Metas šalinti neteisybę

Algimantas Zolubas

Skaudi patirtis ir slogi atmintis iki šiolei Lietuvai, kaip lygiateisei šaliai su kitomis valstybėmis, neleido su SSRS teisių ir pareigų perėmėja Rusija normaliai tartis, derėtis, teisėtai reikalauti šalinti neteisybę be pavojaus, kad gali imtis pavojingų Lietuvos būčiai priemonių. Dar taip neseniai vien už žingsnius nepriklausomybės link SSRS organizavo Medininkų žudynes, karinį išpuolį ir žudynes prie Televizijos bokšto, jaunuolių gaudynes į SSRS kariuomenę, užiminėjo svarbias valstybines įstaigas, nutraukė tiekimo sutarčių vykdymą – visokiais būdais stengėsi sužlugdyti tik paskelbtą nepriklausomybę, susigrąžinti Lietuvą imperijos žinion. Vėliau, kai savarankišką Lietuvos valstybę pripažino pasaulio valstybių bendrija, tarp jų ir Rusija, grėsmė tarsi išnyko, tačiau žinant, kad Rusija nuo Ivano Rūsčiojo laikų sutartis su Lietuva laužė, nesaugumo jausmas, netekčių baimė išliko. Tas nesaugumo jausmas, baimė suerzinti neva nuskriaustą Rusiją Lietuvai trukdė išreikšti savo teisėtus reikalavimus atlyginti per okupacijas padarytą žalą, skriaudas, susigrąžinti išgrobstytas meno vertybes, archyvus, pareikalauti pasitraukti iš okupuotos šiaurinių Rytprūsių dalies - Mažosios Lietuvos.

Lietuvai įstojus į NATO ir prisijungus prie Europos Sąjungos, tvyrantis grėsmės, baimės ir nesaugumo jausmas išnyko. Visuomenė dar nespėjo susivokti, kokią jokiais turtais neįkainojamą vertybę ji įgijo. Taip jau gyvenime būna, kad labiau pastebime tai, ko netenkame, pavyzdžiui, gero oro, šviesos, meilės, sveikatos, artimo žmogaus, o tai, ką turime, regis, taip ir turi būti. Ir pamirštame padėkoti Apvaizdai, likimui ar tiems, kas davė, kas gera darė. Klupdyta, prievartauta, niekinta Lietuva, nors sunkiai, tačiau keliasi. Tikėkime, kad atsigaus, susivoks, padėkos.

Saugumo jausmas gimdo drąsą. Drąsiai, be baimės suerzinti Rytų kaimynę Lietuva pagaliau gali iš jos pareikalauti atstatyti teisingumą, atlyginti padarytas skriaudas. Vienos Lietuvos balsą Rusija praleisdavo negirdom, tačiau dabar, turint JAV ir Europos Sąjungos palaikymą, privalėtų išgirsti, atsiliepti, teisėtus reikalavimus tenkinti. Išaiškinus sandraugos narėms siekių bei reikalavimų teisėtumą, atėjo metas Lietuvai drąsiai ir ryžtingai juos pateikti Rusijai. Kai kuriuos reikalavimus ir bandykime įvardyti.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Rytprūsiai su Mažąja Lietuva, kuri jau 1918 metais Tilžės aktu paskelbė siekį jungtis su Didžiąja Lietuva, buvo SSRS okupuotos. Deja, Potsdamo taikos konferencija 1945 metais, nedalyvaujant Lietuvai (ji taip pat buvo SSRS okupuota), šiaurinių Rytprūsių Karaliaučiaus kraštą laikinai (kalbėta, kad 50-čiai metų, tačiau pasirašytuose dokumentuose to nepažymėta) pavedė administruoti Sovietų Sąjungai. Tolimesnis tų žemių likimas pagal Potsdamo konferencijos nuostatas turėjo būti sprendžiamas kitoje Taikos konferencijoje. Taigi visas Karaliaučiaus kraštas nebuvo SSRS nuosavybė, nėra Rusijos nuosavybė, o tik laikinai administruojamos žemės. Šios žemės yra užgrobtos baltų žemės, todėl jų pasisavinimas niekaip nepateisinamas. Čia dera priminti, kad ne tik mūsų ir kitų šalių istorikai žino, bet ir SSRS Mokslų akademijos dviejų tomų monografijoje, kai anuomet okupantui buvo naudinga, moksliškai buvo įrodyta, kad Mažoji Lietuva ir Rytprūsiai apskritai yra etninės baltų žemės (Kušner P. I., ,,Etničeskoje prošloje jugo-vostočnoj Pribaltiki“ (Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis, II t., 1951), todėl dabartinis rusų tvirtinimas, kad tos žemės nuo seno esančios rusų žemės, niekuo nepagrįstas. Rusija Karaliaučiaus krašto laikosi ne dėl šios išmonės ar dėl ekonominių sumetimų. Karinių-politinių problemų centro ekspertas pulkininkas E.Sorokinas 1997 metais yra parasitaręs, kad „karinė-strateginė Kaliningrado srities (t.y. Karaliaučiaus krašto) reikšmė yra daug svarbesnė už jos ekonominę reikšmę“. Taigi rusiškasis itin ginkluotas anklavas Europos Sąjungoje yra piktybinis svetimkūnis, o Lietuvai – dar pavojingesnis darinys dėl Rusijos tranzito per Lietuvos teritoriją.

Europos Sąjungos narės Prancūzijos piliečio Marquis de Custine Rusijos imperialistinės politikos apibūdinimas ,,Neteisybė užmirštama, gėda praeina, o grobis lieka“ dabar Rusijai turėtų liautis galiojęs. Pagrindinė valstybė, turinti teisę tarti žodį dėl savo ir savo artimiausių giminaičių prūsų etninių žemių likimo, yra Lietuva, todėl pirmoji privalo kelti pasaulio bendrijai klausimą dėl Karaliaučiaus krašto okupacijos panaikinimo.

Kitas, ryžtingai ir teisėtai keltinas klausimas Rusijai – atlyginimas Lietuvai už okupacijų padarytą žalą. Vokietija už Lietuvos trumpalaikę okupaciją, padarytą žalą, priverstinius darbus ėmėsi atlyginti. SSRS padarytos nepalyginamai didesnės žalos per dvi okupacijas. Rusija, kaip SSRS teisių ir pareigų perėmėja, nepaisydama Lietuvoje surengto referendumo dėl žalos atlyginimo išreikalavimo, žalos dydžio paskaičiavimo (dešimtys milijardų litų), nedrąsių mūsų valstybės vadovų priminimų, iki šiol tylėjo. Atėjo metas skolininkę prakalbinti.

Sovietų Sąjunga, pasmerkusi carinę imperialistinę politiką, turėjo grąžinti Lietuvai carinės Rusijos išgrobstytus turtus, meno kūrinius, archyvus. Antai pagrindinė Rusijos astronominė observatorija Pulkove prie Sankt Peterburgo yra sukurta iš užgrobtų anuomet moderniausių Vilniaus observatorijos įrenginių. Sankt Peterburgo ir Maskvos muziejuose galima užtikti iš Lietuvos išgabentų vertingiausių meno kūrinių, Rusijos archyvuose atsidūrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės metrika. Didelė dalis okupacijos metų archyvų, susijusių su SSRS juodais darbais Lietuvoje, taip pat atsidūrė Rusijoje.

Dar vienas Rusijos nusikaltimas - Lietuvos gyventojų kišenių tiesioginis iškraustymas. Sovietmečiu gyventojai rublines savo santaupas laikė vietos taupomuosiuose bankuose, tačiau jų pagrindinė piniginė išraiška buvo Maskvoje; gyventojai turėjo tik taupomąsias knygeles – dokumentus, liudijančius apie santaupas. Santaupas užsienio valiuta gyventojai turėjo teisę laikyti tik Maskvos ,,Vnešekonombanke“. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Rusija tiek rublinius, tiek valiutinius indėlius nusavino; įsipareigojimai virto pažadais, o šie, nepaisant priminimų, - tylėjimu.

Gėdos ir garbės jausmą SSRS ir jos teisių bei pareigų perėmėja Rusija yra praradusi, tačiau neturime leisti, kad neteisybė būtų užmiršta ir grobis liktų jai. Atėjo metas neteisybę šalinti.

© 2004 "XXI amžius"