"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. birželio 16 d., Nr. 11 (80)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Vertybių devalvacijos pasekmės

Petras KATINAS

Nors Lietuva jau antras mėnuo yra Europos Sąjungos narė, tačiau vis dar neaišku, kokią užsienio politiką vykdys mūsų valstybė. Neseniai paskelbta naujoji Lietuvos užsienio politikos koncepcija skelbia siekį Lietuvai tapti regiono centru, būti vos ne lydere formuojant Europos Rytų politiką. Pagrindinis tokio „tilto“ tarp Vakarų ir Rytų tiesėjų argumentas yra tas, jog Lietuvos politikai kur kas daugiau už kitus turi patirties santykiuose su Maskva ir Minsku, todėl niekas kitas negali su jais konkuruoti. O dėl patirties, tai jos iš tiesų esama. Ypač tarp dabartinių Lietuvos vadovų. Juk pats Premjeras, taip pat ir jo bičiulė, įkopusi į antrąjį Prezidento rinkimų ratą, - ilgamečiai Kremliaus koridorių lankytojai ne tik sovietinės okupacijos metais, bet ir vėliau jie ne kartą gyrėsi ta patirtimi. Tačiau niekada nesako, jog tie santykiai buvo (ir tebėra) kaip pono ir baudžiauninko.

Tačiau ne vien Lietuvos Premjeras gali pasigirti tokiais santykiais. Tokių politikų pilna ir kitose pokomunistinėse valstybėse, taip pat mūsų kaimynėse. Ypač Latvijoje ir Lenkijoje. Beje, tie santykiai apsiribodavo tiktai dovanėlių vežiojimu trečiaeiliams ar dar žemesnio rango partiniams ir ūkiniams funkcionieriams. Todėl girtis kažkokia ypatinga patirtimi nederėtų. Aišku, prie panašios patirties veikėjų galima priskirti ir Premjero bičiulį, medžioklės draugą, naująjį Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininką, A.Lukašenkos ir R.Pakso mylėtoją B.Bradauską. Kelia nuostabą siekimas tapti tiltu ne tik tarp ES ir Maskvos bei Minsko, bet ir Kaukazo. Užmojai išties didžiuliai. Bet juos drąsiai galima pavadinti donkichotiškais. Tokiems užmojams nepakaks nei Užsienio reikalų ministerijos, nei visų mūsų diplomatų pastangų. O svarbiausia – lėšų. Tiesa, dėl pinigų pernelyg nesismulkinama. Ir laikinasis Prezidentas, ir Premjeras prakalbo apie Strateginės analizės centro kūrimą, kuris esą formuos Lietuvos politiką, skatinančią Baltarusijos demokratėjimą, Kaliningrado anklavo atvirumą ir Ukrainos greitesnį įsiliejimą į ES ir NATO struktūras. Bet iš karčios patirties puikiai žinome, jog naujos institucijos įsteigimas nieko gero neatneša, o tiktai papildomą biudžeto lėšų švaistymą naujiems valdininkams. Dabartinėje situacijoje netenka abejoti, kad į tą Strateginės analizės centrą pateks tiktai prorusiškų pažiūrų politikai ir analitikai. Sunku net įsivaizduoti, kad į jį būtų pakviesti tokie žmonės kaip R.Lopata, V.Radžvilas, V.Kulikauskas bei panašūs asmenys.

Prezidento rinkimų kampanija parodė, jog kandidatai į valstybės vadovo postą vengė kalbėti apie svarbiausią Prezidento prerogatyvą – užsienio politiką. Išskyrus V.Adamkų, visi kalbėjo apie ką tiktai nori: pensijas, žemės ūkio prikėlimą, greit ateisiančias iš ES subsidijas už žemdirbių pasėlius, atlyginimų didinimą, vaikus bei šeimas ir dar nežinia ką. Šiame kandidatų penketuke aiškiai išsiskyrė K.Prunskienė, net neslėpusi savo promaskvietiškos orientacijos.

Kartais pretendentės kalbos sudarė įspūdį, kad jos balsu kalba Ignalinos atominės elektrinės direktorius V.Ševaldinas, staiga „išmokęs“ lietuviškai, ar šios ponios šeimininkai ir bičiuliai Maskvoje – J.Primakovas bei A.Volskis su A.Čiubaisu. Neatsitiktinai K.Prunskienę parėmė nušalintasis prezidentas R.Paksas, V.Šustauskas, K.Bobelis, jau nekalbant apie Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir Rusų sąjungos koaliciją. Pastarosios koalicijos, o iš tiesų Rusijos draugų kompanijos kandidatai, savo priešrinkiminėje agitacijoje gyrėsi, kad dauguma Visagino, Vilniaus, Šalčininkų rajonų rinkėjų gynė R.Paksą nuo „sąmokslininkų“ labiau nei kiti. Gal todėl ir per šiuos rinkimus dauguma „liūdnosios Lietuvos“ balsavusių rinkėjų savo balsus skyrė K.Prunskienei, kuri net neslepia savo „proletarinio internacionalizmo“. Jai atidavė savo balsus ir vadinamosios raudonosios Šiaurės Lietuvos rajonų rinkėjai. Na, o pretendentai į Europos Parlamentą, išskyrus vieną kitą, demonstravo visišką savo nesupratimą, ką jie veiks Briuselyje. Aišku, tai būdinga ne tik Lietuvai, bet ir kitoms naujosioms ES narėms.

Taigi kokias galima daryti išvadas po praėjusių rinkimų? Pirmiausia baugina tai, kad Lietuva vėl įklimpo į tą pačią pelkę, kaip ir per praėjusius Prezidento rinkimus. Netgi dar klampesnę. Nes patekusi į antrą rinkimų ratą K.Prunskienė yra kur kas gudresnė už Konstituciją pažeidusį R.Paksą, o jos šeimininkai ir bičiuliai Maskvoje – ne kokia nors A.Zatonskaja ar A.Kikališvilis, o pats J.Primakovas, senas KGB „liūtas“, turintis didžiulę įtaką Kremliuje. Štai kodėl rinkimų rezultatai gali labai greitai smogti antruoju lazdos galu tiems patiems K.Prunskienės ir V.Uspaskich mylėtojams. Ir ne tik dėl net negalvojamų vykdyti fantastiškų pažadų. K.Prunskienė antrajame rinkimų rate gali nugalėti V.Adamkų (to negalima atmesti ypač prisimenant praėjusius Prezidento rinkimus, kai po pirmojo rinkimų rato V.Adamkus surinko 35 proc. balsų, o R.Paksas – tik 19 proc., bet laimėjo antrajame rate), nes dabar scenarijus labai panašus. Tuo labiau kad už K.Prunskienę antrajame rate balsuos rinkėjai, atidavę balsus už kitą populistę – V.Blinkevičiūtę ir rinkimų autsaiderį Č.Juršėną. Pastarojo triuškinantis pralaimėjimas rodo, kad kairysis elektoratas nebepasitiki didžiuoju partijos vadu ir Lietuvos „gelbėtoju“ A.Brazausku, kuris rinkimų išvakarėse per visas žiniasklaidas reklamavo Č.Juršėno kandidatūrą. Kai kurių apžvalgininkų nuomone, socialdemokratams koją pakišo valdančiosios partijos sprendimas paskirti į strateginį Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko postą užkietėjusį komunistą, buvusį SSKP rajkomo sekretorių B.Bradauską. Į tai atkreipė dėmesį netgi Anglijos ir Vokietijos didieji laikraščiai.

Negalutiniais duomenimis, rinkimuose dalyvavo apie 47 proc. rinkėjų. Tai keliais procentais mažiau nei per praėjusius rinkimus. Europarlamento rinkimuose užtikrintai triumfavo V.Uspaskich Darbo partija, gavusi 32 proc. balsų, socialdemokratai – 14, Tėvynės sąjunga – 12, Liberalų ir centro sąjunga – 10, K.Prunskienės „valstiečiai ir naujieji demokratai“ – 8 proc. Naujajame Europarlamente vieną atstovą turės ir paksistai, peržengę 5 proc. barjerą.

O Lietuvos žmonėms, kuriems dar rūpi valstybės reikalai, turėtų būti svarbiausia birželio 27 dieną atiduoti savo balsus už V.Adamkų. Sprendžiant iš generalinės repeticijos (taip buvo vadinami Prezidento ir Europarlamento rinkimai), per būsimuosius Seimo rinkimus į valdžią Lietuvoje ateis visai kitos politinės jėgos. Tas jėgas kai kurie politikos apžvalgininkai vadina neaiškiomis. Vargu ar galima su tuo sutikti. Šios jėgos pakankamai aiškios, pasižymi nepaprastu gobšumu, o blogiausia – dar didesne nei A.Brazausko – Č. Juršėno partijos prorusiška orientacija. Apie tai galima spręsti pagal tai, kad „neaiški“ V.Uspaskich partija, iki EP rinkimų niekaip neapsisprendusi, į kurią EP frakciją stoti, jau paaiškėjus rinkimų rezultatams, staiga pareiškė stosianti į Socialistų frakciją. O kurgi daugiau! Taigi rudenį į Lietuvos Seimą pirmiausia ateis V.Uspaskich komanda. Tokiu atveju, V.Adamkus būtų vienintelė atsvara V.Uspaskich ir K.Prunskienės prorusiškoms jėgoms. Tuo labiau kad Rusijos spaudimas ir pinigai prieš antrąjį rinkimų ratą dės visas pastangas, kad valdžion pastatytų savo statytinius ne tik Lietuvoje, bet ir turėtų savo smogiamąjį būrį Europos Parlamente. Tą rodo jau sukurta Baltijos valstybių rusų partija. Jos kūrėjai – Lietuvos rusų sąjungos lyderis Sergej Dmitrijev, Latvijos partijos „Už žmogaus teises vieningoje Latvijoje“ pirmininkė Tatjana Ždanok ir Estijos rusų sąjungos vadovas Georgijus Bystrov jau paskelbė deklaraciją apie rusų partijos veiklą ES. Įdomu, kad šią deklaraciją parėmė kai kurie komunistai Europarlamente ne tik iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, bet ir iš Čekijos, Kipro, netgi Norvegijos. (Apie tą aiškiai Maskvoje suredaguotą deklaraciją ir Kremliaus tikslus ES rašysime viename artimiausių numerių.)

Na, o rinkimų rezultatus Lietuvoje galima įvertinti vieno Lietuvos politiko, vis dar nepraradusio tikėjimo mūsų žmonių protu ir atmintimi, žodžiais: „Populistinė ir prorusiška kryptis – tai ir senasis mielas komunizmas su rojaus pažadais, ir naujasis rusiškas ekspansionizmas, patikėjęs pranešimais nuo Baltijos, kad lietuvio baudžiauninko kaina – butelis vodkos ir agurkas“. Ir kaipgi po įvykusių rinkimų tuo nepatikėsi?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija