"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. gegužės 26 d., Nr. 10 (79)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Euroskeptikų viltys

Petras KATINAS

Kliūtys ES vieškelyje

Karnegio fondo programų Rusijai ir Rytų Europai direktorius Andersas Aslundas paskelbė knygą: „Statome kapitalizmą: buvusio sovietinio bloko transformacija“. Joje autorius gana skeptiškai žiūri į ES plėtrą ir pateikia savo požiūrį į naujųjų ES narių ekonomines problemas. A.Aslundas pripažįsta, kad, praėjus dvylikai metų po SSRS žlugimo, aštuonios buvusio komunistinio lagerio šalys tapo demokratinėmis valstybėmis ir dabar vienaip ar kitaip integravosi į Vakarų bendriją. Tuo pačiu A.Aslundas rašo: „Narystė ES suteikia toms šalims tik kai kuriuos privalumus, tačiau jose nėra geros ekonominės dinamikos. Kad taptų ES narėmis, šalys kandidatės turėjo įvykdyti visas ES biurokratines taisykles, tarp jų ir labiausiai pasenusią – bendrąją žemės ūkio politiką, tai yra subsidijas ES šalių ūkininkams. Dėl to gali sulėtėti naujųjų ES narių ekonominis augimas. O štai Centrinės Europos šalys, tapusios ES narėmis, gavo viską, ką galėjo iš ES, todėl dabar jų laukia stagnacija, jeigu jos priims ekonominį ES modelį. Tuo pačiu metu rytinės buvusios SSRS šalys išgyvena ekonominį bumą. Devynios buvusios SSRS respublikos (Rusija, Ukraina, Kazachstanas, Moldova, Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas, Kirgizija ir Tadžikistanas), kuriose buvo vykdomos rinkos reformos, per pastaruosius penkerius metus parodė spartų ekonominį augimą, ne mažesnį nei 7 proc. per metus“. Nežinoma, iš kur Karnegio fondo atstovas ištraukė tokius ekonominio augimo tempus. Išskyrus Rusiją ir Kazachstaną, iš dalies Azerbaidžaną, gyvenančius tik faktiškai iš naftos eksporto, visose kitose A.Aslundo minėtose šalyse jokio ekonominio progreso neįžiūrėsi nė per didinamąjį stiklą. Neatsitiktinai jo mintis ėmė spausdinti daugelis Rusijos laikraščių. Esą naujieji ekonomikos „tigrai“ – tai Rusija, Ukraina ir Kazachstanas, o ne Lenkija, Vengrija ar Čekija. Tiesa, A.Aslundas pažymi, kad trys Baltijos valstybės vystosi kur kas sparčiau nei minėtosios šalys, tačiau toli gražu ne taip gerai, kaip Rusija ar Azerbaidžanas. A.Aslundo knyga ir jo Rusijos spaudoje skelbiami straipsniai – aiškiai tendencingi. Be to, tai nieko nauja. Dar nuo sovietinių laikų Maskva puikiai sugebėdavo surasti ir nupirkti ne tokius autoritetus kaip A.Aslundas bei jų lūpomis skleisti sau palankią nuomonę. Tiesa, jis pripažįsta, jog Rusijos ekonominis augimas yra pirmiausia dėl neregėto naftos kainų kilimo pasaulio rinkoje. Taip ir yra, bet ne tai, kad Rusija sutvarkė savo pinigų sistemą ir privatizavo daugumą valstybinių įmonių, kaip aiškina A.Aslundas. Dar daugiau. Jis teigia: „Posovietinėse šalyse ekonominis modelis labiau efektyvus nei Centrinės Europos valstybėse, nes tas modelis neturi žalingos ES įtakos“.

