"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. birželio 16 d., Nr. 11 (80)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

NATO ir Lietuva

Aldona KAČERAUSKIENĖ

NATO pasiteisino

Po Antrojo pasaulinio karo Rytų ir Vakarų Europą atskyrė politikų padalijimai, skirtingos ideologinės nuostatos. Išsiplėtė Sovietų Sąjunga, jos galioje atsidūrė Rytų Europos šalys, ji tapo agresyvi, prisotinta melo ir neapykantos kitaip mąstantiesiems ir gyvenantiesiems. 1949 metais dvylika pasaulio šalių – Belgija, Danija, Italija, Didžioji Britanija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija ir Prancūzija – esančių abiejose Atlanto vandenyno pusėse, įkūrė Šiaurės Atlanto Sutarties organizaciją, vadinamą NATO (angliško pavadinimo pirmųjų raidžių sutrumpinimas).

Dažnai NATO dar vadinama Šiaurės Atlanto aljansu arba tik Aljansu (šis prancūziškas žodis reiškia valstybinių, tarptautinių organizacijų susivienijimą, sąjungą). Taigi NATO įsikūrė kaip atsvara Sovietų Sąjungos grasinimams plėsti savo įtaką ir kontrolę abipus Atlanto. Ne veltui Sovietų Sąjunga visaip kompromitavo, šmeižė Aljansą, svarbiausiu tikslu laikiusį kolektyvinės gynybos būtinumą bet kokios agresijos atveju, saugią aplinką demokratijos plėtotei ir ekonomikos augimui. Kadangi Lietuva pusę šimtmečio buvo okupuota, visus tuos šmeižtus per visus informacijos kanalus girdėjo ir mūsų šalies žmonės. Per ilgą laiką kai kas tai ėmė laikyti tikru pinigu. Tuo tarpu Aljansas plėtėsi ir stiprėjo. 1952 metais jį papildė Graikija ir Turkija, paskui Vokietijos Federatyvinė Respublika.

Per visą šaltąjį karą, užsitęsusį nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki XX a. paskutiniojo dešimtmečio, NATO visiškai pasiteisino. Bendromis pastangomis buvo apginta demokratinių šalių nepriklausomybė, pasiektas aukštas jų saugumo lygis, sudaręs tvirtą pamatą karo nualintos Europos ekonominiam suklestėjimui, demokratinių šalių bendradarbiavimui visose srityse.

Lietuvos žmonės turėtų būti dėkingi NATO, padėjusiai išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos gniaužtų. Kaip prisimename, NATO vedančioji šalis JAV niekada nepripažino Pabaltijo šalių aneksijos. Taigi Aljansas padėjo užbaigti šaltąjį karą, tuo pačiu prisidėjo prie Europą dalijusių ribų panaikinimo.

NATO po šaltojo karo baigties

Kaip jau sakėme, NATO įsikūrimą, vaidmenį ir tikslus apsprendė Sovietų Sąjungos grėsmė. XX a. paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjunga žlugo – Rytų Europos šalys atgavo laisvę. Kai kurie politikai teigė, jog NATO taip pat atgyveno savo laiką, nes agresoriaus nebeliko. Daugelis NATO sąjungininkių sumažino išlaidas savo gynybai. Tačiau optimistinės viltys buvo pernelyg ankstyvos. Buvusioje Sovietų Sąjungoje prasidėjo regioniniai konfliktai, dažniausiai kilę dėl etninių nesutarimų. Negesinami jie buvo pavojingi, galėjo gilėti ir plėstis. Todėl NATO šalys greitai padarė išvadą, kad jų įsipareigojimai dėl kolektyvinės gynybos ir Aljanso dėka prasidėjęs bendradarbiavimas yra geriausias valstybių saugumo garantas.

1990 m. kovo 11-ąją Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iš karto pajutome Sovietų Sąjungos agresiją, kurios bene aukščiausia išraiška buvo 1991-ųjų sausio 13-osios kruvinieji įvykiai Vilniuje, vėliau Medininkų muitininkų žudynės ir kt. Ilgai troškę laisvės ir už ją kovoję, Lietuvos žmonės tuojau pat suvokė, jog įtvirtinti nepriklausomybę be kitų šalių palaikymo bus neįmanoma. Žvilgsniai krypo į NATO. Pirmąjį Lietuvos Respublikos oficialų pareiškimą tapti Aljanso nare datuojame 1993 metais. Visos politinės parlamentinės mūsų šalies partijos šiuo atžvilgiu buvo vieningos: Lietuvai reikia tapti NATO nare. Ši valia juodu ant balto buvo surašyta ir pasirašyta partijų pirmininkų. Per dešimt metų išlieta daug prakaito, pasirašyta šūsnys raštų, kol NATO įsitikino: Lietuva verta būti Aljanso tikrąja nare. Oficialiai apie tai paskelbta šių metų pradžioje. Kartu su Lietuva į NATO priimtos Bulgarija, Estija, Latvija, Slovakija, Slovėnija, Rumunija. 1999 metais NATO narėmis tapo Čekija, Lenkija ir Vengrija. Dabar Aljansą sudaro dvidešimt šešios valstybės.

Kas toliau?

Trijų mėnesių laikotarpis, kai Lietuva jau tikroji NATO narė, yra pernelyg trumpas laiko tarpas įsitikinti, kas įvyko. Iš tikrųjų visiškai pasikeitė mūsų šalies statusas. Nesame tolimas, mažai kam žinomas užkampis. Esame lygiavertė, viena iš dvidešimt šešių Aljanso narių valstybė, šiaurės bastijonas, turintis įdomias kaimynes: Rusiją, Baltarusiją, kiek tolėliau Ukrainą. Kadangi NATO tiesia tiltus su Rusija (rūpinasi šios valstybės demokratėjimu, tariasi dėl masinio naikinimo ginklų neplatinimo ir t.t.), didelę teritoriją turinčia Ukraina, sunkiai demokratijos procesams paklūstančia Baltarusija, Lietuva, tapusi rytiniu Aljanso placdarmu, turi dalyvauti šiuose procesuose. Dėl NATO atsiradęs mūsų saugumas, pasiūlytas bendradarbiavimas tapo mūsų šalies viltimi ir orientyru. Tačiau saugumas nėra duodamas veltui. Šią vertybę reikia pateisinti, patiems kuriant tinkamą ekonominę, kultūrinę, demokratinę aplinką. Visa tai kaip sektinas pavyzdys turi daryti gerą įspūdį mūsų kaimynams. Demokratinės politikos instituto ir Užsienio reikalų ministerijos surengtoje konferencijoje „Naujoji NATO: plėtojant viešosios demokratijos strategiją“, surengtoje birželio 7-ąją Seimo rūmuose, NATO generalinio sekretoriaus padėjėjas, NATO Viešosios diplomatijos padalinio vadovas Jean Fournet pasakė mus įpareigojančius žodžius:„Daug pasiekėte, dabar dalykitės patirtimi, padėkite kitoms valstybėms pasirengti stojimui į NATO, tapti Aljanso narėmis“.

Pasaulį sukrėtė 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro veiksmai Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai keleiviniai lėktuvai buvo panaudoti kaip masinio naikinimo ginklai. Nors šaltasis karas ir pasibaigė, šiuolaikinei visuomenei iškilo naujos grėsmės; terorizmo pavojus pasidarė daug akivaizdesnis negu anksčiau.

Atsakydamos į teroro išpuolį JAV, sąjungininkės pirmą kartą pritaikė Vašingtono sutarties 5-ojo straipsnio NATO kolektyvinės gynybos nuostatą, suteikdamos JAV politinę ir praktinę pagalbą kritiniu momentu. Tuo veiksmu sąjungininkės ne tik padėjo šiai šaliai reaguoti į teroro aktus, bet ir žengė tolesnius žingsnius, siekdamos padidinti NATO pajėgumą kovojant su tarptautinio terorizmo keliama grėsme. Dar anksčiau priimtame dokumente kalbama apie Aljanso saugumui metamus iššūkius. Tai ne tik terorizmas, bet ir sabotažas, organizuotas nusikalstamumas, aprūpinimo gyvybiškai būtinais ištekliais nutraukimas. Reaguojant į šiuos iššūkius, toliau buvo tobulinami NATO kariniai pajėgumai, plėtojamas bendradarbiavimas tarp narių, taip pat su šalimis partnerėmis, tarptautinėmis organizacijomis. 2000 metais įsteigtas Masinio naikinimo ginklų centras. 2002 metų pabaigoje Prahoje įvykusio NATO viršūnių susitikimo metu patvirtintas naujas reformų, iniciatyvų ir programų rinkinys. Keturiolika sąjungininkių dislokavo savo pajėgas Afganistane, tuo išreikšdamos paramą JAV vadovaujamai operacijai kovojant su Al Qaeda, teroristų grupe, atsakinga už įvykdytus išpuolius, ir prieglobstį šiai grupei suteikusiu Talibano režimu. Kaip žinome, ir Lietuva, dar nebūdama oficiali NATO narė, dalyvavo karių savanorių misijoje Afganistane. Dabar pasaulio dėmesio centre – įvykiai Irake. Lietuva pasirodė subrendusi ne tik imti, bet ir duoti: kariai savanoriai išvyko į Iraką. Anot Lietuvos ambasadorės prie NATO Gintės Damušytės, „jei nebūtume vykę į Iraką, Irakas būtų atvykęs pas mus. Mūsų tikrasis darbas NATO tik prasidėjo, jo pabaigos nematyti, nurimti ir atsipalaiduoti negalime, nes Lietuva yra visateisė Aljanso narė, ji atsakinga už bendrą likimą. Juk laisvė yra suvokta atsakomybė. Globalizacijos apimtame pasaulyje vieni nuo kitų esame priklausomi, nuo grėsmių – taip pat. Aljansas bando atremti grėsmes. Reikia vengti saviizoliacijos, vienašališkumo, tarptautinės teisės nepaisymo, politinio ryžto stokos, populizmo“.

Lietuvos atsiradimą NATO lėmė ypatingai palankios sąlygos: jau minėta politinių partijų vienybė šiuo klausimu, silpna opozicija, palankus žurnalistų požiūris į tai, vis gausėjantis gyventojų skaičius, palaikąs šią idėją. Dabar du trečdaliai Lietuvos gyventojų remia narystę NATO. Šiuos reitingus reikėtų ne tik išlaikyti, bet ir didinti. Tam galėtų pasitarnauti žinios. Didžiosios šalies bibliotekos yra įsteigusios specialias skaityklas, kuriose galima rasti daug žinių apie NATO. Kita vertus, anot Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos Tarptautinių organizacijų dokumentų skyriaus vedėjos Irenos Adomaitienės, knygos nespėja vytis to, kas vyksta greitai besikeičiančiame pasaulyje. Ką tik kalbėjome apie Lietuvos artėjimą į NATO, dabar jau dalijamės atsakomybe už dabartį ir ateitį su visomis Aljanso narėmis.

Norint įveikti sumažėjusį dėmesį Aljansui, reikia nuolatos informuoti visuomenę. Daug šia kryptimi galėtų pasidarbuoti nevyriausybinės organizacijos, kurių itin gausu Lietuvoje. Su žmonėmis reikėtų kalbėti paprastai ir suprantamai.

NATO vienija JAV ir Europą į nepakartojamą gyvybės ir saugumo sąjungą, kurios svarbiausias tikslas – politinėmis ir karinėmis priemonėmis saugoti visų savo narių laisvę ir saugumą, būti pasirengus kolektyvinei gynybai. Tai patikimas , laiko išbandytas stabilumo ramstis visoje didžiulėje euroatlantinėje erdvėje. Tai siekimas saugumo partnerystės su demokratijomis, pradedant Europa, baigiant Kaukazo ir Vidurinės Azijos šalimis. Taigi Aljanso veiklos spektras nuolat plečiasi: stengiamasi bendradarbiauti su Rusija, Ukraina ir kitomis už NATO ribų esančiomis šalimis, taip pat veiksmingai kovojama su tarptautiniu terorizmu ir masinio naikinimo ginklų platinimu. Aljansas gerai suvokia greitai besikeičiančio pasaulio ypatumus, todėl savo dienotvarkę vis papildo naujais pajėgumais, partnerystėmis ir veiklos būdais. Kai kalbame apie Aljansą, turime galvoje ir Lietuvą, nes mūsų šalis jau yra nebeatskiriama NATO dalis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija