuvo pamiršęs rinkiminio
skandalo, kuris kilo dėl Floridos valstijos gyventojų balsų perskaičiavimo.
Tapęs prezidentu jis nesijautė taip tvirtai, kaip, tarkim, F.Ruzveltas,
laikytas tautos nacionaliniu didvyriu. Todėl ir nebuvo nuspręsta
atleisti dar B.Klintono į aukštus postus gynybos srityje skirtų
pareigūnų.
Karą prieš teroristus amerikiečiai pradėjo gerokai
nustebindami savo priešus. Prezidentas nuolat kalbėjo apie rengimąsi
karui, tačiau nesiėmė jokių, galinčių sukelti įtarimų, žingsnių.
Amerika gyveno įprastinį gyvenimą. Netgi daugelis amerikiečių nemanė,
jog Dž.Bušo teroristams paskelbtas karas vieną dieną taps tikru
karu. Baltųjų rūmų administracija nebuvo tinkamai tam pasirengusi.
Dažniausiai Baltųjų rūmų atstovai kaltinami pernelyg susirūpinę
Irako problemomis ir per mažai dėmesio teskyrę nacionalinio saugumo
problemų sprendimui. Taip pat ir pernelyg mažu domėjimusi Al Qaedos
teroristų tinklo veikla bei nesugebėjimu užkirsti kelią teroristų
užmačioms. Politiniai dabartinio JAV prezidento oponentai skuba
priminti, jog prezidentaujant B.Klintonui panašių klaidų nebūta.
Dž.Bušo noras sunaikinti S.Huseino režimą Irake daugeliui atrodo
dar jo tėvo daugiau nei prieš dešimtmetį pradėtos kovos tęsinys.
Tačiau galimas ir kitoks karo Irake paaiškinimas Dž.Bušas jaunesnysis
tęsė B.Klintono administracijos pradėtą politiką prieš šalį, kuri
nenorėjo laikytis Jungtinių Tautų nustatytų reikalavimų. Pastarojo
dešimtmečio sankcijos Irakui pasirodė nepajėgios pasiekti norimų
tikslų, t.y. nuversti S.Huseiną. Naujajam JAV prezidentui teko imtis
kur kas griežtesnių veiksmų.
Skeptikai tikina neva Dž.Bušas perėmė pačius blogiausius
savo tėvo vykdytos užsienio politikos bruožus. Dž.Bušas neįvertino
Al Qaedos teroristų tinklo galios ir įtakos radikalių pažiūrų
islamistams. Dalis kaltės tenka ir karo ekspertams, kurie šiandien
linkę negailestingai kritikuoti Dž.Bušą. Netolimoje praeityje ne
vienas jų parengtas pranešimas apie galimą grėsmę labiau priminė
fantastines pasakas, o ne tikrovę, todėl, pasigirdus įspėjimams
apie Al Qaedos grėsmę, daugelis tuo paprasčiausiai nebetikėjo.
Iš esmės Dž.Bušas darė tas pačias klaidas kaip ir jo pirmtakas B.Klintonas.
Abu jie iš pradžių manė, kad Al Qaeda primena praėjusio amžiaus
aštuntojo ir devintojo dešimtmečių palestiniečių išsilaisvinimo
judėjimus, nevengusius savižudžių išpuolių, kurių metu žūdavo keli
ar keliolika niekuo dėtų žmonių. Taip manė ir amerikiečių žvalgybininkai
bei didžioji visuomenės dalis. Iki 2001-ųjų rudens ši teroristinė
organizacija nerengė didelių teroro išpuolių. Pasak dabartinio JAV
prezidento oponentų, ryžtingesni amerikiečių veiksmai galėjo gerokai
pakeisti įvykius, ir viena galingiausių pasaulio valstybių nebūtų
tapusi teroristų taikiniu. Prezidento šalininkai linkę manyti, kad
daugelį klaidų Dž.Bušas tam tikra prasme paveldėjo iš ankstesnių
JAV lyderių, o ir vargu ar kas nors būtų pritaręs karinei operacijai
Afganistane, jei ji būtų vykusi iki tragiškųjų įvykių Niujorke bei
Vašingtone. Pasibaigus šaltajam karui amerikiečiai tikėjo gyveną
saugiai ir neturį jokių grėsmę keliančių priešų. Al Qaedos išpuoliai
įrodė, jog tai netiesa.
Dėl atakų 2001-ųjų rudenį vienodą atsakomybę turėtų
prisiimti ir respublikonai, ir demokratai. Be abejonių, Dž.Bušo
administracija padarė klaidų, tačiau net ir aršiausiems politiniams
oponentams nevertėtų pamiršti, kad nuo panašių klaidų neapsaugotas
joks aukštą postą užimantis politikas.
Gražina MINKAUSKAITĖ
© 2004 "XXI amžius"
|