Žvilgsnis į lietuviškąjį egzilį

Vitalija KAZILIONYTĖ

Kažkada Marius Katiliškis ištarė savo fatališkąjį: Išėjusiems negrįžti! Regis, sovietmečiu tai buvo priimta kaip egzistencinė tiesa. Tačiau dabartis tvirtina kitokią ištartį: Išėjusiems sugrįžti. Šiuos žodžius akivaizdžiai liudija ir balandį Pasvalio M. Katiliškio bibliotekoje vykęs seminaras „Žvilgsnis į lietuviškąjį egzilį“, kurį būtų galima pavadinti ir Lietuvių išeivijos instituto diena Pasvalyje; instituto mokslo darbuotojai visapusiškai vartė didžiąją mūsų egzilio sugrįžimo knygą.

Tądien į Pasvalį negalėjusio atvykti instituto direktoriaus prof. Egidijaus Aleksandravičiaus tema – instituto pristatymas – teko mokslo darbuotojai dr. Daliai Kuizinienei, bibliotekoje viešinčiai jau antrąkart. Kada iškilo išeivijos studijų centro įkūrimo idėja, kodėl, kokie tikslai? Pradžių pradžia buvęs žymaus išeivijos kultūros veikėjo, kolekcininko, žurnalisto Broniaus Kviklio didžiulis archyvas, Vytauto Didžiojo universitetan atkeliavęs dar 1993 metais, o išeivijos problematikos tyrinėjimų institucijos idėja priklauso prof. Vytautui Kavoliui, tuometiniam universiteto rektoriui prof. Broniui Vaškeliui ir, aišku, prof. E.Aleksandravičiui, įdėjusiam daugybę pastangų, kad išeivijos studijų centras būtų įkurtas.

Nueitas gražus augimo kelias: nuo 1994 metais universitete įsikūrusio studijų centro iki instituto 2000-aisiais, nuo vieno kambarėlio iki gražaus prieškario laikų dviejų aukštų pastato S.Daukanto gatvėje nuosavybės. Įspūdingas per tą laiką atkeliavusių archyvų spektras: Aleksandro Štromo, Jurgio Gimbuto, Vinco Rastenio, Bronio Railos, Vytauto Alanto, Henriko Žemelio, Algimanto Mackaus knygų leidimo fondo, Metmenų žurnalo, „Santaros-Šviesos“ federacijos, Karolio Drungos, Liūto Mockūno, Akiračių mėnraščio, Vytauto Kamanto archyvai, tebeplaukia Pasaulio lietuvių bendruomenės archyvas. Viliojantys vardai, o dokumentai?..

„Kuo gi skiriamės nuo kitų institucijų? Ogi tuo, kad tie mūs archyvai gyvi (vartoju metaforinę sąvoką): jie tyrinėjami, skelbiami, pristatomi visuomenei, jais naudojantis rašomi moksliniai darbai“ – išduodama svarbiausioji instituto paslaptis. Gyvybės šaknys glūdi instituto misijoje, kurią išreiškia gyvosios pasaulio lietuvybės idėja: per egzilio istorijos patirtį, intelektualinį turtą atlaikyti naujuosius globalizacijos iššūkius. Gyvybingumą liudija ir du tris kartus per metus organizuojamos mokslinės konferencijos – tarpdisciplininės, tarptautinės, kas mėnesį vykstantys įvairiausi renginiai – seminarai, knygų pristatymai, susitikimai su išeivijos žmonėmis, taip pat instituto leidžiamas tęstinis leidinys „Egzodo archyvas“ (pirmasis tomas „Antano Smetonos korespondencija 1940-1944 metais“ išleistas 1999-aisiais, praėjusiais metais antrasis – D.Kuizinienės mokslinė studija „Lietuvių literatūrinis gyvenimas Vakarų Europoje 1945–1950 m.“ ir archyvinis priedas, kiti tomai – pakeliui). Tyrinėjimų srityje šalia mokslo žmonių – ir studentai, dar daugiau jaunatviško gyvybingumo institutui suteikianti jėga; o ir jiems čia veriasi naujos tyrinėjimų erdvės.

Instituto senbuvis, dirbantis nuo pat centro įsikūrimo pradžios, dr. Linas Saldukas pratęsė pristatymą – apžvelgė garsųjį B. Kviklio archyvą, kurio dėžes pačiam teko krauti. O tų dėžių – 300, maždaug aštuonios tonos, įspūdis sunkiai nusakomas: galima tik įsivaizduoti bibliotekos salę, pilną nuo grindų iki lubų dėžių... Archyvas, kurį sudaro turtinga biblioteka ir archyviniai dokumentai, grįžo paties B. Kviklio valia, dar 1989-aisiais išsitarusio prof. B. Vaškeliui: „Jei ne aš pats sugrįšiu, tai nors mano rinkinys grįš į Lietuvą“. Pačiam nebuvo lemta sugrįžti, tad B. Kviklio valią įvykdė dukterys. Bibliotekoje – per aštuoni tūkstančiai knygų, daugiausia apimančių lituanistiką plačiąja prasme – įvairiais laikotarpiais ir įvairiose geografinėse platumose leisti leidiniai. Seniausieji, siekiantys LDK laikus, 1732 ir 1744 metais išleistos LDK trečiojo Statuto knygos, daug XIX amžiaus leidinių, tarp kurių ir spaudos draudimo laikotarpio lietuviški kontrafakciniai leidiniai, knygnešių iš Rytprūsių atgabentos knygos ir maldaknygės; vardijimą dar galima ilgokai tęsti: Vokietijos DP („displaced persons“ - angl. perkeltieji asmenys, t.y. emigrantai) laikotarpio knygos ir periodiniai leidiniai (periodikos kolekcija – viena turtingiausių), sovietmečiu Lietuvoje leistos humanitarinių ir socialinių sričių knygos, pogrindiniai leidiniai, leisti nacių ir sovietų okupacijų metais, pasiekdavę B. Kviklį įvairiais keliais.

Apibendrinti itin vertingą palikimo dalį – archyvinius dokumentus, L.Salduko žodžiais tariant, „vargu ar galima, nes kiekvienas popierėlis, kiekvienas dokumentas yra unikalūs, verti atskiro dėmesio“. Kartu atskleidžia B.Kviklį kaip itin kruopštų kolekcininką, kaupusį dokumentus ne dėl norėjimo pasirodyti ar iš to turėti kažkokios materialinės naudos. Tai buvo jo kasdienis gyvenimas, su šiais dokumentais jis dirbo, naudojantis jais gimė svarbiausios jo visą gyvenimą vainikavusios knygos „Mūsų Lietuva“, „Lietuvos bažnyčios“. Kaupdavo mirusių lietuvių archyvus, taip ne vieną kolekciją yra išgelbėjęs nuo mirties. Didelę archyvo dalį sudaro konkrečios kolekcijos: prezidento Antano Smetonos, Vydūno, lakūnų Dariaus ir Girėno, svarbi skautų veiklos išeivijoje dokumentika. Minėtų knygų rengimas turėjo įtakos ir kitokios medžiagos kaupimui: atsirado šūsnys korespondencijų tarp įvairių bendradarbių, susirašinėta su kai kuriais Lietuvos kunigais, vyskupais, jų laiškus gaunant per tarpininkus, dangstantis slapyvardžiais. Archyvo dokumentai liudija ir B. Kviklio keliones su paruoštais parodų stendais po lietuvių diasporos vietoves. Tų kelionių prisiminimas – ir tądien Pasvalin dalis atkeliavusių stendų.

„Mano užduotis – pažvelgti į lietuvių diasporos ryšius su gimtuoju kraštu nuo seniausių laikų iki dabartinių“, – į tyrinėjimų sritį pirmoji pasuko dr. Daiva Dapkutė. Tokią plačią temą įrėminti į dvidešimties minučių laiką neįmanoma, tad kalbėjimas taikliai perteikiamas svarstant klausimą „Ar emigracija yra negrįžtamas nuostolis Lietuvai?“ Skaičius didžiulis, tačiau ar užsienyje susiformavusios lietuvių diasporos sukauptos materialinės, politinės, kultūrinės galios, įsiliejusios į Lietuvos gyvenimą, netapo to nuostolio grąžinimu?

Toliau pateikiami faktai nuo XIX amžiaus iki mūsų laikų kalba įrodymų kalba. Jau senoji emigrantų karta spaudos draudimo laikotarpiu iškyla kaip kultūrinės įtakos formuotoja: 1896-aisiais JAV įkurta Tėvynės mylėtojų draugija leido lietuviškas knygas, siųsdavo Lietuvon, tapo antruoju lietuviškų knygų leidimo centru po Rytų Prūsijos. Dideli ir emigrantų politinės įtakos mastai: po Kražių įvykių kilusios demonstracijos, protesto raštai atkreipė pasaulio dėmesį į procesus Lietuvoje, 1900 metais Paryžiuje, pasaulinėje parodoje, lietuvių suorganizuotas stendas, Pirmojo pasaulinio karo metais konferencijos Berne, Lozanoje, kur svarstomi ypač svarbūs Lietuvai klausimai – autonomijos, nepriklausomybės atstatymo. Nepriklausomybės laikotarpis – susinormalizavusių ekonominių-finansinių, kultūrinių ryšių laikotarpis, nutrauktas geležinės uždangos po Antrojo pasaulinio karo. Skaudžiausias pokarinis ryšių etapas – rezistencinis: Juozo Lukšos, Jono Deksnio kelionės siejo Lietuvą ir išeiviją, bet už jų – užsienio žvalgyba. Ryšių visiškas išsekimas šaltojo karo laikotarpiu ir naujo ryšių etapo užuomazga – 1958 metais Sovietų Sąjungos ir JAV pasirašyta kultūrinių mainų sutartis; nors išeivija šiame etape nebeteko vieningumo, tačiau „Santaros-Šviesos“ atsigręžimas „Veidu į Lietuvą“ reiškė gyvąjį kultūros kelią į Lietuvą: išeivijos knygų gabenimas, knygų siuntos Mokslų akademijos, Vilniaus universiteto bibliotekoms, išeivijos žmonių kelionės. Aštuntajame dešimtmetyje išeivijon patekusi Lietuvos pogrindžio informacija, pogrindžio leidiniai davė stiprų impulsą politinio veikimo galioms. Ir vėl normalūs ryšiai po nepriklausomybės atkūrimo: išeivijos žmonių, knygų, archyvų sugrįžimas. O kaip klostysis dabartinių emigrantų ryšiai su Lietuva – atsakys jie patys...

Antrojoje seminaro dalyje toliau plėtojamos tyrinėjimų temos: dr. D.Kuizinienė atskleidė lietuvių egzilio literatūros patirtis ir atradimus žvelgdama į du laikotarpius: pokario ir dabartinį. Plačiausias žvilgsnis – penktojo dešimtmečio egzilio kultūron, kurioje ryškios dvi tendencijos: vieni kūrėjai užsidarė tautinės tradicijos ir tautinių vertybių gete, pasirinko izoliacijos kelią, kiti tapo atviri aplinkiniam pasauliui ir per tą atvirumą savo kūryba išplėtė lietuviškąją tradiciją. Kūryboje išsakoma amžinoji dilema tarp paliktųjų namų ir pasaulio – dominuoja arba paliktųjų namų erdvė, arba tos erdvės tik ieškoma. Jos paieškas tuo metu ir vėliau bene geriausiai bus įvardijęs Jonas Mekas, savuosius dar gyvenant Europoje rašytus dienoraščius pavadinęs „Žmogus be vietos“. Prisirišimas prie gimtųjų namų skatino jų romantizavimą, tų namų neturėjimas, neatradimas kreipia į modernesnių raiškos formų ieškojimo kelią. Tačiau išvengti nepalietus tautinės tapatybės klausimų – sudėtinga. Rašytojas Algirdas Landsbergis viename straipsnyje išdėsto savąją nuostatą: „Kiekvieno tikro rašytojo pase šalia pirmosios pilietybės turi būti įrašyta: ir pasaulio pilietis, savo krašto ir jo literatūros garbei ir naudai“. Dabartinę egzilio literatūrą sunku kažkam priskirti: rašoma jau nebe lietuvių, o anglų kalba. Šis laikotarpis išryškinimas per tapatybės, santykio su savo tautybe ir tam tikra vieta, buvimo tarp dviejų kultūrų ir dviejų kalbų problemas. O egzilio literatūros patirčių tęstinumas, perimamumas? Jis yra galimas ir vyksta. Tai išryškėja bandant suvokti, ką reiškia būti lietuviu menininku globalioje kultūrinėje erdvėje šiandien…

Lietuviškojo egzilio istorijoje svarbi vieta tenka „Laisvosios Europos“ radijo daugelį metų vykdytai misijai. „Ko Lietuvai reikėjo okupacijos metais? Alternatyvaus balso, alternatyvos sovietinei propagandai. „Laisvosios Europos“ radijas ir buvo tas būdas, kuriuo Vakaruose atsidūrę lietuviai galėjo perduoti informaciją – objektyvią, visapusišką, išbalansuotą“, – „Laisvosios Europos“ radijo misiją apibūdino keturiolika metų tame radijuje dirbęs žurnalistas Mykolas Drunga, žinomo visuomenininko, rezistento Karolio Drungos sūnus, prieš du mėnesius grįžęs į Lietuvą, o dabar besidarbuojąs VDU Žurnalistikos katedroje ir Išeivijos institute. Daugeliui mūsų „Laisvosios Europos“ radijas buvo anksčiau, liko ir atgavus nepriklausomybę svarbiausiu, netgi patikimiausiu informacijos šaltiniu, ir ne vien informacijos, tai buvo ir kitokios, vakarietiškai tolerantiškos kultūros poveikis. Galbūt turėjo įtakos šio radijo tarnavimas tiesai: visos pažiūros, nuomonės čia būdavo natūraliai išdėstomos, nesuteikiant nė vienai išskirtinumo, nieko neperšant per prievartą. Dabartiniams mūsų žurnalistams objektyviąją tolerantiškąją „Laisvosios Europos“ radijo patirtį būtų pravartu perimti. Gerai pažįstamas mielas M.Drungos balsas nostalgiškai kėlė klausimą: ar ne per anksti lietuviškosios radijo laidos turėjo nutraukti savo egzistenciją?..

Pasaulio lietuvių bendruomenės, kaip neformalios bendruomenių bendruomenės idėja užkrėtė VDU magistrantė, besidarbuojanti ir Išeivijos institute – PLB archyvą tyrinėjanti Daiva Simanavičiūtė. Pateiktas visiškai naujas supratimas: kalbėjimas apie PLB susijęs ne vien su išeivija, bet ir su mumis visais. Kam mums reikia pasvaliečių egzilų patirčių, jų palikimo, ką kiekvienam reiškia M. Katiliškio kūryba? Būtent per tą patirtį, per tą palikimą atrandame ir PLB idėjas, o kartu atsiranda ir ryšys su kraštu, iš kurio buvo skausmingai pasitraukta. „Kiekvienas lietuvis, kad ir kur jis būtų, savo veikla, savo sąmoningu įsipareigojimu prisideda prie tos bendruomenės funkcionavimo. Ir jūs, pasvaliečiai, esate bendruomenės dalis ir būtent jūsų organizavimasis čia gali būti kaip pavyzdys ir išeivijos bendruomenei, nes tik suorganizuota bendruomenė, tik sąmoningas lietuvių bendravimas įgalina PLB veikimą“, – tokia neformaliosios bendruomenių bendruomenės esmė. Akcentai toliau dėliojami remiantis faktų kalba: nuo 1949 metų VLIK’o paskelbtos Lietuvių chartos iki PLB atstovybės persikėlimo į Lietuvą.

Pabaigoje vėl sugrįžta prie institute sukauptų egzilių palikimo. Pristatytas ir didžiulis politologo, disidento A.Štromo archyvas; jo tyrinėtojas Nerijus Gudaitis trumpai apibūdino šį turtą: be šešiolikos tūkstančių knygų politologijos tematika (įrengta A. Štromo biblioteka-skaitykla) didelę dalį sudaro archyviniai dokumentai, kurių išskirtinumas – šalia gausios susirašinėjimo su rusų, lenkų disidentais medžiagos, žymi dalis archyvinių duomenų yra ir apie lietuvių, paties A. Štromo disidentinę veiklą. Unikali kolekcija – disidentinės savilaidos literatūra, pilni komplektai, savo išsamumu negali prilygti nei Latvijos, nei Estijos, nei Baltarusijos, nei Lenkijos savilaidos leidiniams.

Seminare atsivėrusios egzilio platumos ir gilumos tapo pasvaliečiams kultūrininkams nauju gyvosios lietuvybės dabartiniame globalizuotame pasaulyje suvokimu. Betgi svarbiausia išlieka B. Kviklio išsakyto kredo esmė „Nepakanka lituanistinius dalykus rinkti ir juos laikyti „ateičiai“ ar „juodai dienai“. Reikia, ir tai nedelsiant, sutelkta medžiaga naudotis – ją tirti, rengti ir spausdinti lituanistines studijas ir pateikti jas įvairių kraštų mokslininkams bei politikams“. Dabar to išmintingo gyvybingumo tęsėja – jauna, ieškanti, saugojanti instituto dvasia, ir laimingi tie, kurie gali save vadinti jos paviliotaisiais. Tad nuoširdus ačiū instituto žmonėms, kad ir mūsų provincija tapo paviliotąja.

Pabaigai – siūlymas keliaujantiesiems Kaunan: jei norite save pasotinti dvasinio gyvybingumo duona, būtinai aplankykite S.Daukanto gatvėje įsikūrusį Lietuvių išeivijos institutą, nes muziejuose po stiklais sustingusios vertybės, prie kurių buvo prisilietusios tokių žmonių kaip B.Kviklio, A.Štromo, V.Kavolio, J.Gimbuto, K.Drungos ir daugelio kitų rankos ir širdys.

© 2004 "XXI amžius"