Tačiau A.Aslundas, gindamas tariamą rinkos ekonomiką Rusijoje ir NVS šalyse, kažkodėl nemini, kas iš tiesų valdo Rusiją. Neseniai Pasaulio bankas paskelbė ataskaitą apie Rusijos ekonomikos būklę. Štai kas joje rašoma: 23 Rusijos oligarchai visiškai kontroliuoja 29 iš 89 Rusijos regionų, daugiau nei trečdalį visos pramonės produkcijos, sudarančios dvylika milijardų rublių, 19 proc. dirbančiųjų ir 16 proc. visų darbo resursų, 17 proc. bankų aktyvų ir 60 proc. vertybinių popierių.

A.Aslundas siūlo naujosioms ES valstybėms: „Tiems, kas gina demokratiją, būtina atsakyti į naują iššūkį – suvokti, kad lėtas ekonomikos augimas Centrinėje Europoje yra ne demokratijos procesai, o ES taisyklių laikymosi išdava. ES būtina liberalizuoti savo ekonomiką ir sumažinti biudžetines išlaidas“. Iš tiesų su tuo galima sutikti. Senosios Europos socialinės išlaidos jau darosi sunkiai pakeliamos.

Todėl neatsitiktinai Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis pareikalavo, kad visos ES šalys įvestų vieningą mokesčių sistemą. Aišku, Vokietijos indėlis į ES biudžetą yra pats didžiausias, bet įvedus eurą Vokietija susidūrė su nemaža naujųjų ES šalių konkurencija. Šiose šalyse egzistuoja palyginti nedideli pelno mokesčiai. Žinant, kad darbo užmokestis naujosiose ES valstybėse nepalyginamai mažesnis nei senosiose, naujosios valstybės pritraukia naujus investicinius kapitalus, todėl investicijos ėmė plaukti į Slovėniją, Čekiją, Baltijos valstybes, o pačioje Vokietijoje auga nedarbas ir didėja socialinė įtampa. Savaime suprantama, jog vokiečių kapitalas ėmė perkelti savo gamybinį potencialą į kitas šalis, o kanclerio G.Šrioderio beveik ultimatumas naujosioms ES valstybėms yra jo natūrali reakcija į tokią padėtį. Tuo labiau kad negatyvi ekonominė situacija Vokietijoje dar gilėja dėl demografinės krizės. Nuolatinis gimstamumo mažėjimas ir vis sunkėjanti prisiimtų socialinių programų našta verčia ieškoti kokios nors išeities. Juk faktiškai Vokietija atsidūrė prieš dilemą: padidinti pelno mokesčius ar dar kartą prailginti pensinį amžių. Tačiau nė viena iš šių priemonių nesulauks visuomenės, įpratusios ir išlepusios nuo visokiausių socialinių lengvatų, pritarimo. Todėl Vokietijos kancleris ir siekia spręsti savo šalies problemas kitų ES šalių, ypač naujokių sąskaita.

Aišku, toks G.Šrioderio reikalavimas nesulaukia pritarimo naujosiose ES šalyse. Šių šalių ekonomikos specialistai ir politikai tai vertintų kaip katastrofą, jeigu G.Šrioderio reikalavimai būtų įvykdyti. Vokietijos kancleris puikiai žinojo, kaip neigiamai bus sutiktas jo siūlymas naujosiose ES šalyse. Todėl šis jo žingsnis pirmiausia buvo skirtas patiems Vokietijos piliečiams ir buvo priešrinkiminės socialdemokratų kampanijos dalis. Juk G.Šrioderis puikiai žino, kad kapitalas visada ieško landos, per kurią gali išsisukti nuo per didelių mokesčių. Dabar vokiečių kapitalas labai sėkmingai įsiveržė į didžiulę Kinijos rinką, kurioje pelno mokestis neviršija 10 proc. Bet Vokietijos kanclerio kalba nuskambėjo tuo metu, kai vyksta debatai dėl ES finansų biudžeto ir ES fondų. Akivaizdu, jog Vokietija kartu su kitomis ES senbuvėmis siekia mokėti kuo mažiau į bendrą ES biudžetą. Tačiau dauguma žinomų Europos ekonomistų pagrįstai tvirtina, kad kuo didesni mokesčių tarifai, tuo daugiau įmonių ir bendrovių pasitraukia į šešėlinę ekonomiką ir išvis nemoka jokių mokesčių valstybei. O ekonominis ir gamybos augimas visada susijęs su mokesčių mažinimu. Pavyzdžiui, Singapūras, nuolat mažindamas mokesčius, tapo klestinčia valstybe. Ne vien Singapūras taip elgiasi. Airijoje, kuri statoma pavyzdžiu naujosioms ES narėms, pelno mokestis siekia tiktai 12 proc.

Kaip bus toliau, niekas nesiryžta prognozuoti. Daugeliui naujokių nepatinka būsimosios ES Konstitucijos nuostata, atsisakant dar galiojančio principo – vienbalsio pritarimo bet kokiems sprendimams. Dabar pagal naująją Konstituciją planuojama, kad sprendimai būtų priimami balsų dauguma. Tai ir kelia vis augantį euroskepticizmą.

Kas slepiasi už euroskeptikų vilčių

Nepaisant to, kad Rusijos prezidentas V.Putinas vaizduoja, jog yra draugiškas ES, ir tai, jog Briuselis pritarė Rusijos priėmimui į Pasaulio prekybos organizaciją, Maskva patyliukais džiaugiasi, matydama vis augančius euroskeptikų judėjimus ES šalyse. Jeigu oficialusis Kremlius susilaiko nuo oficialių vertinimų, tai vadinamieji nacionalpatriotai, komunistai ir visokio plauko imperininkai netveria džiaugsmu, kai prieš vieningą Europą faktiškai pasisako minėtas Karnegio fondo veikėjas, jau nekalbant apie ES priešus naujai priimtose valstybėse. Štai šiomis dienomis Maskvoje buvo entuziastingai sutiktas ir pagerbtas skandalingasis Lenkijos triukšmadarys, populistas ir, kaip dabar aiškėja, Rusijos specialiųjų tarnybų įrankis, kairiosios „Savigynos“ partijos įkūrėjas ir vadas Andžejus Leperis. Jeigu iš pradžių jis dar slėpė savo simpatijas Maskvai, tai dabar šitai daro visiškai atvirai ir ragina atkurti ne tik glaudžius ekonominius, bet ir politinius ryšius su Rusija ir Baltarusija. Kodėl A.Leperis kaip tik dabar, Lenkijai tapus ES nare, atskleidė savo planus ir siekius? Pirmiausia todėl, kad tų pačių buvusių komunistų sujaukta ekonominė reforma, jų gobšumas, korupcija sukėlė nemažos visuomenės dalies nuskurdimą ir didžiulę socialinę nelygybę. Kitas dalykas – visos sociologinės apklausos rodo, jog A.Leperį ir jo „Savigynos“ partiją remia apie 20-25 proc. Lenkijos gyventojų. Tad visiškai galimas dalykas, kad po būsimųjų Seimo rinkimų į valdžią gali ateiti A.Leperio partija ar panašūs marginalai, atvirai reikalaujantys Lenkijos išstojimo iš ES. Todėl, kaip rašo Varšuvos laikraštis „Gazeta Wyborcza“, gali atsitikti taip, jog po rinkimų į Europos Parlamentą daugumą Lenkijos europarlamentarų sudarys euroskeptikai. Ir taip gali atsitikti ne tik Lenkijoje, bet ir Čekijoje. Jos prezidento Vaclovo Klauso jokiu būdu negalima prilyginti A.Leperiui, tuo labiau įtarti jį ryšiais su Maskva. Tačiau balandžio pabaigoje, likus kelioms dienoms iki Čekijos narystės ES, V.Klausas pareiškė: „Po kelių dienų mūsų šalis baigs savo, kai suverenios ir nepriklausomos valstybės, egzistavimą“. Turint galvoje, kad V.Klauso partija dabar yra aukščiausioje apklausų pozicijoje, visai galimas dalykas, jog europarlamentarų iš Čekijos daugumą gali sudaryti euroskeptikai.

Ką ten pokomunistinės Lenkija ir Čekija, jeigu senosiose ES valstybėse euroskeptikų skaičius pastebimai auga. Štai Danijoje už dvi euroskeptikų partijas pasisako apie 25 proc. apklaustųjų. Netgi Olandijoje, vienoje iš šešių šalių, įkūrusių Europos Sąjungą, vis dažniau pasigirsta nuogąstavimai dėl ES. Žinomas Olandijos sociologas Morisas de Jorgas tvirtina, kad visose, be išimties, Olandijos politinėse partijose auga euroskeptiškumas. Tiek M. de Jorgas, tiek kiti Vakarų Europos, tai yra senųjų ES šalių, sociologai ir politologai tvirtina, kad prie negatyvaus žmonių požiūrio į ES labiausiai prisidėjo euro įvedimas ir po to prasidėjęs kainų kilimas, tebesitęsiantis iki šiol.

Tas nepasitenkinimas euru juntamas ir Vokietijoje bei Prancūzijoje. Jeigu Vokietijoje gana santūriai, bet ne atvirai priešiškai buvo sutikta ES plėtra, tai Prancūzijos laikraščiai šaukte šaukia, kad išsiplėtusi ES pažeidžia Prancūzijos interesus. Panašiai mąstoma ir Didžiojoje Britanijoje, kurioje įvyks referendumas dėl ES Konstitucijos. Manoma, kad dauguma britų nepritars tokios Konstitucijos projektui.

Tai rodo, kad po birželio mėnesį įvyksiančių Europos Parlamento rinkimų į šį parlamentą gali patekti daug nepalankiai į ES žiūrinčių politikų. Nors Europarlamentas nepriima pagrindinių ES sprendimų, bet dirbti su tokiu parlamentu Europos Komisijai ir kitoms ES institucijoms būtų gana nelengva.

Visi šie ženklai rodo, kad artimiausiais metais Europos Sąjungos laukia nemaži išbandymai. Kaip pareiškė Europos politinių tyrimų centro atstovas Benas Kramas, jei dar visai neseniai daugelyje šalių egzistavo nuomonė, kad Europos vienybė ir bendradarbiavimas yra didelis turtas, tai šiandien grįžtama prie realaus požiūrio. Aišku, pagrindinės Europos valstybių politinės partijos palaiko vieningos Europos idėją, bet tas palaikymas jau nėra besąlygiškas. Gana autoritetingas Danijos politikas, buvęs Centrinio banko vadovas Larsas Vochlinas, prieš rinkimus įsteigęs euroskeptikų partiją „Birželio sąrašas“, pareiškė: „Mes pasisakome už Europos bendradarbiavimą, bet ne už Jungtines Europos Valstijas. Tvirtai tikime bendra prekių ir paslaugų rinka, tačiau nemanome, kad Europoje būtina reguliuoti darbo rinką bei finansų ir socialinės apsaugos sistemas“.

Taigi daug kas paaiškės po birželį įvyksiančių Europos Parlamento rinkimų. Pavojus, kad šiame parlamente smarkiai išaugs euroskeptikų skaičius – visai realus. Tą rodo ir Europos Komisijos nuolat atliekamos visuomenės apklausos. Paskutiniųjų apklausų duomenimis, tik 48 proc. respondentų narystę ES vertina teigiamai. O naujosiose ES valstybėse tokių yra tik 43 proc. Tokie reiškiniai ypač naudingi Rusijai. Maskva jau seniai svajoja apie susiskaldžiusią Europą, kurioje vėl atsivertų platesnė dirva įprastai imperinei veiklai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija