NATO ir Lietuva
Aldona KAČERAUSKIENĖ
NATO pasiteisino
Po Antrojo pasaulinio karo Rytų ir Vakarų Europą
atskyrė politikų padalijimai, skirtingos ideologinės nuostatos.
Išsiplėtė Sovietų Sąjunga, jos galioje atsidūrė Rytų Europos šalys,
ji tapo agresyvi, prisotinta melo ir neapykantos kitaip mąstantiesiems
ir gyvenantiesiems. 1949 metais dvylika pasaulio šalių Belgija,
Danija, Italija, Didžioji Britanija, Jungtinės Amerikos Valstijos,
Kanada, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija ir Prancūzija
esančių abiejose Atlanto vandenyno pusėse, įkūrė Šiaurės Atlanto
Sutarties organizaciją, vadinamą NATO (angliško pavadinimo pirmųjų
raidžių sutrumpinimas).
Dažnai NATO dar vadinama Šiaurės Atlanto aljansu
arba tik Aljansu (šis prancūziškas žodis reiškia valstybinių, tarptautinių
organizacijų susivienijimą, sąjungą). Taigi NATO įsikūrė kaip atsvara
Sovietų Sąjungos grasinimams plėsti savo įtaką ir kontrolę abipus
Atlanto. Ne veltui Sovietų Sąjunga visaip kompromitavo, šmeižė Aljansą,
svarbiausiu tikslu laikiusį kolektyvinės gynybos būtinumą bet kokios
agresijos atveju, saugią aplinką demokratijos plėtotei ir ekonomikos
augimui. Kadangi Lietuva pusę šimtmečio buvo okupuota, visus tuos
šmeižtus per visus informacijos kanalus girdėjo ir mūsų šalies žmonės.
Per ilgą laiką kai kas tai ėmė laikyti tikru pinigu. Tuo tarpu Aljansas
plėtėsi ir stiprėjo. 1952 metais jį papildė Graikija ir Turkija,
paskui Vokietijos Federatyvinė Respublika.
Per visą šaltąjį karą, užsitęsusį nuo Antrojo
pasaulinio karo pabaigos iki XX a. paskutiniojo dešimtmečio, NATO
visiškai pasiteisino. Bendromis pastangomis buvo apginta demokratinių
šalių nepriklausomybė, pasiektas aukštas jų saugumo lygis, sudaręs
tvirtą pamatą karo nualintos Europos ekonominiam suklestėjimui,
demokratinių šalių bendradarbiavimui visose srityse.
Lietuvos žmonės turėtų būti dėkingi NATO, padėjusiai
išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos gniaužtų. Kaip prisimename, NATO
vedančioji šalis JAV niekada nepripažino Pabaltijo šalių aneksijos.
Taigi Aljansas padėjo užbaigti šaltąjį karą, tuo pačiu prisidėjo
prie Europą dalijusių ribų panaikinimo.
NATO po šaltojo karo baigties
Kaip jau sakėme, NATO įsikūrimą, vaidmenį ir tikslus
apsprendė Sovietų Sąjungos grėsmė. XX a. paskutiniojo dešimtmečio
pabaigoje Sovietų Sąjunga žlugo Rytų Europos šalys atgavo laisvę.
Kai kurie politikai teigė, jog NATO taip pat atgyveno savo laiką,
nes agresoriaus nebeliko. Daugelis NATO sąjungininkių sumažino išlaidas
savo gynybai. Tačiau optimistinės viltys buvo pernelyg ankstyvos.
Buvusioje Sovietų Sąjungoje prasidėjo regioniniai konfliktai, dažniausiai
kilę dėl etninių nesutarimų. Negesinami jie buvo pavojingi, galėjo
gilėti ir plėstis. Todėl NATO šalys greitai padarė išvadą, kad jų
įsipareigojimai dėl kolektyvinės gynybos ir Aljanso dėka prasidėjęs
bendradarbiavimas yra geriausias valstybių saugumo garantas.
1990 m. kovo 11-ąją Lietuvai atgavus nepriklausomybę,
iš karto pajutome Sovietų Sąjungos agresiją, kurios bene aukščiausia
išraiška buvo 1991-ųjų sausio 13-osios kruvinieji įvykiai Vilniuje,
vėliau Medininkų muitininkų žudynės ir kt. Ilgai troškę laisvės
ir už ją kovoję, Lietuvos žmonės tuojau pat suvokė, jog įtvirtinti
nepriklausomybę be kitų šalių palaikymo bus neįmanoma. Žvilgsniai
krypo į NATO. Pirmąjį Lietuvos Respublikos oficialų pareiškimą tapti
Aljanso nare datuojame 1993 metais. Visos politinės parlamentinės
mūsų šalies partijos šiuo atžvilgiu buvo vieningos: Lietuvai reikia
tapti NATO nare. Ši valia juodu ant balto buvo surašyta ir pasirašyta
partijų pirmininkų. Per dešimt metų išlieta daug prakaito, pasirašyta
šūsnys raštų, kol NATO įsitikino: Lietuva verta būti Aljanso tikrąja
nare. Oficialiai apie tai paskelbta šių metų pradžioje. Kartu su
Lietuva į NATO priimtos Bulgarija, Estija, Latvija, Slovakija, Slovėnija,
Rumunija. 1999 metais NATO narėmis tapo Čekija, Lenkija ir Vengrija.
Dabar Aljansą sudaro dvidešimt šešios valstybės.
Kas toliau?
Trijų mėnesių laikotarpis, kai Lietuva jau tikroji
NATO narė, yra pernelyg trumpas laiko tarpas įsitikinti, kas įvyko.
Iš tikrųjų visiškai pasikeitė mūsų šalies statusas. Nesame tolimas,
mažai kam žinomas užkampis. Esame lygiavertė, viena iš dvidešimt
šešių Aljanso narių valstybė, šiaurės bastijonas, turintis įdomias
kaimynes: Rusiją, Baltarusiją, kiek tolėliau Ukrainą. Kadangi NATO
tiesia tiltus su Rusija (rūpinasi šios valstybės demokratėjimu,
tariasi dėl masinio naikinimo ginklų neplatinimo ir t.t.), didelę
teritoriją turinčia Ukraina, sunkiai demokratijos procesams paklūstančia
Baltarusija, Lietuva, tapusi rytiniu Aljanso placdarmu, turi dalyvauti
šiuose procesuose. Dėl NATO atsiradęs mūsų saugumas, pasiūlytas
bendradarbiavimas tapo mūsų šalies viltimi ir orientyru. Tačiau
saugumas nėra duodamas veltui. Šią vertybę reikia pateisinti, patiems
kuriant tinkamą ekonominę, kultūrinę, demokratinę aplinką. Visa
tai kaip sektinas pavyzdys turi daryti gerą įspūdį mūsų kaimynams.
Demokratinės politikos instituto ir Užsienio reikalų ministerijos
surengtoje konferencijoje Naujoji NATO: plėtojant viešosios demokratijos
strategiją, surengtoje birželio 7-ąją Seimo rūmuose, NATO generalinio
sekretoriaus padėjėjas, NATO Viešosios diplomatijos padalinio vadovas
Jean Fournet pasakė mus įpareigojančius žodžius:Daug pasiekėte,
dabar dalykitės patirtimi, padėkite kitoms valstybėms pasirengti
stojimui į NATO, tapti Aljanso narėmis.
Pasaulį sukrėtė 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro
veiksmai Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai keleiviniai lėktuvai
buvo panaudoti kaip masinio naikinimo ginklai. Nors šaltasis karas
ir pasibaigė, šiuolaikinei visuomenei iškilo naujos grėsmės; terorizmo
pavojus pasidarė daug akivaizdesnis negu anksčiau.
Atsakydamos į teroro išpuolį JAV, sąjungininkės
pirmą kartą pritaikė Vašingtono sutarties 5-ojo straipsnio NATO
kolektyvinės gynybos nuostatą, suteikdamos JAV politinę ir praktinę
pagalbą kritiniu momentu. Tuo veiksmu sąjungininkės ne tik padėjo
šiai šaliai reaguoti į teroro aktus, bet ir žengė tolesnius žingsnius,
siekdamos padidinti NATO pajėgumą kovojant su tarptautinio terorizmo
keliama grėsme. Dar anksčiau priimtame dokumente kalbama apie Aljanso
saugumui metamus iššūkius. Tai ne tik terorizmas, bet ir sabotažas,
organizuotas nusikalstamumas, aprūpinimo gyvybiškai būtinais ištekliais
nutraukimas. Reaguojant į šiuos iššūkius, toliau buvo tobulinami
NATO kariniai pajėgumai, plėtojamas bendradarbiavimas tarp narių,
taip pat su šalimis partnerėmis, tarptautinėmis organizacijomis.
2000 metais įsteigtas Masinio naikinimo ginklų centras. 2002 metų
pabaigoje Prahoje įvykusio NATO viršūnių susitikimo metu patvirtintas
naujas reformų, iniciatyvų ir programų rinkinys. Keturiolika sąjungininkių
dislokavo savo pajėgas Afganistane, tuo išreikšdamos paramą JAV
vadovaujamai operacijai kovojant su Al Qaeda, teroristų grupe, atsakinga
už įvykdytus išpuolius, ir prieglobstį šiai grupei suteikusiu Talibano
režimu. Kaip žinome, ir Lietuva, dar nebūdama oficiali NATO narė,
dalyvavo karių savanorių misijoje Afganistane. Dabar pasaulio dėmesio
centre įvykiai Irake. Lietuva pasirodė subrendusi ne tik imti,
bet ir duoti: kariai savanoriai išvyko į Iraką. Anot Lietuvos ambasadorės
prie NATO Gintės Damušytės, jei nebūtume vykę į Iraką, Irakas būtų
atvykęs pas mus. Mūsų tikrasis darbas NATO tik prasidėjo, jo pabaigos
nematyti, nurimti ir atsipalaiduoti negalime, nes Lietuva yra visateisė
Aljanso narė, ji atsakinga už bendrą likimą. Juk laisvė yra suvokta
atsakomybė. Globalizacijos apimtame pasaulyje vieni nuo kitų esame
priklausomi, nuo grėsmių taip pat. Aljansas bando atremti grėsmes.
Reikia vengti saviizoliacijos, vienašališkumo, tarptautinės teisės
nepaisymo, politinio ryžto stokos, populizmo.
Lietuvos atsiradimą NATO lėmė ypatingai palankios
sąlygos: jau minėta politinių partijų vienybė šiuo klausimu, silpna
opozicija, palankus žurnalistų požiūris į tai, vis gausėjantis gyventojų
skaičius, palaikąs šią idėją. Dabar du trečdaliai Lietuvos gyventojų
remia narystę NATO. Šiuos reitingus reikėtų ne tik išlaikyti, bet
ir didinti. Tam galėtų pasitarnauti žinios. Didžiosios šalies bibliotekos
yra įsteigusios specialias skaityklas, kuriose galima rasti daug
žinių apie NATO. Kita vertus, anot Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos
Tarptautinių organizacijų dokumentų skyriaus vedėjos Irenos Adomaitienės,
knygos nespėja vytis to, kas vyksta greitai besikeičiančiame pasaulyje.
Ką tik kalbėjome apie Lietuvos artėjimą į NATO, dabar jau dalijamės
atsakomybe už dabartį ir ateitį su visomis Aljanso narėmis.
Norint įveikti sumažėjusį dėmesį Aljansui, reikia
nuolatos informuoti visuomenę. Daug šia kryptimi galėtų pasidarbuoti
nevyriausybinės organizacijos, kurių itin gausu Lietuvoje. Su žmonėmis
reikėtų kalbėti paprastai ir suprantamai.
NATO vienija JAV ir Europą į nepakartojamą gyvybės
ir saugumo sąjungą, kurios svarbiausias tikslas politinėmis ir
karinėmis priemonėmis saugoti visų savo narių laisvę ir saugumą,
būti pasirengus kolektyvinei gynybai. Tai patikimas , laiko išbandytas
stabilumo ramstis visoje didžiulėje euroatlantinėje erdvėje. Tai
siekimas saugumo partnerystės su demokratijomis, pradedant Europa,
baigiant Kaukazo ir Vidurinės Azijos šalimis. Taigi Aljanso veiklos
spektras nuolat plečiasi: stengiamasi bendradarbiauti su Rusija,
Ukraina ir kitomis už NATO ribų esančiomis šalimis, taip pat veiksmingai
kovojama su tarptautiniu terorizmu ir masinio naikinimo ginklų platinimu.
Aljansas gerai suvokia greitai besikeičiančio pasaulio ypatumus,
todėl savo dienotvarkę vis papildo naujais pajėgumais, partnerystėmis
ir veiklos būdais. Kai kalbame apie Aljansą, turime galvoje ir Lietuvą,
nes mūsų šalis jau yra nebeatskiriama NATO dalis.
© 2004 "XXI amžius"
|