Sprogimas Pergalės proga
Povilas STRAPŠYS
Pergalės dienos (gegužės 9-osios) proga apie save
vėl priminė čečėnų sukilėliai, kovojantys su okupacine rusų armija
ir su savo tautiečiais - kolaborantais. Maskvai iškilmingai švenčiant
pergalės prieš fašistinę Vokietiją 59-ąsias metines, bomba sprogo
po rusų statytinio prezidento A.Kadyrovo kojomis. Sąmyšis, panika,
keli ar keliolika (duomenys skiriasi) žuvusiųjų, keliasdešimt sužalotų
žmonių. Nors Kremliaus vadovas tebežada įvesti tvarką maištingame
federacijos subjekte, bravūriškumo jo kalbose žymiai sumažėjo.
Sprogimas Grozno stadione tik dar kartą parodė
Rusijos vedamo karo beprasmiškumą. Okupantai susidūrė su jiems nelabai
suvokiamu pasipriešinimu. Čia menkai padeda ir kitų nesenų partizaninių
karų malšinimo (Baltijos šalys, Vakarų Ukraina) patirtis. Maskvos
statytinis A.Kadyrovas, dar prieš keletą savaičių iki savo žūties
žadėjęs pačiupti gyvą ar mirusį Čečėnijos prezidentą A.Maschadovą,
pats iškeliavo į dausas. V.Putinas neteko ištikimiausio ir autoritetingiausio
savo šalininko, o atsakomybę už sprogimą prisiėmęs Š.Basajevas pareiškė,
kad pasiekta tik nedidelė pergalė ir davė suprasti, kad ateityje
tokių teroro aktų taikiniais gali tapti ir aukščiausieji Rusijos
pareigūnai.
Ratas užsidarė. Rusija negali atsisakyti Čečėnijos,
nes tai jai neleidžia padaryti imperinė mąstysena, o dar labiau
nafta persisunkusi tos šalies žemė. Čečėnai nenori nusileisti
užkariautojams ir gina savo gimtinės laisvę. Maskvą patyliukais
palaiko ir Vakarų oficialioji viešoji nuomonė. Tik retkarčiais pavieniai
drąsesni demokratinio pasaulio veikėjai puse lūpų prabyla apie čečėnų
tautos apsisprendimo teisę. Bet šiuos pavienius protesto šūksnius
rusų kontrpropagandininkai nuskandina demagoginiais pareiškimais
apie kovą su pasauliniu terorizmu ir kitokiomis propagandinėmis
klišėmis. Nusivylę pasaulio abejingumu, čečėnų kovotojai vis dažniau
griebiasi kraštutinių priemonių, t.y. teroro prieš okupantus ar
jų parankinius.
Keistokai, bet labai tendencingai į įvykių Čečėnijoje
posūkį reagavo mūsų lietuviškoji žiniasklaida. Pasipylė gausybė
spėlionių apie čečėnų tarpusavio pjautynes ar net kerštą už buvusio
čečėnų vadovo Z.Jandarbijevo nužudymą, šių metų pradžioje rusų žvalgybininkų
įvykdytą vienoje Persijos įlankos valstybių. Nekalbėsime apie interneto
analitikus, rašančius šia tema. Vieną jų, reguliariai rašantį
užsienio politikos temomis, komentatoriai senokai vadina GRU ruporu,
nes jis dažniausiai tesugeba plėtoti rusų propagandines antis
ar perpasakoti užsienio spaudos leidinių vedamuosius. Net LTV Panorama
nepakilo aukščiau faktų aprašinėjimo ir grynos konstatacijos šios
laidos vedėja R.Miliūtė iš paskutiniųjų pūtė į išblėsusias teroro,
sprogdinimų ar žmonių grobimo Čečėnijoje žarijas. Ar to reikėjo?
Gal būtų užtekę pasakyti, kad tokie žiaurūs sprogdinimai yra viso
pasaulio apleistos ir užmirštos, prie fizinio išnykimo ribos pastatytos
tautos klyksmas, siekiant atkreipti pasaulio dėmesį?
V.Putinas po gegužės 9-osios pateko į tikrai nepavydėtiną
padėtį. Čečėnijos statytinio mirtis net nesulyginama su JAV paskirtos
Irako laikinosios valdančiosios tarybos pirmininko nužudymu gegužės
17 dieną Bagdade. Amerikiečių sudarytoje taryboje vadovo pareigos
buvo einamos paeiliui, t.y. visi šios tarybos nariai yra beveik
lygiaverčiai. Maskva sudėjo daugybę laiko ir pinigų, kurdama A.Kadyrovo,
kaip tariamo čečėnų autoriteto, įvaizdį. Buvo net suorganizuoti
visuotiniai Prezidento rinkimai, kuriuos stulbinančia persvara
laimėjo Kremliaus parankinis. Dabar viską reikės pradėti nuo pradžių,
tik nežinia, ar bus labai daug norinčiųjų. Bet svarbiausia Čečėnijoje
nėra tokio ar panašaus autoriteto, kuris galėtų paremti braškantį
Rusijos autoritetą. Prieš praeitų metų rinkimus konkurentais A.Kadyrovui
bandė būti keli žymesni čečėnų verslininkai, bet jie greitai buvo
eliminuoti iš rinkimų kovos. Žinoma, galima surasti tinkamą kandidatą
tarp vadinamųjų Maskvos čečėnų. Tačiau jie tarp paprastų čečėnų
neturės net buvusio A.Kadyrovo autoriteto šešėlio. Visgi A.Kadyrovas
buvo ne tik žymus karo vadas, perėjęs į rusų pusę, bet visos Čečėnijos
muftijus, t.y. vyriausiasis dvasininkas.
Valdžios tuštumą Kremliaus šeimininkui teks užpildyti
panašaus į Čečėnijos prezidentą svarbos politiku. Šiandien tokio
žmogaus nėra. Tiesa, žuvusiojo sūnus buvo paskirtas į vicepremjero
postą. Bet šis jaunuolis daugiau garsėja savo vadovaujamo galvažudžių
būrio žiaurumais, o ne politine išmintimi ar moraliniu autoritetu.
Todėl net pasklido gandelis, kad šiuo metu Maskvai reikėtų į maištingąją
respubliką įvesti tiesioginį, prezidentinį valdymą. Tiesa, toks
kažkada jau buvo. Tik naudos nuo to buvo mažai.
Sprogimas ne tik sukrėtė asmeninį V.Putino, viešai
žadėjusio skandinti banditus išvietėse, autoritetą. Nors jis ir
aplankė žuvusio savo statytinio gimines ir artimuosius, situacijos
tai nekeičia. Smarkų smūgį patyrė ir okupacinė armija, kurios vietinės
grupuotės vadas atsidūrė po betono nuolaužomis ir buvo sunkiai sužalotas.
Sprogimas sudrebino visą Rusijos politiką Kaukazo tautų atžvilgiu.
Pasirodo, vien traiškydamas savo politinius priešininkus, pergalės
nepasieksi. Yra akimirkų, kai grubi jėga tampa bejėgė.
Ar suvokė gegužės 9-ąją V.Putinas, kad moraliai
karas Čečėnijoje jau pralaimėtas? To galima būtų paklausti jo paties.
Tolesnis Rusijos vadovo elgesys parodė, kad jis nelabai suprato
šio vienišo smarkaus sprogimo reikšmės. Visų pirma sugriuvo jo,
taikdario, autoritetas Rusijoje. Pasikeitė ir užsienio žiniasklaidos
tonas. Tapo aišku, kad vien ginklu šio karo laimėti negalima. Negalima
nugalėti kare, kai nesuvoki nei priešininko psichologijos, nei jo
poelgių motyvacijos. Drįstame teigti, kad Rusijos valdžia neįgali
to suvokti. Todėl ji ir atsidūrė aklavietėje. Karą reikia baigti,
bet kaip tai padaryti? Kaip išeiti iš keblios situacijos, neprarandant
gero veido.
Kažkada generolas Š.de Golis sustabdė beprasmį
kolonijinį karą Alžyre ir suteikė jam nepriklausomybę. Tuo jis pelnė
prancūziškų šovinistų neapykantą. V.Putinui, kad ir kaip jis norėtų
susilyginti su žymiuoju XX amžiaus prancūzu, to padaryti neleis
galingas Rusijos generalitetas ir tradicinė imperinė mąstysena,
pagaliau didžiosios deržavos mentalitetas. Bet išeiti iš Čečėnijos
vis tiek reikės. Tik kokią kainą už šį praregėjimą turės sumokėti
rusų tauta? O kiek sumokės čečėnai?
Karas tęsis dar ilgai. Ir visai nesvarbu, ar jis
bus aršus pozicinis, su atviromis frontalinėmis atakomis, ar tik
pavienių žiaurių sprogimų seka. Rusija toliau vykdys išdegintos
žemės politiką, įvairiomis fomomis tęs čečėnų tautos genocidą. O
ar tai padės? Čečėnai, kaip ir visi kalniečiai, - labai išdidūs
ir kerštingi žmonės, mylintys laisvę. Ne veltui rusų generolai (rašė
vienas rusų laikraštis) dūsauja, kad kuo daugiau išmušime čečėnų,
tuo ilgesnę taikos pauzę turės Rusija ateityje. Ciniška, tačiau
faktas. Šios tautos negalima pavergti, ją galima tik sunaikinti.
Sunaikinti visą tautą dabar, XXI amžiaus pradžioje? Tai neįmanoma,
sušuktų koks humanistas. Įmanoma, jei ir toliau pasyviai stebėsime
žudynes.
Karas savyje slepia dar keletą didelių grėsmių
paskutiniajai imperijai. Visai įmanoma, kad kitos mažosios Rusijos
tautos gali pasekti čečėnų pavyzdžiu. Šito labiausiai ir bijo rusų
politikai, šituo ir teisinama dabartinė agresija. Atseit (nors apie
tai garsiai nekalbama, bet potekstė aiški), kad kitiems nekiltų
noro atsiskirti. Iki šiol to dar nebuvo. Daugelis autonomijų yra
pernelyg surusintos demografiškai ir kultūriškai, kad keltų nepriklausomybės
šūkius. Jos pasitenkino mažesne ar didesne autonomija Rusijos sudėtyje.
Tačiau neperspektyvus ir kruvinas karas, jo beprasmiškumas ir visuotinis
saugumo jausmo praradimas gali daug ką pakeisti. O musulmoniškų
tautų Rusijoje gyvena nemažai.
Prisiminkime saugus dabar nėra ne tik rusų kareivis
ar vietinės administracijos funkcionierius. Saugumo jausmą prarado
ir Rusijos didžiųjų miestų gyventojai, esantys nuo karo veiksmų
zonos už kelių tūkstančių kilometrų. Net didysis Rusijos vadovo
bičiulis ir jaunesnysis brolis A.Lukašenka sutinka visaip integruotis,
tačiau jokiu būdu nesutinka, kad gudų vaikinai padėtų tramdyti čečėnų
kovotojus. Kaip sakoma, draugystė draugyste, bet tokių užduočių
vykdyti nesinori.
Bekovodama už savo teritorinį vientisumą ir tramdydama
čečėnų laisvės siekį, Maskva prarado savo įtaką. Vietiniai rusai
iš Čečėnijos išvyko, daugiau ar mažiau (nuo čečėnų sugrįžimo iš
Kazachstano tremties 1957 m.) taikaus sugyvenimo dešimtmečius pakeitė
jau dešimtmetį (nuo 1994 m.) vykstąs karas. Jei ir buvo taikaus
sugyvenimo atsiminimų, juos jau išstūmė nepykanta okupantams ir
kerštas už žuvusius, sužalotus ar dingusius savo artimuosius ar
giminaičius. Nepamirškime, kad tarp čečėnų dar gyva kraujo keršto
tradicija. Vargu ar ramiai miega žiauriausi čečėnų naikintojai,
kad ir kuriame Rusijos pakraštyje jie būtų. Išaugo nauja, nors ir
smarkiai apnaikinta jaunųjų čečėnų karta. Jie puikūs kariai, nes
nemoka nieko, tik kariauti. Jie užgniaužę savyje nuoskaudą ir pyktį
Kas bus, jei tie jaunuoliai taps ne tiek bekompromisiais savo tautos
gynėjais, o tarptautinių teroristų keršto įrankiais?
O galimybė atsiskirti ramiai buvo. Dar pirmasis
Čečėnijos prezidentas D.Dudajevas yra užsiminęs, kad Ičkerija žada
stoti į NVS. Būtų buvusi tryliktoji šios politinės sąjungos narė.
Kas netiki tokiomis geromis jau žuvusio čečėnų lyderio intencijomis,
gali prisiminti, kad ir D.Dudajevo žmona buvo tikra pamaskvės rusė.
Rusė, kuri karo pradžioje besąlygiškai stojo į čečėnų pusę.
V.Putinas turi apie ką pagalvoti. Bizūno ir riestainio
taktiką jis jau išbandė. Regis, čečėnams ji nelabai tinka. Kremliaus
šeimininkas dar turi šiek tiek laiko. Ir pasirinkimo laisvę jis
turi. Tik jis nesugeba suvokti, kur link krypsta įvykiai. Regis,
jie krypsta kraupios nežinomybės link. Rusijai reikia pakeisti pačią
save. O persilaužti pačiai visada sunkiausia.
© 2004 "XXI amžius"
|