Irako krizė stabdo demokratijos
plėtrą
JAV prezidentas Dž.Bušas amerikiečių vykdomą karinę
kampaniją Irake neseniai pavadino demokratijos kūrimu šioje Artimųjų
Rytų valstybėje. Amerikiečių pozicijai Irako klausimu nepritariantieji
skuba kaltinti Baltųjų rūmų administraciją taip mėginant pateisinti
amerikiečių ir jų sąjungininkų invaziją.
Tvirtinama, kad pulti Iraką JAV prezidentas Dž.Bušas
nusprendė iškart po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios. Tąkart visos specialiosios
tarnybos, tarp jų ir Gynybos ministerija, buvo paprašytos sukurti
galimų veiksmų planus. Visuomenė apie tokius ketinimus sužinojo
praėjus kelioms savaitėms. Dž.Bušas teisinosi nenorėjęs sukelti
nereikalingos panikos. Galutinai imtis karinės operacijos Irake
apsispręsta 2003-iųjų sausį.
Ko gero, niekas Baltuosiuose rūmuose prieš metus
nebūtų drįsęs pagalvoti, kad įvykiai Irake pakryps tokia linkme.
Tačiau bet koks karas sunkiai prognozuojamas ir abiem kariaujančioms
pusėms kartkartėmis pateikia nemalonių staigmenų. Nė vienas karas
nepradedamas neparengus jo strategijos ir bent kelių galimų variantų,
o karo vadai stengiasi įgyti kuo didesnį armijos ir civilių gyventojų
palaikymą. Priešingu atveju karas nebus laimėtas.
Šiandien amerikiečiai karinę operaciją Irake mėgina
pateisinti, neva tai vienintelis būdas paversti šią šalį demokratine
valstybe pagal visus Vakaruose vyraujančius demokratijos standartus.
Esą tik karine jėga galima priversti pakeisti politiką valstybėje,
kuri nė nemėgino slėpti remianti teroristus. Tačiau kariškiai ir
aukštus postus užimantys JAV pareigūnai pamiršta, kad nebuvo išvengta
daugybės taikių gyventojų aukų. Pagrindinė karinės operacijos Irake
užduotis sužlugdyti nedemokratinį S.Huseino režimą, atimti iš
Irako regiono lyderio vaidmenį ir įbauginti visus potencialius Al
Qaeda teroristų tinklo rėmėjus kai kuriais atvejais gerokai pranoko
amerikiečių lūkesčius, tačiau tai, kas tebevyksta Irake, toli gražu
neprimena taikios valstybės. Tuo tarpu JAV karo vadai siūlo amerikiečių
karių skaičių šioje šalyje sumažinti iki 130 tūkstančių, tačiau,
esant reikalui, jį bus galima padidinti.
JAV Kongresas neseniai apkaltino Federalinį tyrimų
biurą aplaidumu, kuris leido įvykti 2001-ųjų rugsėjo 11-osios tragedijai.
Nors Al Qaedos teroristų tinklas susikūrė dar 1988-aisiais, kuomet
Afganistanas tebebuvo okupuotas sovietų, amerikiečių žvalgybininkai
šia teroristine organizacija visiškai nesidomėjo iki 1999-ųjų. Tinklo
lyderis O.bin Ladenas žvalgybininkų akiratin pateko 1997-aisiais,
nors ši teroristų organizacija kruvinus išpuolius prieš amerikiečius
rengė ir gerokai anksčiau.
Prezidentas Dž.Bušas nebesiryžta garsiai įvardyti,
kad jo iniciatyva amerikiečiai karinės misijos Irake pradžia paskelbė
karą radikaliai nusiteikusiems islamistams tikrąja šio žodžio prasme.
Po tragiškųjų 2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykių vargu ar buvo galimas
kitoks pasirinkimas, tačiau reikia pripažinti, kad būtent dėl šios
priežasties sulaukėme politinės krizės. Paprasti amerikiečiai kampanijai
Irake pritarė tikėdamiesi, kad karas bus neilgas ir nepareikalaus
daugybės aukų. Kilnus tikslas atnešti demokratiją į ilgus metus
izoliuotą valstybę vis dar nepasiektas, o JAV prezidento oponentai
tvirtina neva to neįmanoma pasiekti tol, kol panašūs procesai nevyks
kitose kaimyninėse arabų valstybėse.
Amerikiečiai šiandien nebepajėgia numatyti tolesnės
įvykių Irake eigos ir nėra tinkamai pasirengę ilgalaikiam partizaniniam
karui. Prezidentas ir toliau skelbia, jog bus imtasi visų įmanomų
priemonių demokratijai įtvirtinti ir nevykusiai teisinasi, kad bet
kurioje kitoje valstybėje tai padaryti būtų kur kas lengviau. Amerikiečių
invazija Irake neatnešė ir prognozuotų politinių pokyčių kaimyninėse
valstybėse. JAV prezidentas į klausimą, ko iš tiesų amerikiečiai
tikėjosi Irake, neskuba atsakyti. Tokia pozicija leidžia pasireikšti
politiniams oponentams, kurie kaltina JAV administraciją noru tapti
vienvaldžiu pasaulio naftos verslo magnatu, dar Dž.Bušo vyresniojo
pradėtos asmeninės kovos prieš S.Huseiną tęsimu ir netgi pernelyg
didelėmis simpatijomis Izraeliui. Baltųjų rūmų administracija bent
jau kol kas jokių rimtų argumentų prieš tokius kaltinimus nepateikia.
Amerikiečiams beliko susitaikyti, jog sunitų grupuotės
ginklų nesudeda, ir pripažinti, kad jos kur kas geriau organizuotos
ir remiamos sunitų lyderių nei manyta anksčiau. Gali nutikti taip,
kad amerikiečiams neliks nieko kito, kaip tik ieškoti kompromiso
su sunitais ir pasinaudoti atskirų partizaninių grupuočių didesniais
ar mažesniais nesutarimais. Tiesa, kare pastebimos tik amerikiečių,
sunitų bei šiitų karinės pajėgos. Kurdai ir kitos mažumos linkę
laikytis neutralios pozicijos. Logiškiausia manyti, kad amerikiečiai
bandys paversti savo sąjungininkais vieną kariaujančių pusių, galbūt
šiitų daugumą, kartu su amerikiečiais turinčią bendrų priešų sunitų
partizanus. Tačiau jei viskas vyks būtent taip, ar amerikiečiai
galės teisintis Irake kuriantys demokratiją? Juk kurti karinę koaliciją
ir kurti demokratinę valstybę toli gražu nėra vienas ir tas pats.
Amerikiečiai žino, kad rinkimus tikriausiai laimės šiitai, todėl
ir norėtų įgyti jų palankumą. Tačiau, pasak politologų, dabartinės
politinės krizės neįmanoma išspręsti laviruojant tarp politinių
ir karinių metodų, neretai prieštaraujančių vienas kitam.
Politinė krizė bręsta ir JAV. Visuomenė pasimetusi,
visi žino, kad įvykiai Irake klostosi ne taip, kaip buvo tikėtasi,
tačiau beveik niekas nenori patikėti, kad tokią situaciją sukūrė
patys amerikiečiai. Demokratija Irake atrodo ne ką realesnė nei
prieš metus ir neįmanoma be JAV kariškių įsikišimo. Rudenį įvyksiantys
JAV prezidento rinkimai gali tapti savotišku referendumu dėl amerikiečių
veiksmų Irake. Dž.Bušas tai puikiai žino, todėl kaip įmanydamas
stengiasi pateikti tautai teigiamų poslinkių įrodymų.
Jokių abejonių nekelia tai, kad dabartinė Baltųjų
rūmų administracija Irako ir kitų radikalių musulmoniškųjų valstybių
atžvilgiu laikosi tam tikros nuoseklios politikos, kuri anksčiau
ar vėliau turės kiek pasikeisti. Tuo tarpu šiandien mėginama žaisti
dvigubą žaidimą, kai visuomenei teigiama viena, o tikrovėje daroma
kita. Tebediskutuojama, ar tokia demokratinė valstybė kaip JAV turi
teisę pradėti bet kokį karą, ir čia pat prisimenami 2001-ųjų rugsėjo
11-osios įvykiai.
Baltieji rūmai neskuba rengti spaudos konferencijų.
Tokį sprendimą kai kurie politikai linkę laikyti administracijos
nesugebėjimu atsakyti į visuomenę labiausiai dominančius klausimus.
Dž.Bušo oponentai kaltina dabartinį prezidentą neturint jokių oratorinių
sugebėjimų ir primena JAV prezidentą F.Ruzveltą, kuris nuo visuomenės
neslėpė beveik nieko ir taip įgijo net ir politinių priešų palankumą.
Tuo tarpu Dž.Bušo administracija renkasi gynybinę taktiką ir visuomenei
neatskleidžia visų kortų. Ypač apie amerikiečių karių nesėkmes Irake.
Oficialiai skelbiama, kad amerikiečiai valdžią
į irakiečių rankas patikės jau šių metų birželį. Jei tai liks tuščiais
pažadais, vargu ar irakiečiai dar kada nors tikės amerikiečių gerais
ketinimais. Tuo tarpu amerikiečius ne mažiau nei ekonomika jaudina
ir terorizmo grėsmė. Dž.Bušas tikina nepakartosiąs karo Vietname
klaidų ir tikrai neliepsiąs išvesti amerikiečių karių iš Irako,
kol situacija galutinai stabilizuosis. Skubų valdžios perdavimą
irakiečiams kritikuoja ne tik prezidento oponentai, bet ir jo šalininkai,
mat šioje šalyje dar nėra policijos, armijos, politinių organizacijų
ir kitų demokratinei valstybei būtinų struktūrų. Po birželio 30-osios
amerikiečiai žada rūpintis Irako gynyba bei valdžios struktūrų apsauga.
Kaimyninės valstybės, ypač Iranas, baiminasi, kad planuojama parlamentinė
sistema paprasčiausiai nepasiteisins. Amerikiečių sėkme ėmė abejoti
ir aktyviausios sąjungininkės. Tiesa, ispanų apsisprendimas iš Irako
išvesti savo karius turi veikiau politinės, o ne karinės įtakos,
nes šioje valstybėje vykdomoje misijoje dalyvavo vos 1300 ispanų
taikdarių. Tuo tarpu karui Irake nepritarę vokiečiai ragina europiečius
aktyviai kovoti prieš terorizmą ir norėtų, kad šiame procese kuo
aktyviau dalyvautų Jungtinių Tautų karinės pajėgos ir visos Europos
Sąjungos valstybės. Pasak Vokietijos kanclerio G.Šrioderio, būtina
palaikyti amerikiečius kuriant demokratiją Irake.
Gražina MINKAUSKAITĖ
© 2004 "XXI amžius"
|