Euroskeptikų viltys
Petras KATINAS
Kliūtys ES vieškelyje
Karnegio fondo programų Rusijai ir Rytų Europai
direktorius Andersas Aslundas paskelbė knygą: Statome kapitalizmą:
buvusio sovietinio bloko transformacija. Joje autorius gana skeptiškai
žiūri į ES plėtrą ir pateikia savo požiūrį į naujųjų ES narių ekonomines
problemas. A.Aslundas pripažįsta, kad, praėjus dvylikai metų po
SSRS žlugimo, aštuonios buvusio komunistinio lagerio šalys tapo
demokratinėmis valstybėmis ir dabar vienaip ar kitaip integravosi
į Vakarų bendriją. Tuo pačiu A.Aslundas rašo: Narystė ES suteikia
toms šalims tik kai kuriuos privalumus, tačiau jose nėra geros ekonominės
dinamikos. Kad taptų ES narėmis, šalys kandidatės turėjo įvykdyti
visas ES biurokratines taisykles, tarp jų ir labiausiai pasenusią
bendrąją žemės ūkio politiką, tai yra subsidijas ES šalių ūkininkams.
Dėl to gali sulėtėti naujųjų ES narių ekonominis augimas. O štai
Centrinės Europos šalys, tapusios ES narėmis, gavo viską, ką galėjo
iš ES, todėl dabar jų laukia stagnacija, jeigu jos priims ekonominį
ES modelį. Tuo pačiu metu rytinės buvusios SSRS šalys išgyvena ekonominį
bumą. Devynios buvusios SSRS respublikos (Rusija, Ukraina, Kazachstanas,
Moldova, Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas, Kirgizija ir Tadžikistanas),
kuriose buvo vykdomos rinkos reformos, per pastaruosius penkerius
metus parodė spartų ekonominį augimą, ne mažesnį nei 7 proc. per
metus. Nežinoma, iš kur Karnegio fondo atstovas ištraukė tokius
ekonominio augimo tempus. Išskyrus Rusiją ir Kazachstaną, iš dalies
Azerbaidžaną, gyvenančius tik faktiškai iš naftos eksporto, visose
kitose A.Aslundo minėtose šalyse jokio ekonominio progreso neįžiūrėsi
nė per didinamąjį stiklą. Neatsitiktinai jo mintis ėmė spausdinti
daugelis Rusijos laikraščių. Esą naujieji ekonomikos tigrai
tai Rusija, Ukraina ir Kazachstanas, o ne Lenkija, Vengrija ar Čekija.
Tiesa, A.Aslundas pažymi, kad trys Baltijos valstybės vystosi kur
kas sparčiau nei minėtosios šalys, tačiau toli gražu ne taip gerai,
kaip Rusija ar Azerbaidžanas. A.Aslundo knyga ir jo Rusijos spaudoje
skelbiami straipsniai aiškiai tendencingi. Be to, tai nieko nauja.
Dar nuo sovietinių laikų Maskva puikiai sugebėdavo surasti ir nupirkti
ne tokius autoritetus kaip A.Aslundas bei jų lūpomis skleisti sau
palankią nuomonę. Tiesa, jis pripažįsta, jog Rusijos ekonominis
augimas yra pirmiausia dėl neregėto naftos kainų kilimo pasaulio
rinkoje. Taip ir yra, bet ne tai, kad Rusija sutvarkė savo pinigų
sistemą ir privatizavo daugumą valstybinių įmonių, kaip aiškina
A.Aslundas. Dar daugiau. Jis teigia: Posovietinėse šalyse ekonominis
modelis labiau efektyvus nei Centrinės Europos valstybėse, nes tas
modelis neturi žalingos ES įtakos.
Tačiau A.Aslundas, gindamas tariamą rinkos ekonomiką
Rusijoje ir NVS šalyse, kažkodėl nemini, kas iš tiesų valdo Rusiją.
Neseniai Pasaulio bankas paskelbė ataskaitą apie Rusijos ekonomikos
būklę. Štai kas joje rašoma: 23 Rusijos oligarchai visiškai kontroliuoja
29 iš 89 Rusijos regionų, daugiau nei trečdalį visos pramonės produkcijos,
sudarančios dvylika milijardų rublių, 19 proc. dirbančiųjų ir 16
proc. visų darbo resursų, 17 proc. bankų aktyvų ir 60 proc. vertybinių
popierių.
A.Aslundas siūlo naujosioms ES valstybėms: Tiems,
kas gina demokratiją, būtina atsakyti į naują iššūkį suvokti,
kad lėtas ekonomikos augimas Centrinėje Europoje yra ne demokratijos
procesai, o ES taisyklių laikymosi išdava. ES būtina liberalizuoti
savo ekonomiką ir sumažinti biudžetines išlaidas. Iš tiesų su tuo
galima sutikti. Senosios Europos socialinės išlaidos jau darosi
sunkiai pakeliamos.
Todėl neatsitiktinai Vokietijos kancleris Gerhardas
Šrioderis pareikalavo, kad visos ES šalys įvestų vieningą mokesčių
sistemą. Aišku, Vokietijos indėlis į ES biudžetą yra pats didžiausias,
bet įvedus eurą Vokietija susidūrė su nemaža naujųjų ES šalių konkurencija.
Šiose šalyse egzistuoja palyginti nedideli pelno mokesčiai. Žinant,
kad darbo užmokestis naujosiose ES valstybėse nepalyginamai mažesnis
nei senosiose, naujosios valstybės pritraukia naujus investicinius
kapitalus, todėl investicijos ėmė plaukti į Slovėniją, Čekiją, Baltijos
valstybes, o pačioje Vokietijoje auga nedarbas ir didėja socialinė
įtampa. Savaime suprantama, jog vokiečių kapitalas ėmė perkelti
savo gamybinį potencialą į kitas šalis, o kanclerio G.Šrioderio
beveik ultimatumas naujosioms ES valstybėms yra jo natūrali reakcija
į tokią padėtį. Tuo labiau kad negatyvi ekonominė situacija Vokietijoje
dar gilėja dėl demografinės krizės. Nuolatinis gimstamumo mažėjimas
ir vis sunkėjanti prisiimtų socialinių programų našta verčia ieškoti
kokios nors išeities. Juk faktiškai Vokietija atsidūrė prieš dilemą:
padidinti pelno mokesčius ar dar kartą prailginti pensinį amžių.
Tačiau nė viena iš šių priemonių nesulauks visuomenės, įpratusios
ir išlepusios nuo visokiausių socialinių lengvatų, pritarimo. Todėl
Vokietijos kancleris ir siekia spręsti savo šalies problemas kitų
ES šalių, ypač naujokių sąskaita.
Aišku, toks G.Šrioderio reikalavimas nesulaukia
pritarimo naujosiose ES šalyse. Šių šalių ekonomikos specialistai
ir politikai tai vertintų kaip katastrofą, jeigu G.Šrioderio reikalavimai
būtų įvykdyti. Vokietijos kancleris puikiai žinojo, kaip neigiamai
bus sutiktas jo siūlymas naujosiose ES šalyse. Todėl šis jo žingsnis
pirmiausia buvo skirtas patiems Vokietijos piliečiams ir buvo priešrinkiminės
socialdemokratų kampanijos dalis. Juk G.Šrioderis puikiai žino,
kad kapitalas visada ieško landos, per kurią gali išsisukti nuo
per didelių mokesčių. Dabar vokiečių kapitalas labai sėkmingai įsiveržė
į didžiulę Kinijos rinką, kurioje pelno mokestis neviršija 10 proc.
Bet Vokietijos kanclerio kalba nuskambėjo tuo metu, kai vyksta debatai
dėl ES finansų biudžeto ir ES fondų. Akivaizdu, jog Vokietija kartu
su kitomis ES senbuvėmis siekia mokėti kuo mažiau į bendrą ES biudžetą.
Tačiau dauguma žinomų Europos ekonomistų pagrįstai tvirtina, kad
kuo didesni mokesčių tarifai, tuo daugiau įmonių ir bendrovių pasitraukia
į šešėlinę ekonomiką ir išvis nemoka jokių mokesčių valstybei. O
ekonominis ir gamybos augimas visada susijęs su mokesčių mažinimu.
Pavyzdžiui, Singapūras, nuolat mažindamas mokesčius, tapo klestinčia
valstybe. Ne vien Singapūras taip elgiasi. Airijoje, kuri statoma
pavyzdžiu naujosioms ES narėms, pelno mokestis siekia tiktai 12
proc.
Kaip bus toliau, niekas nesiryžta prognozuoti.
Daugeliui naujokių nepatinka būsimosios ES Konstitucijos nuostata,
atsisakant dar galiojančio principo vienbalsio pritarimo bet kokiems
sprendimams. Dabar pagal naująją Konstituciją planuojama, kad sprendimai
būtų priimami balsų dauguma. Tai ir kelia vis augantį euroskepticizmą.
Kas slepiasi už euroskeptikų vilčių
Nepaisant to, kad Rusijos prezidentas V.Putinas
vaizduoja, jog yra draugiškas ES, ir tai, jog Briuselis pritarė
Rusijos priėmimui į Pasaulio prekybos organizaciją, Maskva patyliukais
džiaugiasi, matydama vis augančius euroskeptikų judėjimus ES šalyse.
Jeigu oficialusis Kremlius susilaiko nuo oficialių vertinimų, tai
vadinamieji nacionalpatriotai, komunistai ir visokio plauko imperininkai
netveria džiaugsmu, kai prieš vieningą Europą faktiškai pasisako
minėtas Karnegio fondo veikėjas, jau nekalbant apie ES priešus naujai
priimtose valstybėse. Štai šiomis dienomis Maskvoje buvo entuziastingai
sutiktas ir pagerbtas skandalingasis Lenkijos triukšmadarys, populistas
ir, kaip dabar aiškėja, Rusijos specialiųjų tarnybų įrankis, kairiosios
Savigynos partijos įkūrėjas ir vadas Andžejus Leperis. Jeigu iš
pradžių jis dar slėpė savo simpatijas Maskvai, tai dabar šitai daro
visiškai atvirai ir ragina atkurti ne tik glaudžius ekonominius,
bet ir politinius ryšius su Rusija ir Baltarusija. Kodėl A.Leperis
kaip tik dabar, Lenkijai tapus ES nare, atskleidė savo planus ir
siekius? Pirmiausia todėl, kad tų pačių buvusių komunistų sujaukta
ekonominė reforma, jų gobšumas, korupcija sukėlė nemažos visuomenės
dalies nuskurdimą ir didžiulę socialinę nelygybę. Kitas dalykas
visos sociologinės apklausos rodo, jog A.Leperį ir jo Savigynos
partiją remia apie 20-25 proc. Lenkijos gyventojų. Tad visiškai
galimas dalykas, kad po būsimųjų Seimo rinkimų į valdžią gali ateiti
A.Leperio partija ar panašūs marginalai, atvirai reikalaujantys
Lenkijos išstojimo iš ES. Todėl, kaip rašo Varšuvos laikraštis Gazeta
Wyborcza, gali atsitikti taip, jog po rinkimų į Europos Parlamentą
daugumą Lenkijos europarlamentarų sudarys euroskeptikai. Ir taip
gali atsitikti ne tik Lenkijoje, bet ir Čekijoje. Jos prezidento
Vaclovo Klauso jokiu būdu negalima prilyginti A.Leperiui, tuo labiau
įtarti jį ryšiais su Maskva. Tačiau balandžio pabaigoje, likus kelioms
dienoms iki Čekijos narystės ES, V.Klausas pareiškė: Po kelių dienų
mūsų šalis baigs savo, kai suverenios ir nepriklausomos valstybės,
egzistavimą. Turint galvoje, kad V.Klauso partija dabar yra aukščiausioje
apklausų pozicijoje, visai galimas dalykas, jog europarlamentarų
iš Čekijos daugumą gali sudaryti euroskeptikai.
Ką ten pokomunistinės Lenkija ir Čekija, jeigu
senosiose ES valstybėse euroskeptikų skaičius pastebimai auga. Štai
Danijoje už dvi euroskeptikų partijas pasisako apie 25 proc. apklaustųjų.
Netgi Olandijoje, vienoje iš šešių šalių, įkūrusių Europos Sąjungą,
vis dažniau pasigirsta nuogąstavimai dėl ES. Žinomas Olandijos sociologas
Morisas de Jorgas tvirtina, kad visose, be išimties, Olandijos politinėse
partijose auga euroskeptiškumas. Tiek M. de Jorgas, tiek kiti Vakarų
Europos, tai yra senųjų ES šalių, sociologai ir politologai tvirtina,
kad prie negatyvaus žmonių požiūrio į ES labiausiai prisidėjo euro
įvedimas ir po to prasidėjęs kainų kilimas, tebesitęsiantis iki
šiol.
Tas nepasitenkinimas euru juntamas ir Vokietijoje
bei Prancūzijoje. Jeigu Vokietijoje gana santūriai, bet ne atvirai
priešiškai buvo sutikta ES plėtra, tai Prancūzijos laikraščiai šaukte
šaukia, kad išsiplėtusi ES pažeidžia Prancūzijos interesus. Panašiai
mąstoma ir Didžiojoje Britanijoje, kurioje įvyks referendumas dėl
ES Konstitucijos. Manoma, kad dauguma britų nepritars tokios Konstitucijos
projektui.
Tai rodo, kad po birželio mėnesį įvyksiančių Europos
Parlamento rinkimų į šį parlamentą gali patekti daug nepalankiai
į ES žiūrinčių politikų. Nors Europarlamentas nepriima pagrindinių
ES sprendimų, bet dirbti su tokiu parlamentu Europos Komisijai ir
kitoms ES institucijoms būtų gana nelengva.
Visi šie ženklai rodo, kad artimiausiais metais
Europos Sąjungos laukia nemaži išbandymai. Kaip pareiškė Europos
politinių tyrimų centro atstovas Benas Kramas, jei dar visai neseniai
daugelyje šalių egzistavo nuomonė, kad Europos vienybė ir bendradarbiavimas
yra didelis turtas, tai šiandien grįžtama prie realaus požiūrio.
Aišku, pagrindinės Europos valstybių politinės partijos palaiko
vieningos Europos idėją, bet tas palaikymas jau nėra besąlygiškas.
Gana autoritetingas Danijos politikas, buvęs Centrinio banko vadovas
Larsas Vochlinas, prieš rinkimus įsteigęs euroskeptikų partiją Birželio
sąrašas, pareiškė: Mes pasisakome už Europos bendradarbiavimą,
bet ne už Jungtines Europos Valstijas. Tvirtai tikime bendra prekių
ir paslaugų rinka, tačiau nemanome, kad Europoje būtina reguliuoti
darbo rinką bei finansų ir socialinės apsaugos sistemas.
Taigi daug kas paaiškės po birželį įvyksiančių
Europos Parlamento rinkimų. Pavojus, kad šiame parlamente smarkiai
išaugs euroskeptikų skaičius visai realus. Tą rodo ir Europos
Komisijos nuolat atliekamos visuomenės apklausos. Paskutiniųjų apklausų
duomenimis, tik 48 proc. respondentų narystę ES vertina teigiamai.
O naujosiose ES valstybėse tokių yra tik 43 proc. Tokie reiškiniai
ypač naudingi Rusijai. Maskva jau seniai svajoja apie susiskaldžiusią
Europą, kurioje vėl atsivertų platesnė dirva įprastai imperinei
veiklai.
© 2004 "XXI amžius"
|