Kova su NATO
nacionalinė Rusijos pramoga
Tokiais žodžiais Rusijos politikos ir karinis
apžvalgininkas Pavelas Felgenhaueris laikraštyje Novaja gazeta
apibūdino pastarojo meto aukščiausių Maskvos pareigūnų, Dūmos deputatų,
generolų sukeltą isteriją dėl to, kad buvusioje sovietų karinėje
bazėje Zoknių oro uoste nusileido keli NATO lėktuvai.
Akivaizdu, - teigia P.Felgenhaueris, - kad tie
lėktuvai, patruliuojantys Baltijos šalių oro erdvę, nekelia Rusijai
absoliučiai jokios grėsmės, netgi jei jie panorėtų tą padaryti.
Tačiau grėsmės balionas ir toliau pučiamas. Rusijos gynybos ministras
Sergejus Ivanovas ir kiti oficialūs asmenys gana griežtai reikalauja,
kad Baltijos valstybės ir Slovėnija, tapusios NATO narėmis, prisijungtų
prie įprastinės ginkluotės dislokavimo Europoje sutarties. Mat,
pasak S.Ivanovo, neprisijungus prie šios sutarties, Europoje atsiranda
juodoji skylė, ir NATO teoriškai gali įkurti Baltijos šalyse bet
kokią karinę bazę. Tačiau, reikalaudami, kad Baltijos šalys prisijungtų
prie tos sutarties, nei S.Ivanovas, nei kiti Rusijos veikėjai nė
žodeliu neužsimena, jog pati Rusija absoliučiai nesilaiko tos sutarties
nuostatų. Pavyzdžiui, Rusijos ginkluotųjų pajėgų koncentracija,
įskaitant techniką Šiaurės Kaukaze, jau nekalbant apie laisvės siekiančią
Čečėniją, keliolika kartų viršija minėtoje sutartyje nustatytas
normas.
Beje, Vašingtonas ne kartą Maskvai priminė, kad
nė viena NATO valstybė, taip pat ir naujosios NATO narės, niekada
neratifikuos sutarties dėl įprastinių ginkluotųjų pajėgų, kol Rusija
pagaliau neišves savo kariuomenės iš Gruzijos ir Moldovos, kaip
buvo žadėjusi. Tad kodėl gi Maskva vis iš naujo kelia reikalavimus,
kurių negalima įvykdyti? Kaip teigia P.Felgenhaueris, toks elgesys
primena kolektyvinį mazochizmą, iš anksto žinant, jog tokie Maskvos
reikalavimai nebus įvykdyti. Juk visiškai aišku, kad ši dar viena
Maskvos isterija baigsis niekuo. Nebus jokių realių pasekmių, ypač
todėl, kad Rusija net negalvoja peržiūrėti savo branduolinės doktrinos,
be to, pačioje Rusijoje įprastos ginkluotės daugiau nei pakankamai,
kad sukeltų mirtiną pavojų bet kuriai šaliai, taip pat ir Jungtinėms
Valstijoms.
Tiesa, yra nuomonių, kad rusų generolai ir Dūmos
deputatai visą šį triukšmą apie naujųjų NATO narių keliamą mirtiną
pavojų kursto dirbtinai. Teigiama, jog Dūmos deputatų, ministrų
ir generolų agresyvūs pareiškimai ir aiškios užuominos, kad atėjo
metas atkurti Sovietų Sąjungą, tiesa, teigiant, jog tai reikia padaryti
ne jėga užgrobiant buvusias sovietines respublikas, o pajungiant
jas ekonomiškai, yra savotiškas žaidimas. Tuo siekiama parodyti,
koks geras yra prezidentas V.Putinas, neleisdamas ministrams ir
generolams įvykdyti savo užmačių bei pristabdydamas juos. Bet juk
ne kas kitas, o pats V.Putinas, visam pasauliui girdint, pareiškė,
kad didžiausia klaida ir nelaimė buvo Sovietų Sąjungos subyrėjimas.
Žymus rusų poetas Aleksandras Puškinas kartą yra pasakęs, jog Rusijoje
tėra tiktai vienas tikras europietis caras Nikolajus Pavlovičius.
Dabar stengiamasi vaizduoti, kad dabar tiktai Vladimiras Vladimirovičius
yra vienintelis demokratijos gynėjas, bet irgi labai vienišas, apsuptas
agresyvių deržavnikų, kuriuos turi nuolat tramdyti. Todėl Vakarai
tiesiog privalo labai vertinti ir palaikyti Rusijos prezidentą.
Beje, aišku, kad sukelta isterija dėl NATO plėtros
pirmiausia pasinaudojo karinio-pramoninio komplekso vadovai, pernai
gavę pelningų užsakymų naujai moderniai ginkluotei parduoti Rusijos
armijai už 118 milijardų rublių (4 mlrd. dolerių). Kaip rašo Novaja
gazeta, faktiškai jokių naujų ginklų nupirkta nebuvo, o tie milijardai,
kaip jau įprasta Rusijoje, kažkur išgaravo. Matyt, pinigai buvo
nurašyti naujiems ginklams, kaip atsvarai JAV ir NATO, pirmiausia
branduoliniams strateginiams kurti. Tai yra tiems ginklams, kurių
niekada neprireiks, nes niekas nesirengia bombarduoti Rusijos branduolinėmis
bombomis ar raketomis.
P.Felgenhaueris rašo: Generaliniam štabui ir
kitiems veikėjams tiesiog reikia išsigalvoti pavojų, kylantį iš
Vakarų, pirmiausia tam, kad nereikėtų rimtai sumažinti išpūstą armijos
karių ir karininkų skaičių ir visiškai betikslį strateginių ginklų
kūrimą. Išsigalvotas NATO pavojus labai padeda daugeliui aukštų
valdininkų gerokai prisidurti prie kuklių oficialių atlyginimų.
Todėl nereikia stebėtis, kad Šiaurės Atlanto aljanso plėtra tokiems
veikėjams suteikė papildomą pasipelnymo galimybę, o taip pat visuomenės
daugumai pūsti miglą apie tariamą pavojų.
Petras KATINAS
© 2004 "XXI amžius"
|