"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. gegužės 26 d., Nr. 10 (79)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Be taikos sutarties

60 metų nuo karo praėjus

Maskvos meras Jurijus Lužkovas pareiškė, kad jis sutiko būti jo paties iniciatyva įsteigtos Japonų-rusų išminčių tarybos nariu. Ši „išminčių taryba“ („sovet mudrecov“) savo uždaviniu paskelbė Rusijos ir Japonijos santykių gerinimą. Artimiausiomis dienomis į Maskvą atvyks vienas tokių „išminčių“ – buvęs Japonijos premjeras Mori. Jis kartu su J.Lužkovu apsvarstys Maskvos mero siūlymą 2005-aisiais pagaliau baigti visus nesutarimus tarp Tokijo ir Maskvos bei pasirašyti taikos sutartį. Mat 2005-aisiais bus minimos 1904-1905 metų Rusijos-Japonijos karo šimtosios metinės, o taip pat 60 metų nuo SSRS ir Japonijos karo pabaigos 1945-aisiais. Kai kurie politikos apžvalgininkai gana atsargiai prognozuoja, jog taikos sutartis gali būti pasirašyta kažkokiu būdu išsprendžiant Rusijos okupuotų Pietų Kurilų salų problemą. Neatmetama galimybė, jog gali būti pasirašytas susitarimas dėl bendros Rusijos ir Japonijos jurisdikcijos valdant šias salas. Taip pat yra nuomonių, kad Pietų Kurilų salos (arba bent dvi jų) bus grąžintos Japonijai, atidedant tą grąžinimą... 50-iai metų! Aišku, japonams sumokant solidžią finansinę kompensaciją už tokį Maskvos pažadą. Žinant, kad Maskva savo pažadus ir įsipareigojimus nuolat pažeidinėja, neatrodo, jog tokia perspektyva būtų priimtina Japonijai.

Žvilgsnis į istoriją

Kurilų salyną XVII-XVIII amžiais atrado rusų keliautojai. Kaip buvo įprasta, naujai atrastos salos oficialiai buvo prijungtos prie Rusijos imperijos, pastatant salose stačiatikių kryžius ir specialius ženklus su įrašais, jog tai yra Rusijos caro nuosavybė. Vietiniai salų gyventojai buvo pakrikštyti ir paskelbti Rusijos imperijos pavaldiniais. 1855 metais pasirašius Japonijos ir Rusijos sutartį dėl jūrų sienos ir prekybos, keturios pietinės Kurilų salos buvo atiduotos Japonijai. Praėjus dvidešimčiai metų, 1875-aisiais Sankt Peterburge pasirašyta nauja Rusijos ir Japonijos sienos sutartis. Kartu buvo atlikti teritoriniai mainai. Pietinė Sachalino dalis, tuomet priklausiusi Japonijai, buvo atiduota Rusijai. Už tai Japonija gavo visą Kurilų salyną, kuris jai ir priklausė iki 1945 metų. Beje, Pietų Sachalinas savo priklausomybę keitė dar du kartus. 1905 metais Rusijai pralaimėjus karą prieš Japoniją, jis vėl atiteko pastarajai kaip karo grobis. 1945 metais Stalinas vėl atsiėmė Pietų Sachaliną, be to, dar užgrobė ir Kurilų salas. Po Antrojo pasaulinio karo Japonija niekada nereiškė pretenzijų dėl Sachalino, tačiau nuolat reikalauja grąžinti Kurilų salas.

1956 metais N.Chruščiovas, rodydamas „gerą valią“, pasirašė su Japonija bendrą deklaraciją, kuria Sovietų Sąjunga įsipareigojo grąžinti Šikotano ir Habomai salas. Bet sovietų generolai ir maršalai pakėlė baisų triukšmą ir „taikos balandžiui“ N.Chruščiovui neliko nieko kita kaip atsisakyti susitarimo.

Taigi ginčas dėl kelių Kurilų salų nesiliauja nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Beje, 1945-aisiais Stalinas planavo užgrobti ir didžiąją Hokaido salą, bet Maskvos diktatorius išsigando galimos JAV reakcijos. Todėl Stalinas apsiribojo tuo, kad Pietų Kurilai buvo paskelbti „senomis Rusijos žemėmis“ ir aneksuoti. Japonija nepripažino šios aneksijos. Todėl, praėjus beveik 60-iai metų nuo karo pabaigos, taikos sutartis tarp Rusijos ir Japonijos vis dar nepasirašyta. Tuo pačiu atitinkamai neužfiksuotos Rusijos (kaip buvusios SSRS teisių perėmėjos) rytinės sienos.

Iki Sovietų Sąjungos žlugimo Maskva, laikiusi nuolatinėje įtampoje visą pasaulį, nė kiek nepaisė Japonijos reikalavimų grąžinti užgrobtas teritorijas. Bet kai subyrėjo Sovietų Sąjunga ir prasidėjo katastrofiška Rusijos ekonomikos griūtis, Maskva ėmė blaškytis ieškodama finansinės pagalbos. Taip pat ir iš turtingos Japonijos. Tokijas tada pareiškė savo teises į Pietų Kurilus. Japonija tai grindė įvairiais argumentais. Pirmiausia pagal 1951 metų San Francisko sutartį Japonija atsisakė Pietų Sachalino ir Kurilų. Tačiau pagal 1855 metų Japonijos ir Rusijos sutartį Kurilais vadinama aštuoniolika salų į Šiaurę nuo Urupo salos. Taigi ginčytinos salos Kurilams nepriklauso. Be to, Antrojo pasaulinio karo šalys nugalėtojos įsipareigojo neplėsti savo teritorijų karo sąskaita. 1951 metų San Francisko sutartyje nepasakyta, kad Japonija atsisako salų SSRS naudai. Beje, iki 1945-ųjų salose gyveno tiktai vienas rusas. Taigi Iturupo, Kunaširo, Šikotano ir Habomai salas Rusija valdo neteisėtai.

B.Jelcinas buvo pastatytas į vietą

1992-ųjų vasarą Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas, rengdamasis vizitui į Japoniją, pasiuntė į Tokiją šiam vizitui rengti tuometį spaudos ir informacijos ministrą M.Poltaraniną. Pastarasis pareiškė, kad Rusija, prisilaikydama 1956 metų SSRS ir Japonijos deklaracijos, yra pasirengusi grąžinti japonams dvi salas – Šikotaną ir Habomai. Rusijos Aukščiausiojoje Taryboje „patriotai“ ir komunistai sukėlė didžiulę isteriją ir nedviprasmiškai pareiškė, jog B.Jelcinas bus pašalintas, jeigu tik pabandys atiduoti Japonijai Kurilų salas, kurios esą yra „istorinės Rusijos žemės“ („iskonno russkije zemli“). B.Jelcinas išsigando ne juokais ir per užsienio reikalų ministrą A.Kozyrevą paskelbė, kad jokios prekybos Rusijos teritorija niekada nebus. Savo ruožtu Rusijos kariškiai, konkrečiai, Generalinio štabo ir Karinio jūrų laivyno vadovybė, nė girdėti nenori apie Kurilų salų grąžinimą. Pagrindiniai rusų generolų argumentai tokie: Kurilų salos strategiškai svarbios Rusijai, nes jos sudaro natūralų barjerą, dengiantį Ochotsko jūrą ir išėjimus į Ramųjį vandenyną. Tai puikiausia vieta karinėms jūrų ir oro bazėms bei radiolokacinėms stotims. Taip pat gąsdinama, jog, netekus Pietų Kurilų, Rusijos aviacija negalėtų smogti JAV lėktuvnešiams, esantiems prie Japonijos krantų. Be to, pabrėžiama, kad stiprėjanti Japonijos ne tik ekonominė, bet ir karinė galia verčia rūpintis Rusijos saugumu, todėl negalima atiduoti nė vienos salos.

Baiminamasi domino efekto

Yra dar viena priežastis, kodėl Maskva nenori grąžinti bent dalies Kurilų salų. Tai baimė, kad, grąžinus salas, gali iškilti ir kitų teritorinių problemų. Juk po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga užgrobė ne tik teritorijas Tolimuosiuose Rytuose, bet ir Europoje. 1940-aisiais „žiemos karo“ metu užgrobė Suomijos teritorijos dalį. Bet svarbiausia – Rytų Prūsiją. Kaip žinoma, 1945-aisiais Potsdamo konferencijoje buvo nutarta, jog dalis Rytprūsių (Kaliningrado sritis) perduodama administruoti Sovietų Sąjungai. Potsdamo konferencijos 5-ajame straipsnyje taip ir buvo pabrėžta: administruoti, o ne aneksuoti. Tačiau Stalinas labai greitai sulaužė tą sutartį: vietinius gyventojus deportavo (beje, taip pat pasielgė ir su Kurilų gyventojais japonais), o Rytprūsius prijungė prie SSRS kaip Rusijos Federacinės Respublikos sudėtinę dalį. Todėl ir dabar Rusijos „nacionalpatriotai“ nesiliauja pūsti miglos, jog, grąžinus Kurilų salas Japonijai, Vokietija gali pareikalauti grąžinti ir Kionigsbergą. Visai nesvarbu, kad Vokietija daugybę metų oficialiai yra pareiškusi neturinti jokių pretenzijų dėl Kaliningrado. Net Maskvai ir pasiūlius grąžinti Kaliningrado sritį, vargu ar VokietijSa priimtų tokią „dovaną“. Visiškai nuniokoto, ekologiškai užteršto krašto Vokietijai visai nereikia. Ji jau pakankamai pasimokė, kai milžiniškos lėšos buvo išmestos komunistinei Rytų Vokietijai atstatyti.

Kai dėl Maskvos mero J.Lužkovo „išminčių tarybos“, tai vargu ar kas nors išeis iš to sumanymo. Tiesa, jau sklando kalbos, kad būtų galima įvesti bendrą valdymą Šikotano ir Habomai saloms. Vėl pradėta kalbėti, tiesa, labai nedrąsiai, apie prieš dešimtmetį sklandžiusią idėją, kad politinį sprendimą dėl Kurilų reiki atidėti, o susitarti dėl bendros ekonominės šių salų eksploatacijos.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija