Apie pralaimėjimą ir apie kaltę

Gražina TRIMAKAITĖ

Kaltės labai nenorime, todėl kartais nieko nedarome, kad neliktume kalti blogai padarę. Žinoma, liekame kalti nieko nedarę, ir tai ne tik kartais, bet jau visada, kai darome ir nevyksta. Dažniau nieko nedarome, o sėkmės norime, ir tada imame kaltinti tuos, kurie ką nors daro, kad jos nebuvo.

Apie kaltę kalbame tada, kai ištinka nesėkmė. Todėl aptarkime, ką vadintume nesėkme rinkimų, kurių dalis jau baigėsi, dalis dar vyksta.

Prezidento rinkimai yra viena šių rinkimų dalis. Jų nesėkmė yra aiški ir neaiški, bet gali būti ir nelabai didelė, nes panašaus dydžio nesėkmių jau esame turėję. Kompartijos pirmąjį sekretorių prezidentą jau turėjome – tad ar daug skirtųsi šiame poste tos partijos ideologas arba patvirtinta KGB veikėja? Šiek tiek, bet greičiausiai – ne iš esmės.

Nesėkmė – tai prezidentai, kurių nenorime. Nelabai tvirtai žinome, kurių norime, nes labai gerų šį kartą kaip ir nebuvo, todėl ir vyko šioks toks blaškymasis dešinėje, kas ką remia ir kaip remia: vienus remia, kitus gerbia, ir iš to turi aiškėti, kad labai gero nėra jokio. Užtat buvo blogų, blogesnių ir blogiausių. Blogumai buvo pagal atrodymą ir pagal tikėtinus veiksmus. Labiau pagal atrodymą, ir tuo blogiausia buvo Kazimiera Prunskienė, nes viešai žinoma bendradarbiavusi su KGB, o dar ir praeityje dariusi viešai žinomus valstybės išdavimo veiksmus. Kad netirtus, neaiškintus ir nebaustus – tai jau yra teisėsaugos ir tam tikros jos priklausomybės specifika, tačiau vykdytus ir žinomus – tad jos atrodymas buvo blogiausias. Beveik lygiaverčiai antroje-trečioje vietoje buvo Česlovas Juršėnas ir Vilija Blinkevičiūtė. Č.Juršėnas žinomas kaip kompartijos ideologinis šulas, bet panašų jau turėjome, ir nebūtų naujiena dar ir tokį išrinkus. V.Blinkevičiūtei gal yra pliusas, kad mažiau žinoma kokia nors jos bloga veikla, bet daug apie ją žinantieji anaiptol nedžiūgavo. Negraži ir ją iškėlusi bei remianti partija, dėl kurios nereikia būti užmaršiems – jos vadas iš KGB lizdo ir veikęs ne visai Lietuvos naudai; jam suteiktas teigiamas vaidmuo Rolando Pakso byloje, bet praeities tai nepanaikina.

Valdas Adamkus ir Petras Auštrevičius pagal atrodymą abudu buvo geri. P.Auštrevičiaus atrodymą gadino V.Uspaskich prielipas, V.Adamkaus – kai kurie buvę ne itin geri darbai, bet pagal susidariusią situaciją vieno iš jųdviejų laimėjimas – jau pergalė.

Mažesni skirtumai, jau ne tarp dviejų, bet tarp visų, būtų pagal tikėtinus veiksmus. Mes jau turime patyrimą. Kai laimi komunistai, tikimės labai blogų veiksmų, pavyzdžiui, net ir formalios nepriklausomybės panaikinimo, o vėliau – ėjimo į NATO ir ES sustabdymo. Nei vieno, nei kito stambaus masto blogųjų veiksmų jie nepadarė. Darytina išvada, kad ne nuo jų priklausė daryti tokius veiksmus ar nedaryti. Matyt, toliau numatyta tokia įvykių eiga: ir formali nepriklausomybė, ir ėjimas į Vakarų struktūras. Kad ir kas laimėtų, tos tvarkos jie negali pakeisti. Labai tikėtina, kad būtų buvęs trukdomas ėjimas į Vakarų struktūras, jeigu praėjusius rinkimus į Seimą būtų laimėjusi Tėvynės sąjunga ir nepriklausomybė būtų dariusis neformali. Įvyko pagal planą – viskas be sutrikimų. Mes tokie, kaip turime būti, – valdomi komunistų, – todėl ir priimti, kur turime būti. O kad planai pasauliniai, tai numanytina, kad ir šiuokart bet kurio iš pretendentų į prezidentus stambaus masto veiksmai nesiskyrė. Dėl veiksmų, atrodo, irgi pavojingiausia buvo K.Prunskienė, nes ji garsiai skelbia apie atominės elektrinės išlaikymą – deklaruojama taip ryškiai, kad laimėjus būtų sunku atsisakyti. Matyt, to nėra globalizmo planuose, nes ši kandidatė nebuvo labai agresyviai peršama rinkėjams. Sustiprėjusi agitacija už Č.Juršėną, kuris nešvaistė panašių grėsmingų pažadų. Iš viso – jokių pažadų. Tikėtina nebūsiant ir jokių veiksmų, išskyrus pasirūpinimą savo draugais, įtaisant į jiems patogias vietas.

Ir V.Adamkus gal jau turi savo draugų? Gal turi jų ir P.Auštrevičius? Esamoje padėtyje maždaug tokia yra Prezidento institucijos prasmė, ir todėl nedaug ką nulems pralaimėjimas ar laimėjimas: vienam ar kitam įvykus, kaltų galima neieškoti, nes įvykis nėra be galo svarbus.

Kitaip yra su antrąja jau įvykusia rinkimų dalimi – su rinkimais į Europarlamentą: mūsų aplinkybėmis ši dalis pasidarė svarbesnė. Svarbi todėl, kad joje mes aiškiai žinome, kas būtų pralaimėjimas: jis būtų buvęs, jeigu į Europos Parlamentą būtų nepatekęs Tėvynės sąjungos sąraše pirmuoju įrašytas profesorius Vytautas Landsbergis. Tai būtų buvęs pralaimėjimas iš esmės ir vieno laisvės kovos tarpsnio blogoji užbaiga. Užbaiga sąmoningos kovos už pasaulį, kuris privalo būti geras. Tokia kova niekada nesiliauja net ir nesąmoningai vedama: niekur niekada ji nepasibaigia, bet Lietuvoje ji yra įasmeninta. Štai tas įasmenintos kovos tarpsnis kuriam laikui ir pasibaigtų, V.Landsbergiui netekus politiko, kaip tarnybos, pareigų.

Politikai esame visi, sąmoningi ir nesąmoningi, užimantys politines pareigas ar jų neužimantys. Kaip ir visi kiti, be abejo, dar ir žymiai daugiau už ne vieną, V. Landsbergis liktų politikas ir neužimdamas pareigų, bet liaudies politika yra ne tas pats kaip politika pagal pareigas, ir V.Landsbergio – politiko sunaikinimo siekiama daug metų: pagaliau būtų buvę pasiekta. Tą pasiekus, tarp pareigas einančiųjų pasiliktų bedvasė technokratija, V.Uspaskich ir, panašių į jį terminais tariant, – specialistai. Tokie pareigūnai yra tinkamas aptarnaujantis personalas, tik jokiu būdu neskirtas tautoms ir ne tautų poreikiams reikšti. Tautos poreikis yra būti gyvai, o technokratai neneša gyvybės: jie žudo ir žlugdo, tik kartais pamaitina, bet ir tai neilgam. Jie yra aptarnaujantis personalas fantazuojamai ir planuojamai pasaulinei valstybei su viena valdžia ir būtent tai valdžiai aptarnauti. Tai yra fantazija: tokios valstybės nebus ir negali būti, bet ji kuriama pinigingų fantazuotojų. Nesukurs, bet pastangos tą padaryti pasauliui daro žalą, retai atitaisomą (tai yra mintys iš Viliaus Bražėno knygos „Nauja pasaulio santvarka“). Šiuo metu jų tokia daroma žala kaip siauro žvilgio technokratų – specialistų įdarbinimas politikais, ir ne tik Lietuvoje.

Politikams reikalingas platus žvilgis, kūrybingumas, savarankiškumas. Siauri specialistai turi dirbti pagal savo specialybes; išstumti į politiką, jie būna nesusivokiantys ir klusnūs, atlieka kokį nors aptarnavimo darbą arba ir jokio neatlieka, tik užima vietą. Suprantama, kad sužlugdo savo valstybes ir kad to reikia fantazuotojams pasaulinės valstybės kūrėjams.

Galima tikėti arba netikėti, kad pasauliniu mastu yra svarbu, ar pasiliks ir galės dirbti gal nedidelėje valstybėje gabus bei savarankiškas politikas, pasauliui siekiantis ne žlugimo, kurį reikštų viena centralizuota valstybė. Netikėtume – ir sunkiai paaiškintume, ką reiškia arši ir antrą dešimtmetį vykstanti kova prieš V.Landsbergį. Anaiptol ne vietinė, nes vietiniai veikėjai neturi tiek lėšų ir sugebėjimų.

Net ir ne Rusijos, nes ir ji yra pasaulio globalistų įrankis. Jeigu patikime, tai ir pamatome, kad siekiamas tikslas – pareigas politikoje užimti negabiems siauriems specialistams, pasaulio valdovus aptarnaujančiam personalui. Vienas žmogus pasitaikęs tam personalui netinkantis, ilgai naikintas, ir su jo išstūmimu kuriam laikui būtų buvęs užbaigtas įasmenintos politikos etapas. Neabejotinas pralaimėjimas pasauliui ir žmonėms, todėl ir ieškome kaltųjų. Šiuo kartu net ir neįvykus išstūmimui, pats faktas, kad buvo tokia galimybė, rodo, jog verta kaltų paieškoti. Jeigu būtume tvirti, tokios galimybės net nesvarstytume, ir taip turėtų būti iš tikrųjų.

Tiktai bent šį kartą – nesuklysdami. Ieškome ne tiktai toliau nuo mūsų pačių. Mes gerai žinome, kad yra tų tolimesniųjų. Kalti pasaulio priešai globalistai, kam yra stipresni už mus ir pinigingi. Šio fakto pripažinimas šiek tiek mus guodžia ir ramina, jog prieš stiprius negėda pralaimėti: ką padarysi, kad jėgos nelygios.

Paguoda kaip realybės matymas yra gera, bet nusiraminti nereikia. Pareiga kovoti neišnyksta, net ir stiprų priešą pamačius. Pareiga yra dar didesnė, nes negalima net mažiausių galimybių leisti vėjais, o jos neretai paleidžiamos. Jeigu nepaleistume, tai būtume stipresni. Turime atrodyti silpni ir būti stiprūs. Atrodyti – kad priešą migdytume, būti – kad pergalės siektume. Viena iš nepanaudotų priemonių yra savo kaltės matymas, o pamačius – jos taisymas. Svetimos kaltės yra ne mūsų rankose, todėl kiek į jas žiūrėtume, padėtis nepagerės, nes ne mūsų galioje jas naikinti. Jeigu kurie nors įžiūrime savas kaltes, tai būna keleriopa nauda. Viena, kad galime vieną kitą pataisyti. Antra, kad išvengiame puikybės kaip elgesio nepadorumo ir būname supratingesni; nepuolame kaltinti ir savo draugų žlugdyti – patys suklydę, atlaidūs šalia galintiems suklysti. Nuo to draugų santykiai tarpusavyje tampa geresni, ir bendras darbingumas didėja, kada visi vieni kitiems būname ir reiklūs, ir atlaidūs, taip pat ir sau patiems kiekvienas. Atsiranda santykių harmonija, kuri yra siektina. Kai nėra priemonių, pinigais skaičiuojamų, reikia nepiniginėmis naudotis.

Keista klaida, mums primesta nekovojančios visuomenės, yra nenoras žinoti ir net sugebėjimas nežinoti. Pernelyg daug yra to nežinojimo pavyzdžių. Keistai kartojami propagandos teiginiai, vis su tikslu, kokio neturėtų būti, – apkaltinti bendražygius. Aišku, patiems pasijusti nekaltiems. Net neįtikima, kai girdi sakant, kad konservatoriai ar Sąjūdis turėjo valdžią, ir tada pasakojama, ko jie nepadarė, kiekvienas pagal skonį, kas ką norėtų matyti padarytą. Tuo tarpu pats kaltinantysis yra nepadaręs – jis nepasistengė sužinoti, ką reiškia demokratinėje valstybėje turėti valdžią ir galėti tą ar kitą veiksmą padaryti. Jeigu pasistengtų, greitai suprastų, kad nei konservatoriai, nei Sąjūdis visos valdžios Lietuvoje niekada neturėjo. Kad turėtų, reikėtų kontroliuoti visas valdžias ir visas jos grandis. Tokią piramidę turėjo ir tebeturi kompartija visais savo pavadinimais. Dešinioji pusė kartais būdavo arčiau valdžios. Daugiausia įtakos vienu metu ji turėjo Seime, ir tada padarė viską, ką tomis sąlygomis galėjo padaryti, o gali būti, kad net ir daugiau negu galėjo padaryti. Jeigu kas norėtų kitaip tvirtinti, turėtų įsigilinti, pasverti visas aplinkybes ir galimybes, ir tik tada ką nors kalbėti.

Pačioje Tėvynės sąjungoje visada knibždėjo priešų ir dabar tebeknibžda, o gal jie jau ir įsivyrauja – jos pačios priešai. O kaltų? Nebent tik tie, kurie jaučiasi geri, bet neina ir „neinfiltruoja“ galinčios būti gera partijos, ir neparemia jos gerosios dalies ir deklaruojamų kilnių tikslų, kol išnyks net ir jų deklaravimas. Tokios galimybės buvo, ir pasyvieji nedirbusieji neabejotinai esame kalti, ir vis dar galime taisytis.

Populiarus ir neteisingas kaltinimas, kad Sąjūdis arba konservatoriai prarado spaudą. Sakoma – kadaise prarado „Respubliką“, vėliau prarado „Lietuvos aidą“. Kaltinimai ne ta kryptimi, nes spaudą, jeigu jos neišlaiko pinigingos organizacijos, tai išlaiko skaitytojai. „Respubliką“, kai ji pasidarė nepadori, skaitytojai priėmė ją tokią, greičiausiai parėmė ir atitinkamos organizacijos, ir todėl ji galėjo išplisti. „Lietuvos aido“, jau ir nepadoraus, skaitytojai nepriima, nes šiuo metu yra begalės nepadorių, o jį išlaiko kažkas – gal suinteresuotos organizacijos?

Padoraus dešiniųjų laikraščio skaitytojai nė vieno neišlaiko, ir jie yra kalti dėl kiekvieno jų žlugimo ar parsidavimo – ir dėl kažkada parsidavusios „Respublikos“, ir dėl „Lietuvos aido“. Laisvės kovų flange vis tebegyvas „XXI amžius“. Bet ką peiktų kaltintojai mėgėjai, jeigu jo netektume? Kažin ar save sugebėtų apkaltinti, jeigu nesugebėjo to padaryti dėl anų dviejų laikraščių? Jeigu dėl anų save kaltintume, tai turėtume griebti visomis jėgomis jį išlaikyti, ir taip būtų pasiekta didelė pergalė. Tuo tarpu nesiekiame to daryti, netgi dar pasakome – neįdomus. Geriau susimąstytume taip sakantieji, kodėl jis mums neįdomus. Ko gero, mes taip pasikeitėme, kad mūsų nedomina tai, kas laisvės kovotojams turėtų labai rūpėti. Jeigu tą pastebėsime, tai susirūpinsime: gal jau nebesame laisvės kovotojai? Susirūpinę pasitaisysime.

Laisvė šaukiasi mūsų. Ji ir laimėta turi būti vis iš naujo iškovojama, o šiuo metu dar net ir nėra laimėta. Jeigu nekovosime, kitų kovotojų nebus. Mums iškyla būtinoji pareiga. O nekovojantieji turi prisiimti savo kaltę.

Kai nėra savo kaltę prisiimančiųjų, nėra ir pasitaisymų. Nėra siekimo pasitaisyti. Laisvi būname tik mylintys laisvę, pamilstame ją tik dirbdami ir tobulėdami.

© 2004 "XXI amžius"