"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. birželio 30 d., Nr. 12 (81)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Europyragą suraikius

Pasibaigė pirmieji Lietuvos istorijoje delegatų į Europos Parlamentą rinkimai. Nutilus agitaciniam triukšmui, partijos ir koalicijos ėmė skaičiuoti savo balsų laimikį.

O šiemet jis menkas. Liūto dalį, beveik pusę visų balsų, – penkis iš trylikos, - gavo naujieji Lietuvos gelbėtojai iš Darbo partijos. Populistai iš Kėdainių milijonieriaus kompanijos net truputėlį suglumo, o V.Uspaskich ėmė kažką nerišliai kalbėti, kad visų jų pažadų įvykdyti „nėra galimybių“.

Tačiau nugalėtojai neteisiami. Darbiečių oponentai bando guostis, kad tokius rezultatus nulėmė mažas rinkėjų aktyvumas. Juk balsuoti neatėjo daugiau nei pusė visų rinkėjų. Tokiais argumentais galima suabejoti – kas žino, ar nebalsavę žmonės nepadidintų populistų balsų kraičio?

Skeptikai bando tikinti, kad šie rinkimai nėra tokie svarbūs, kaip gali atrodyti. Ir apsijuokėme mes ne vieninteliai. Daugelyje naujųjų ES narių triumfavo karingi demagogai, žadėję aukso kalnus, arba bent jau esamų vyriausybių oponentai. Tai tiesa, tačiau nemalonus kvapelis išliko. Juk tie trylika deputatų atstovaus mums Europoje. Kokia atrodys Lietuva, žiūrint iš šalies, išsirinkusi tokią margaspalvę kompaniją?

Kaip elgsis darbiečiai Europarlamente, galime tik spėlioti. Tuo tarpu tradicinėmis save vadinančioms partijoms yra apie ką pagalvoti. Jei tokios tendencijos išliks ir rudenį vyksiančiuose rinkimuose į Seimą, kai kurios iš jų gali išnykti iš politinio Lietuvos žemėlapio! Didžiausias galvos sopulys kankina socialdemokratus. Nors jie ir antri Europarlamento rinkimuose, bet daugiau nei dvigubas atsilikimas nuo uspaskichininkų verčia A.Brazausko partiją ieškoti išsigelbėjimo būdų. Du mandatai – tikrai ne tas rezultatas, kurio tikėjosi valdančioji partija. O štai konservatoriai gali bent laikinai lengviau atsikvėpti. Jų dvi vietos ir trečioji vieta yra beveik pergalė – neužmirškime, kad valdantieji prieš pat rinkimus vėl išmetė „Mažeikių naftos“ privatizavimo kortą. Liberalų ir centro sąjunga, viliojusi savo rinkėjus į kandidatų sąrašus neįtrauktais savo lyderiais, pasirodė kukliau nei patys tikėjosi. Guodžia tik tas, kad jie įveikė nustatytą 5 proc. ribą. Juk daug spėjikų nuogąstavo, kad, be praeituose rinkimuose (2000 m.) juos ištempusio R.Pakso, šie rinkimai liberalcentristams gali būti liūdni. O socialliberalams belieka kaltinti pačius save. Sunku pasakyti, kas pakišo jiems koją, bet olimpietiško ramumo ir napoleoniškos A.Valionio pozos nepakako. Gal per daug jėgų išnaudota remiant Prezidento rinkimuose V.Blinkevičiūtę. O gal tuos kelis šimtus balsų, kurių pritrūko iki kvalifikacinio 5 proc. barjero, nusinešė atskalūnai iš 2000 metų Seimo rinkimų socialliberalų sąrašo? Juk E.Klumbio euroskeptikai (šis politikas 2000 m. į Seimą pateko tik socialliberalų sąrašu) iš Tautos pažangos partijos gavo vos per vieną procentą. Šios rinkėjų saujelės kaip tik ir pritrūko socialliberalams. Gal dalį balsų perėmė aršusis euroskeptikas prof. R.Pavilionis, perbėgęs pas liberaldemokratus? Likimo ironija pavirtęs faktas – ministro A.Valionio vadovaujamas partinis sąrašas pralaimėjo, o naujasis liberaldemokratas R.Pavilionis po reitingavimo gavo vienintelę partijos vietą Europarlamente.

Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sėkmę ir vieną mandatą Europos Parlamente tegalima paaiškinti asmeniniu partijos vadovės autoritetu. O štai tautinių mažumų koalicijos nusiskundimus, negavus vietų, galime laikyti nepagrįstais. Patys kalti – juk žinojo, kad koalicijai reikės ne 5, o 7 procentų. Pagaliau jei jau lenkų ir rusų Lietuvoje kartu tikrai 13 proc., kaip teigia oficialioji statistika, reikėtų nusistebėti, kodėl rinkimus pramiegojo daugiau nei pusė jų tautiečių. Trūksta asmeninio autoriteto, ar tų tikrųjų lenkų ir rusų yra mažiau nei jų surašyta?

Labiausiai gaila Krikščionių demokratų partijos likučių. Išsidraskę ir susikivirčiję tarpusavyje, jie palengva nueina į istoriją. Liūdnai simboliška, kad Lietuvos krikščionys demokratai (LKD) su Krikščionių konservatorių socialine sąjunga (KKSS) neperžengė nustatytos populiarumo ribos, nors kartu sudėjus šios partijos gautų tuos nelemtus 5 proc. Tiesa, A.Saudargas ir V.Stundys pagaliau išvijo iš savo partijos dr. K.Bobelį. Tačiau traukinys jau nuvažiavo – daktaras, be ilgalaikio teisminio bylinėjimosi, nenusileis, o apsukrusis G.Vagnorius kartu su keliais perbėgėliais iš LKD prisiklijavo prie savo partijos „krikščionių“ etiketę. Tik neaišku, ką bendra turi KKSS vadovas su krikščionybe.

Dar yra ir trečioji krikščionių demokratų dalis, besivadinanti Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija. Deja, apie ją beveik nieko negirdėti, nors ji yra labiausiai išlaikiusi pirminės, kažkada klestėjusios, LKDP nuostatas.

Europarlamento rinkimai svarbūs ne vien tuo, kad sprendėme, ką deleguosime nuo Lietuvos. Kompaniją išrinkome tikrai margą ir netgi įdomią. Europiečiai turbūt išsižios iš nuostabos, išvydę filosofuojantį profesorių euroskeptiką arba „nepolitikuojančius specialistus“ iš darbiečių komandos. Tačiau kitas kandus profesorius iš Tėvynės sąjungos arba ekonomistė iš tos pačios partijos tikrai neturėtų padaryti Lietuvai gėdos.

Birželio 13-oji mūsų politikams – kaip generalinė Seimo rinkimų repeticija. Partijos pasitikrino jėgas, išbandė naujas kovos formas.

Bet rinktis nėra iš ko. Lietuvos rinkėjai arba skęsta abejingumo liūne, arba lyg smalsūs vaikai tiki populistų pasakomis. Ir balsuoja keršydami valdžioje esantiesiems. Jie niekaip nesuvokia, kad taip dažniausiai keršija sau patiems.

Daugkartinis mūsų lipimas ant vieno ir to paties grėblio galėtų sukelti tik užuojautą. Kaip sakoma, patys kalti, kad tokie gumbuoti. Bet politika ir rinkimai – visai ne grėblys. Čia už klaidas reikia mokėti žymiai didesnę kainą.

Darbo partijos negalima laikyti viena iš daugelio populistinių partijų, kurios, laimėjusios rinkimus, bet neįvykdžiusios pažadų, žaibiškai praranda turėtą populiarumą arba atsikrato demagogijos ir bando transformuotis į kokios nors pakraipos normalią „ideologinę“ partiją. Čia mes susidūrėme su kitokia ir žymiai pavojingesne tendencija. Rinkimus triuškinančiai laimėjo žmogus, subūręs savo asmeninę partiją, nors dar visai neseniai jis organizavo referendumą, nukreiptą prieš pačią partinę Lietuvos politinę santvarką. Kaip žinome, ši jo užmačia nepavyko. O šiandien matome to paties žmogaus kišeninės partijos triumfą. Ar nepanašu, kad čia atsitiko kaip toje patarlėje su neprašytu svečiu – išgrūstas pro duris, jis įlindo pro langą.

Nebūtų jokios tragedijos, jei net laimėję Seimo rinkimus uspaskichininkai bandytų veikti nustatytomis politinio žaidimo taisyklėmis. Kadangi 99 proc. pažadų yra gryniausia demagogija, jų žlugimas būtų neišvengiamas. Žymiai pavojingiau būtų, jei apsvaigęs nuo laimėjimų Archangelsko suvirintojas bandytų keisti visą Lietuvos konstitucinę tvarką. O tokia galimybė, augant Darbo partijos populiarumui, tikrai egzistuoja. Ar negaus ši „gelbėtojų“ kompanija galimybės keisti mūsų įstatymus Seimo narių balsų dauguma?

Tai, žinoma, būtų liūdniausias scenarijus. Daug kas čia nepatikliai papurtys galvą – to negali būti. Panašių dvejonių buvo ir po R.Pakso išrinkimo, kai daug kas (ir garbieji politologai) netikėjo griaunamąja paksizmo jėga. O be reikalo – vargais negalais pavyko atsikratyti tik šios ideologijos simboliu. Kiek tai kainavo laiko ir jėgų!

Populizmo metastazės vis giliau graužia mūsų valstybės organizmą. Ar pavyks sustabdyti mirtiną užkratą, priklausys nuo mūsų. Tad būkime budrūs!

Povilas STRAPŠYS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija