Ar galėjo būti kitaip?
Europa ir Jungtinės Amerikos Valstijos mini dieną
D, kai prieš 60 metų sąjungininkų Antrajame pasauliniame kare
JAV, Didžiosios Britanijos ir Kanados kariuomenė išsilaipino
Normandijoje. 1944 m. birželio 6 d. milžiniškas JAV, Anglijos ir
Kanados desantas išsilaipino vakarinėje Prancūzijos pakrantėje.
Operacija buvo labai stropiai parengta ir apmąstyta iki mažiausių
smulkmenų. Tuo labiau kad šio didžiulio desanto organizatoriams
ir vadams buvo iškilęs sunkus klausimas kaip Normandijos paplūdimiuose
iš didelių ir vidutinių laivų iškrauti karinę techniką ir ginkluotę?
Tuometinio Anglijos premjero Vinstono Čerčilio iniciatyva amerikiečiai
sutiko, kad prieš įsiveržimą Anglijoje būtų pastatytos betoninės
prieplaukos, kurios buvo nuvilktos prie Normandijos krantų. Amerikiečiai,
iškart nelabai norėję priimti šį V.Čerčilio projektą, jau pirmąją
dieną pripažino, jog šios prieplaukos buvo labai naudingos, nes
padėjo išvengti didesnių aukų. Desanto kariuomenė įsitvirtino krante
daug lengviau nei tikėjosi Anglijos ir JAV kariuomenės Europoje
vyriausiasis vadas amerikiečių generolas Duaitas Eizenhaueris.
Kariniu požiūriu ši operacija (kodinis pavadinimas
Overlordas) buvo atlikta tikrai su amerikietišku užmoju ir, be
abejo, paspartino greitesnį hitlerinės Vokietijos pralaimėjimą.
Iš viso sąjungininkų ekspedicinėse pajėgose buvo net 2,9 mln. žmonių,
vienuolika tūkstančių karo lėktuvų, šeši tūkstančiai laivų. 1944
m. birželio 6-osios naktį Kano ir Karentano rajone išsilaipino trys
pirmojo ešelono oro desanto divizijos. Iki birželio 12-osios oro
ir jūrų desanto daliniai susijungė į vieną 80 km ilgio ir 10-17
km pločio placdarmą, kuriame buvo sutelkta šešiolika divizijų. Su
išsilaipinusiomis pajėgomis kovėsi dvylika vokiečių divizijų.
Beje, yra vienas svarbus momentas, kurį pamirštama
paminėti. V.Čerčilis norėjo, kad Vakarų sąjungininkai smogtų vokiečių
vermachtui įvedant JAV ir Anglijos kariuomenę į Balkanus ir vėliau
atliktų galingą šuolį į šiaurę ir užimtų Pietryčių bei Centrinės
Europos šalis, tuo užkirsdami kelią sovietų raudonajai armijai okupuoti
tas šalis. Kaip matyti iš V.Čerčilio memuarų, savo rašte Užsienio
reikalų ministerijai legendinis britų politikas rašė: Klausimas
toks: ar mes pasirengę susitaikyti su Balkanų ir galbūt Italijos
komunizavimu? Mūsų išvada turi būti tokia mes turime priešintis
komunistiniam įsiveržimui ir skverbimuisi. V.Čerčilis bandė tai
įrodyti ir generolui D.Eizenhaueriui bei JAV prezidentui F.Ruzveltui.
Jis aiškino, jog Vakarų sąjungininkai privalo turėti Balkanuose
dideles karines pajėgas, kad, pasibaigus karo veiksmams, būtų galima
sudaryti tvirtą taiką anksčiau nei rusų armijos okupuos šį regioną.
V.Čerčilis suprato, jog, laimėjus karą Sovietų Sąjungai, neišvengiamai
bus įvestas komunistinis režimas raudonosios armijos okupuotose
šalyse. Kaip rašo savo prisiminimuose Anglijos politinis veikėjas
Oliveris Litltonas, V.Čerčilis siekė tinkamu momentu permesti Italijoje
esančias Anglijos ir JAV pajėgas per Liublianos perėją į Centrinę
Europą. Jis atkakliai primindavo F.Ruzveltui, koks gali būti įgytas
pranašumas, jei Vakarų sąjungininkai, o ne rusai išvaduotų Budapeštą,
Vieną, Prahą, Varšuvą, kurios, anot V.Čerčilio, ir sudaro Europos
santvarkos pagrindo dalį. Deja, tokioje V.Čerčilio pozicijoje F.Ruzveltas
įžiūrėjo anglų siekimą įsiviešpatauti Pietryčių Europoje ir pasidavė
Stalino spaudimui. Kad dėl mirtino komunistinio pavojaus Europai
V.Čerčilis buvo teisus, rodo Maskvos apginkluotų Graikijos komunistų
maištas 1944 metais. Grėsmė, kad komunistai, užėmę Atėnus paims
ir valdžią, kilo labai didelė. Todėl 1944 metų pabaigoje V.Čerčilis
nedvejodamas pasiuntė į Graikiją 60 tūkst. anglų karių, kurie ir
išgelbėjo Graikiją nuo komunistinio košmaro.
V.Čerčiliui taip pat rūpėjo Lenkijos ateitis.
Emigracinė Lenkijos vyriausybė Londone, su kuria formaliai palaikė
santykius ir Stalinas, puikiai suprato, kad Sovietų Sąjunga kelia
Lenkijai dar didesnį pavojų nei hitlerinė Vokietija. Tam visiškai
pritarė ir V.Čerčilis, kuris rašė, jog Lenkija per visus metus nuo
Pirmojo iki Antrojo pasaulinių karų buvo antibolševizmo avangardas.
Tokią Lenkiją jis norėjo matyti ir po Antrojo pasaulinio karo. Deja,
Stalino spaudimas JAV prezidentui F.Ruzveltui, pastarojo liga ir
jo nesusivokimas, kokią grėsmę kelia sovietinis bolševizmas, leido
Maskvai ilgiems dešimtmečiams okupuoti ne tik Lenkiją, bet ir kitas
Rytų bei Vidurio Europos valstybes.
V.Čerčilis, savo memuaruose daug dėmesio skyręs
sąjungininkų operacijoms Italijoje, Afrikoje ir išsilaipinimui Normandijoje,
rašė, kad karo pabaigoje, 1945 metų kovo mėnesį, jo politika ir
strategija buvo tokia: pirma, sovietų Rusija tapo mirtina grėsme
visam laisvajam pasauliui; antra, reikia skubiai sudaryti naują
frontą prieš sovietų veržlų žygiavimą; trečia, šis frontas Europoje
turi eiti kuo toliau į Rytus; ketvirta, svarbiausias ir tikrasis
Anglijos-JAV kariuomenių tikslas Berlynas; penkta, Čekoslovakijos
išvadavimas ir JAV kariuomenės įžengimas į Prahą turi svarbią reikšmę;
šešta, Vieną ir iš esmės visą Austriją turi valdyti Vakarų valstybės.
V.Čerčilis paskutinį savo memuarų tomą pavadino Triumfas ir tragedija.
Tai reiškė, jog karo su Vokietija pabaiga jam tuo pat metu buvo
ir triumfas, ir tragedija, nes prasidėjus Anglijos ir Vokietijos
karui, kai kurie prancūzų generolai, jau pralaimėję Hitleriui, pranašavo,
jog Hitleris nusuks V.Čerčiliui ir Anglijai sprandą kaip viščiukui.
Todėl Anglijos pasipriešinimas, tarp jų ir karinė operacija Al Alameine
Šiaurės Afrikoje, o ypač Normandijos operacija reiškė neginčijamą
triumfą. O garbė vadovauti šaliai tais lemtingais metais, kai šis
triumfas buvo iškovotas, teko V.Čerčiliui.
Tačiau kai karo pabaigoje, ypač po jo, kada Europos
šalyse, o vėliau ir Azijoje kilo komunistinė ekspancija, pergalės
prieš Vokietiją triumfas pavirto jam tragedija. Ir ne tik V.Čerčiliui.
Šiomis dienomis britų istorikas Polas Džonsonas JAV dienraštyje
Wall Street Journal, prisimindamas D dieną ir atkreipęs dėmesį
į geopolitines Vakarų sąjungininkų Antrojo fronto pasekmes, pažymi,
kad JAV generolo D.Eizenhauerio vadovaujamų pajėgų puolimas buvo
per lėtas, ir tai leido Stalinui užgrobti Vidurio ir Rytų Europą.
Taigi V.Čerčilis buvo visiškai teisus, prieš 60 metų teigęs, jog
Sovietų Sąjunga yra svarbiausia grėsmė kitų tautų saugumui ir laisvei.
Tenka tik apgailestauti, kad dabartiniai Vakarų Europos politikai,
tokie kaip Prancūzijos prezidentas Ž.Širakas ir Vokietijos kancleris
G.Šrioderis nė iš tolo neprilygsta V.Čerčiliui, kurį dar 1977 metais
sovietų istorikas V.Truchanovskis apibūdino taip: V.Čerčilis, be
abejonės, buvo didelis valstybės veikėjas, labai talentingas žmogus.
Prigimtis jam suteikė nepaprastą protą, stiprią valią ir didžiulę
energiją. Drąsa, kryptingumas, ryžtingumas, visapusiai gabumai ir
retas darbštumas visi tie bruožai užtikrino jam pelnytą pasaulio
politiko vardą.
Taigi po 60 metų Europai ir JAV minint istorinę
D dieną, tai yra anglų ir amerikiečių išsilaipinimo Normandijoje
metines, padėtis pasaulyje labai pasikeitė. Subyrėjo blogio imperija
SSRS. Vakarų Europa, turinti būti amžinai dėkinga amerikiečiams,
apsaugojusiems ją nuo sovietinės grėsmės, dabar aiškiai nuolaidžiauja
Maskvai. Tai ypač matoma Prancūzijoje ir Vokietijoje. Pasinaudojant
nesutarimais dėl JAV veiksmų Irake, stengiamasi visokiais būdais
supriešinti Europą ir JAV. Aišku, visa tai vyksta ne be Maskvos
rankos. Todėl visiškai negalima atmesti naujojo Miuncheno, Jaltos
ar Potsdamo pavojaus, nes ES vadovai, sprendžiant iš paskutiniųjų
ES vadovų, konkrečiai, Romano Prodžio ir Rusijos prezidento V.Putino
derybų, vis labiau nusileidžia Maskvos kaprizams.
Petras KATINAS
© 2004 "XXI amžius"
|