"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. birželio 30 d., Nr. 12 (81)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

ES Konstitucija: su kuo valgyta druska?

Česlovas Iškauskas

politikos apžvalgininkas

Gerai dirbančiai įstaigai ar firmai turėti savo nuostatus, valstybei ar valstybių sąjungai - savo konstituciją yra suprantamas ir ne tik garbės reikalas. Pagal šį pagrindinį įstatymą, kuris yra visų teisės aktų kondensuotas sąvadas, gyvena ir šalis, ir tarptautinė organizacija, ir jos pilietis ar narys.

Europos Sąjunga, prieš porą mėnesių išsiplėtusi iki 25 narių (tai kone pusė visų „senojo žemyno“ valstybių), viltį turėti savo pagrindinį įstatymą puoselėjo daugiau kaip pusšimtį metų - nuo savo egzistavimo pradžios 1950-aisiais. Per 54 metus sukurtas ne vienas tūkstantis teisės aktų, bet jų visuma tapo paini, suprantama gal tik teisės specialistams ir dažnai prieštaraujanti vienas kitam.

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos sekretorius Rytis Martikonis šią visumą vaizdingai palygino su išsikerojusiu koralu, tarp kurio paklysta ir į visokias pinkles patenka net smulkiausios žuvytės. Tad šį koralą reikėjo nušlifuoti ir suteikti jam XXI amžiaus formą bei šiuolaikinį blizgesį.

Intensyvusis ES konstitucinės sutarties rengimo etapas tęsėsi pastaruosius trejus su puse metų. Jis sutapo su periodu, kai Lietuva ir dar devynios Rytų ir Vidurio Europos šalys rengėsi tapti besiplečiančios ES dalimi. Taigi joms sureguliuoti tris dešimtis pasirengimo integracijai į ES skyrius, be to, dar tuo pačiu metu išnagrinėti ir pateikti pasiūlymus dėl ES Konstitucijos - titaniškas darbas. Bet Lietuva šią almančią darbų srovę įveikė sėkmingai.

Žingsnis žengtas naktį…

Užsienio reikalų ministerijos interneto svetainėje skaitau sausas kanceliarine kalba parašytas informacijos eilutes: birželio 18 dieną Briuselyje susitikusi Europos Vadovų Taryba patvirtino Sutarties dėl Konstitucijos Europai tekstą. Ši Sutartis simbolizuoja kokybiškai naujo Europos Sąjungos raidos etapo pradžią. Kad įsigaliotų, Sutartį dėl Konstitucijos Europai dabar turi ratifikuoti visos Europos Sąjungos narės.

Priminsiu, kad susitarimas buvo pasiektas naktį. Tai rodo ne tik vykusių diskusijų intensyvumą, bet ir dokumento svarbą: taip jau išeina, kad visi „naktiniai“ sprendimai yra istoriškai reikšmingi, ar jie vyktų vienos šalies, ar šalių sąjungose.

Kas, kur ir kodėl?

Dar pažvelkime į sausas, bet iškalbingas ir tikslias formalaus pranešimo eilutes.

Sutartis dėl Konstitucijos Europai (trumpiau - ES Konstitucija) – kas tai?

Sutartis dėl Konstitucijos Europai – tai tarptautinė sutartis, kuri konsoliduoja, tačiau nekeičia Europos Sąjungos politinės ir teisinės prigimties. Sutartis dėl Konstitucijos Europai išlaiko dvigubą ES prigimtį, kuri reiškia, kad ES yra valstybių ir piliečių sąjunga. Šią Sutartį turi ratifikuoti visos Europos Sąjungos narės. Ratifikacija konstitucinei sutarčiai suteikia stabilumo bei legitimumo garantą. Europos Sąjungos teisės aktams, kaip ir kiekvienai ratifikuotai sutarčiai, nacionalinė teisė paklūsta, tačiau nacionalinės konstitucijos yra svarbiausias įstatymas atskiroms Sąjungos narėms. Joje nėra nieko, kas prieštarautų Sąjungos narių konstitucijoms. Sutartyje atsižvelgiama į tai, kad kiekviena valstybė narė yra nepriklausoma, unikali ir skirtinga. Pripažindama, kad Europos Sąjungos galios ir kompetencijos yra išvestinės iš jos valstybių narių galių bei grindžiamos valstybių tarpusavio sutarimu, konstitucinė sutartis įtvirtina valstybių narių – didelių ir mažų – lygybę bei ES institucinę pusiausvyrą.

Sutartis dėl Konstitucijos Europai ir Lietuva

Sutartis dėl Konstitucijos Europai neriboja Lietuvos suvereniteto – laisvių ir teisių, nes Sutartis nereguliuoja politinių reiškinių Valstybėse narėse. Tačiau Sąjungos konstitucinė sutartis svarbi Lietuvos politiniame gyvenime diegiant europines vertybes, gerinant šalies politinę kultūrą. Sutartyje įrašytos vertybės – moralės normos, pagarba žmogiškajam orumui, laisvė, demokratija – atspindi per daugelį šimtmečių patikrintą Europos demokratijos patirtį. Sutartis dėl Konstitucijos Europai neriboja Lietuvos piliečių valios išreiškimo, už ką ir kodėl jiems balsuoti. Yra ir naujų teisių, kurių anksčiau nebuvo – teisė į gerą administravimą. Lietuvos Respublikos piliečiai, realizuodami šią teisę, galės kreiptis į Europos ombudsmeną (kontrolierių) dėl Sąjungos institucijų veiksmų: uždelsto arba nekokybiško atsakymo, dėl to, kad išvis nebuvo išklausyti ir kt. Ši Sutartis bus taikoma ir valstybių viduje, vadinasi, ir mūsų nacionalinės institucijos turės lygiuotis į šį svarbų gero administravimo principą.

Kaip atsirado Sutartis dėl Konstitucijos Europai?

Sutartį dėl Konstitucijos Europai inicijavo 2000 m. gruodžio 7-9 d. Nicoje (Prancūzija) vykusi Europos Vadovų Taryba, kuomet ES valstybių ir vyriausybių vadovai sutarė dėl teisinių bei institucinių reformų. Siekiant įgyvendinti šį uždavinį, 2001 m. gruodžio 14-15 d. Lakene (Belgija) Europos Vadovų Taryba priėmė sprendimą sušaukti Konventą dėl Europos ateities. Konventas darbą pradėjo 2002 m. vasario 28 d. ir baigė 2003 m. liepos 10 d. Konvento baigiamasis dokumentas – Sutarties dėl Konstitucijos Europai projektas, 2003 m. birželio 20 d. pateiktas Salonikų Europos Vadovų Tarybai, tapo atspirties tašku diskusijoms Tarpvyriausybinėje konferencijoje. Šios konferencijos uždavinys buvo peržiūrėti, esant reikalui – pakoreguoti bei galutinai patvirtinti Sutartį. Tarpvyriausybinė konferencija prasidėjo 2003 m. spalio 4 d. Romoje ir baigėsi 2004 m. birželio 18 d. Briuselyje, kur ir buvo galutinai patvirtintas Sutarties dėl Konstitucijos Europai tekstas. Ši Sutartis dar turės susilaukti visų ES valstybių patvirtinimo pagal kiekvienoje jų galiojančias nacionalines ratifikavimo procedūras.

Pridursime, kad Konstitucijos projektą parengė 105 narių Konventas, kuriam vadovavo buvęs Prancūzijos prezidentas Valeri Žiskaras d’Estenas. Į galutinį 333 puslapių apimties dokumentą sutilpo 80 tūkst. puslapių ES įstatymų, kurie anksčiau buvo išdėstyti keturiose sutartyse.

Šalims vienbalsiai pavadinus Konstituciją „istorine“, dabar ES lyderiams teks imti į rankas mikrofonus ir pradėti užvis sunkiausią kovą - įtikinti savo valstybes šią sutartį ratifikuoti.

Tiesa gimė rietenose

Mes manome, kad viskas klojosi sklandžiai. Apžvalgininkai taip vertina vykusių diskusijų dėl Konstitucijos projekto amplitudę: blogiausiu atveju ji koneveikiama, geriausiu - laikoma užglaistytų kompromisų rinkiniu. Europos Sąjungos Konstitucija niekada visiems nepatiko, taigi, ją priėmus, šis teiginys tebuvo akivaizdžiai įrodytas.

Audringame ES lyderių viršūnių susitikime birželio 18-ąją priimtai konstitucinei sutarčiai būdingi visi kompromisinio teksto, kuriuo, verčiantis per galvą, siekta patenkinti itin skirtingus 25 šalių interesus, požymiai.

Vis dėlto ES pirmininkaujanti Airija gerokai pasistengė, kad po praėjusių metų gruodį nesėkme pasibaigusio viršūnių susitikimo sutartis galiausiai išvystų dienos šviesą.

Daugumą Europos žiniasklaidos suerzino Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Tonio Bleiro siekis prastumti, pasak jos, „vandeniu skiestą“ sutartį. T.Bleiras apgynė savo griežtas nuostatas ir iškovojo, kad balsuojant daugeliu ES politikos klausimų, pavyzdžiui, dėl mokesčių, gynybos ir užsienio reikalų, Didžioji Britanija neprarastų veto teisės.

„Kodėl jūs stojote į Sąjungą, jeigu jai vien kenkiate?“ – primygtinai klausė Briuselyje leidžiamas laikraštis „La Libre Belgique“, piktinęsis ir tuo, kad T.Bleiras nesutiko paremti į ES Komisijos vadovus siūlomos Belgijos ministro pirmininko Guy Verhofstadto kandidatūros.

Euroskeptiškoji britų spauda savo ruožtu pakartojo kaltinimus, esą Konstitucija prilygsta Briuselio „tironijos projektui“, ir spėjo, kad T.Bleiras niekada nelaimėtų britams žadėto surengti referendumo.

Lyderiai sutarė apriboti Europos Komisijos dydį iki aštuoniolikos narių, – bet tik nuo 2014 metų ir tik tuo atveju, jei tuo metu šalys narės vienbalsiai nenuspręs apsigalvoti.

Nedidelėms šalims narėms, pavyzdžiui, Maltai ir Liuksemburgui, Europos Parlamente garantuojama mažiausiai po šešias vietas, o tai reiškia, kad kartu su kitomis ES valstybėmis priimant įstatymus, jų įtaka išaugs dvigubai.

Daugiausia ginčų kėlusiais balsavimo klausimais Konstitucija įtvirtino naują „dvigubos daugumos“ arba „kvalifikuotos daugumos“ sistemą, kuri bus taikoma priimant ES įstatymus. Siūlomam įstatymui turės pritarti mažiausiai penkiolika bloko šalių, kurioms atstovautų bent 65 proc. visų bloko gyventojų.

Svarbiausia, kad Konstitucijoje nustatyta ir įstatymus galinti „blokuoti mažuma“, kurią turi sudaryti daugiau kaip keturios šalys. Taip veiksmingai užtikrinama, kad įtakingosios ES valstybės – Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija – vienos pačios negalės atmesti jokio įstatymo.

Teigiama ir tai, kad Konstitucija įteisina šalių narių renkamo ES prezidento, kuris vadovaus bloko veiklai, instituciją. Pakeitus dabartinę šešių mėnesių pirmininkavimo blokui rotacinę sistemą, politiniai procesai turėtų įgauti daugiau tęstinumo. Tačiau ministrų tarybas tarpusavyje dalysis trys šalys, vadovausiančios joms po pusantrų metų – taip visoms valstybėms bus užtikrinta gera proga parodyti savo sugebėjimus.

Dvylikai euro zonos šalių oficialiai suteikta daugiau teisių sprendžiant su Europos bendrąja valiuta susijusius klausimus. Daugumos, o ne vienbalsiškumo principo bus laikomasi balsuojant dar trisdešimtyje naujų sričių: pavyzdžiui, svarstant politinio prieglobsčio, imigracijos ir baudžiamosios teisės aspektus.

Tačiau Didžioji Britanija pasirūpino „avariniais stabdžiais“, kurie užtikrins, kad, šaliai pareikalavus, privalės būti peržiūrėtas balsavimas dėl itin keblių įstatymų, kuriuos priimant nereikalaujama vienbalsiškumo.

Be to, ES turės „užsienio reikalų ministrą“ – juo beveik neabejotinai taps ES „aukščiausias“ užsienio politikos „įgaliotinis“ Chavjeras Solana. Jam teks atstovauti blokui pasaulinėje arenoje ir vadovauti neprityrusiai ES diplomatinei tarnybai.

Konstitucijos projekto rengėjai vylėsi, kad tekste bus girdimi ir skambiausi JAV nepriklausomybės deklaracijos akordai, tačiau iki jų dar toli gražu.

„Dokumentas nėra lengvai skaitomas, o viršūnių susitikimas jį dar pablogino, bet jis vis tiek geresnis nei ankstesnės sutartys, – sakė Londono ekonomikos universiteto atstovė Kristi Hjūz. – Viskas sumesta į vieną krūvą ir uoliai mėginama paaiškinti, kas yra ta ES. Apskritai žengta teisinga demokratijos ir efektyvumo kryptimi“.

Krikščionybė Konstitucijoje pamiršta…

Lemtingai priėmimo dienai baigiantis vienu metu projektas iš tiesų vos nesužlugo: Lenkija, Ispanija ir kitos katalikiškos šalys (tarp jų minima ir Lietuva) bergždžiai kovojo, kad Konstitucijos preambulėje būtų paminėtos krikščioniškosios Europos ištakos.

Tačiau Airijos lyderis Bertis Ahernas sugebėjo mitriai išlaviruoti tarp užsispyrimo labirintų ir neleisti įrašyti gudriai susuktų ir sunkiai suprantamų straipsnių, kad visi lyderiai galėtų išvykti namo, jausdamiesi priėmę visoms pusėms naudingą sprendimą. Dabar preambulėje minimas ES kultūros ir dvasinis paveldas, bet Dievas ir krikščionybė – vyraujantis tikėjimas Europoje – neminimi.

Popiežius Jonas Paulius II, nusivylęs tuo, kad Europos Sąjunga savo naujojoje Konstitucijoje nepaminėjo krikščionybės, pareiškė, kad Europos krikščioniškųjų šaknų pamiršti negalima. Lenkų kalba kreipdamasis į piligrimus, susirinkusius Šv. Petro aikštėje Vatikane, Popiežius dėkojo savo gimtajai šaliai už tai, kad ji kovojo, jog Konstitucijos tekste būtų paminėta krikščionybė. „Dėkoju Lenkijai už jos siekius Europos institucijose lojaliai ginti mūsų žemyno krikščioniškąsias šaknis, davusias pradžią mūsų laikų kultūrai ir pažangai. Mūsų krikščioniškosios šaknys negali būti pamirštos“ – sakė Šventasis Tėvas.

Bet oficialus Vatikano atstovas atvirai teigė, kad Popiežius nusivylė, jog dėl kai kurių šalių prieštaravimo Konstitucijoje nebuvo paminėta krikščionybė. „Tai rodo, kad nepaisoma istorinio pagrindo ir krikščioniškosios Europos gyventojų tapatybės“, – pabrėžė pareiškime Džoakinas Navaras Valsas.

Šventasis Tėvas neliko vienišas šiame kritikos chore. Pagrindinės Vokietijos Bažnyčios taip pat sukritikavo naująją Europos Sąjungos Konstituciją. Eucharistiniame suvažiavime Ulme vyskupai bendrai priimtame pareiškime pažymėjo esą nepatenkinti dvasinio paveldo paminėjimu preambulėje, nes ten nekalbama apie krikščionybę.

Liuteronų vyskupas Volfgangas Huberis ir Katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas vyskupas Karlas Lemanas tvirtina, kad svarbiausiame ES dokumente reikėjo paminėti Europos krikščioniškąjį paveldą.

Italija, Lenkija ir Lietuva reikalavo, kad konstitucinėje sutartyje būtų paminėtas Dievas ir krikščioniškasis Europos paveldas. Tačiau Prancūzijos, Belgijos ir kitų nesutikusiųjų to daryti balsai buvo stipresni. Nepritarė tokiam krikščionybės paminėjimui ir Turkijos priėmimo į Europos Sąjungą šalininkai.

Lietuvos dvasininkai mano, kad derybose ir diskusijose dėl Konstitucijos projekto mažokas šalies Bažnyčios atstovų vaidmuo. Ruklos kapelionas kun. Arnoldas Valkauskas įsitikinęs, kad buvo galima padaryti daugiau, bet Lietuvai, neseniai įstojus į ES, turbūt „nedera plėšyti akių“…

Ratifikuoti ar įšaldyti?

Lietuvos vadovai nieko nelaukę pasveikino Europos Sąjungos Konstitucijos priėmimą ir padėkojo už „gerą darbą“ derybose dalyvavusiam užsienio reikalų ministrui Antanui Valioniu. Savo ruožtu A.Valionis paragino kuo greičiau Seime ratifikuoti priimtą Konstituciją. Jis pakartojo asmeniškai manąs, jog tam nebūtina rengti referendumo.

Ministras prognozavo, jog ES viršūnių susitikime suderintas Konstitucijos projektas gali būti pasirašytas spalį. A.Valionis pažymėjo, jog galutiniame Konstitucijos variante Lietuvos įtaka „nežymiai išauga“, palyginti su pradiniu Konvento dėl Europos ateities parengtu projektu, bet „nežymiai sumažėja“ arba „praktiškai lieka tokia pat“ kaip ir Nicos sutartyje.

ES valstybių vadovai sutarė, jog sprendimams priimti reikės ne mažiau kaip 55 proc. visų valstybių, turinčių ne mažiau kaip 65 proc. visų ES gyventojų, balsų. Konvento parengtame pradiniame projekte šios proporcijos buvo atitinkamai 50 proc. ir 60 proc.

Konstitucija taip pat įsteigia ES prezidento bei užsienio reikalų ministro pareigybes, nustato, jog iki 2014 metų visos narės šalys turės po vieną komisarą Europos Komisijoje, padidina sričių, kuriose sprendimai bus priimami ne konsensuso, bet kvalifikuota balsų dauguma, skaičių, įtvirtina bendrą ES pilietybę, pirmą kartą ES istorijoje nustato galimybę išstoti jos narėms.

Praėjusį savaitgalį Prahoje šešių Vidurio Europos šalių – Austrijos, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, Slovėnijos ir Lenkijos – parlamentų vadovai, be kitų europinių klausimų, svarstė, kaip elgtis priimant Europos Konstituciją.

Briuselyje Europos Sąjungos vadovai susitarė dėl Konstitucijos, dabar šalys turi dvejus metus Konstitucijai patvirtinti. Dauguma šalių planuoja surengti referendumus, Austrija pateikė netikėtą pasiūlymą surengti referendumą kartu visoms bendrijos narėms. Taip būtų išvengta rinkėjų pasyvumo.

Baltijos šalys kol kas nėra apsisprendusios, ar rengs referendumus dėl Europos Konstitucijos. Lietuvos užsienio reikalų ministras ir Latvijos prezidentė linkę manyti, kad Europos Konstituciją užtektų patvirtinti Seime. Jei nė viena narė nepasipriešins, Konstitucija įsigalios 2009 metais, antraip gresia jos įšaldymas.

* * *

Paprastam Lietuvos piliečiui, įsuktam į svaiginantį įvairių rinkimų verpetą, sunku perprasti naujojo ES pagrindinio įstatymo vingrybes, o svarbiausia – ką ji duos jam, paprastam vartotojui. Štai čia mūsų tėvynainis ir atsiskleidžia: naujomis sąlygomis jis neturi būti vien idėjų ar ES fondų vartotojas, bet ir aktyvus bendrijos narys. Trylika rinkėjų įgaliotinių Europos Parlamente per išrinktąjį rezidentą, per savo patikėtinius valdžios institucijose – štai tas kelias valdyti ir daryti įtaką 25-ių senojo žemyno valstybių sąjungai. Galiausiai, tai garbės reikalas ir valstybinis pašaukimas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija