|
Ant vakarietiško globalizmo slenksčio
Lyg spalvų ir garsų 2004 metų pavasario bombai
sprogus, švelniu žalumu nudažant beržus ir nubaltinant ievas, Lietuva
išgyvena ir naują geopolitinį pavasarį narystę NATO ir Europos
Sąjungoje (ES). Pravartu susimąstyti, ką šis politinis pavasaris
reiškia Lietuvos antrajai Respublikai ir lietuvių tautai. Paprastas
pavasaris ūkininkui reiškia sunkius darbus, pasiruošimą sėjai, kad
užsitikrintų rudens derlių ir išlikimą žiemą. Pavasario filosofiją
trumpai drūtai nusako liaudies patarlė: Ką pasėsi, tą ir pjausi.
Ar ne tas pat pritaikytina ir Lietuvos geopolitiniam pavasariui?
Nevalia užsimerkti prieš tikrovę, nes mes atvirkščiu būdu išgyvename
senovišką patarlę: Nuo vilko bėgo, ant meškos užbėgo. Dabar mes
bėgome nuo meškos, užbėgome ant vilko. Bėgome nuo rytietiško, rusiško,
komunistinio globalizmo, sąmoningai ir savanoriškai atsistojome
ant vakarietiško globalizmo slenksčio. Savanoriškai rašau kabutėse,
nes Lietuvai nebuvo kitos išeities. Jeigu nebūtų buvę mums nerimą
keliančios šiurpios grėsmės iš imperialistinės Maskvos, būtų buvusi
galimybė pasirinkti kokį nors neutralumą ir visišką valstybinę nepriklausomybę.
Nors filosofiškai žvelgiant, kyla klausimas, ar iš viso įmanomas
toks dalykas kaip visiška nepriklausomybė. Net ir galingiausios
valstybės dažnai priklauso nuo susidariusių laikinų ar pastovių
geopolitinių aplinkybių, nuo draugų bei priešų laikysenos. Tad belieka
džiaugtis, kad virš Lietuvos nebekabo surūdijęs maskvinis Damoklo
kardas. Todėl dabar, kai nebereikia pro petį žvalgytis į Maskvą,
reikėtų atsigręžti į Lietuvos reikalus. Pasinaudokime politiniu
pavasariu savo tautos dirvonams neatidėliojant apsėti laisvės, tautiškumo,
krikščioniškos dvasios sėklomis. Turėtume pasinaudoti laisve ir
susiorganizuoti į svetimybėms ir pražūtingoms vilionėms atsparią
tautą. Tai, žinoma, buvo būtina bet kuriomis geopolitinėmis sąlygomis.
Pastebėtina, kad ir be ES įtakos buvo nepateisinamai gaudomasi net
juokingų svetimybių, darkant savo gražią kalbą. Net ir intelektualai
taip elgėsi.
Dabar, patekę į ES ir atsistoję prieš aiškų svetimybių
skverbimosi pavojų, priespaudai priešintis įgudę lietuviai gal įžiūrės
tame kitų ES tautybių kultūrinę priespaudą ir sustiprins tautinį
budrumą, kuris buvo apsilpęs iš aiškios priespaudos išsivadavus.
Kad ir kaip susiorganizuosime viduje, turėtume dalyvauti, kaip nauji
ES nariai, formuojant ES vidaus politinę struktūrą, kad ES būtų
laisvai apsisprendusių, dalį savo suverenumo atsisakiusių tautų
sąjunga, bendrija, o ne kokių nors didžiųjų brolių valdoma supervalstybė,
kaip vienas globalinio pasaulio formuotės rajoninis padalinys. Pasaulis
dar nėra patyręs vienos siaubingos utopijos pasaulinio komunizmo
siekio pasekmių. Žmonijai ir mūsų tautai nereikia jokios naujos
utopijos, nors ir kokiu vardu, kad ir globalizmo, ji vadintųsi.
Nes toks totalinės valdžios siekiančių žmonių bei jų grupuočių padarinys
neišvengiamai taptų globaline tironija. Nepamirština, kad ir Vakarų
globalistų orkestre tarp pirmųjų smuikininkų yra Michailas Gorbačiovas.
Tad eikime į ES ir Vakarų pasaulį su laisvės misija.
Eikime kitus veikti, o ne būti veikiami. Eikime būti vienu iš mažų
kupstų, kurie nuverstų bet kokį didelės tironijos vežimą. Istorija
neina tiesia linija, o zigzagais. Būna netikėtų pasikeitimų. Nepamirškime
ir to, kad istorija įrodė lietuvių tautą buvus vadų tauta. Geopolitinė
situacija įstūmė mūsų tautą į svarbių apsisprendimų reikalaujantį
geopolitinį pavasarį. Nesitikėkime, kad kiti už mus darys mums palankius
sprendimus. Darykime juos patys, kad ir kaip klostytųsi geopolitiniai
metų laikai.
Vilius Bražėnas
© 2004 "XXI amžius"
|
