R.Reiganas taip ir ne
Vilius BRAŽĖNAS
|
Ronaldas Reiganas visuomet
rėmė Lietuvos laisvės
ir nepriklausomybės siekį
Eltos nuotrauka
|
Po buvusio JAV prezidento Ronaldo Reigano mirties
mūsų žiniasklaidoje, išskyrus didžiuosius dienraščius, buvo daug
apie jį kalbėta. Kadangi net labai teigiamuose pasisakymuose buvo
pasakyta netiesos ir nepasakyta kai kurios reikšmingos tiesos, jaučiu
reikalą, kaip sekęs jo politinę karjerą iš pat pradžios, padaryti
keletą pastabų.
Nors dabar daugiausia buvo labai teigiamų vertinimų,
nepamirština, kad R.Reigano kandidatavimo ir prezidentavimo metu
būta ir didelio pasipriešinimo jo politikai ir išpuolių dėl jo nepakantumo
komunizmui. Vienas iš pavyzdžių buvo masinės (aišku, kieno organizuotos)
demonstracijos prieš jį, kai jis ryžtingai Europoje išdėstė vidutinio
atstumo raketas prieš panašias sovietų raketas, nukreiptas prieš
Vakarų Europą.
Klausantis radijo laidose kalbintų autoritetingų
žmonių pasisakymų, ausį užgavo vieno išminčiaus teigimas, kad R.Reiganas
nebuvęs intelektualas. Tai yra tik JAV akademijos ir žiniasklaidos
liberalinės (kairės) dogmos aidas: jei asmuo yra patriotas, o
ne kosmopolitas, jei jis dar yra tikintis, o ne nihilistas, jis
negali būti intelektualas. Neseniai tokia išvada buvo padaryta
ir apie dabartinį JAV prezidentą Džordžą Bušą. Kai jam tapus kandidatu,
į klausimą, kokio filosofo pažiūromis jis remiasi, R.Reiganas atsakė,
kad Jėzumi Kristumi, tuoj pat buvo apšauktas ne intelektualu.
Nors, kaip ir kai kurie intelektualais pripažintieji, buvo baigęs
vieną aukščiausio lygio Jeilio universitetą.
Savo intelektą R.Reiganas parodė dar prieš tapdamas
Kalifornijos gubernatoriumi. Remiamas konservatyvios General Electric
kompanijos vadovybės, jis plačiai kalbėjo apie socializmą, komunizmą,
kapitalizmą, konservatizmą, laisvę ir vergiją, gabiai apibūdindamas
jų esmę. Ir neteko girdėti nė vieno intelektualu vadinamo profesoriaus,
kuris būtų geriau atlikęs tą uždavinį. R.Reigano kalbomis turėjau
laimės žavėtis ir tiesiogiai, o ne vien iš garsajuosčių ir filmų
įrašų. (Tada vaizdajuosčių nebuvo.) Jo intelektas liejosi per kraštus.
Šypseną sukėlė per radiją girdėtas berods vieno
profesoriaus iš JAV drėbtas posakis apie R.Reiganą kaip aktorių.
Jis nebuvęs iškilus aktorius (tas tiesa), bet labai gerai prieš
sovietus suvaidinęs priešraketinės (Žvaigždžių karo) programos
galimybę. Jis tuo būdu įtikinęs sovietus, jog tai įmanoma išvystyti,
ir juos išgąsdinęs.
Duok liberalui profesoriui ilgą virvę
Suvaidino?
Lyg Kremlius neturėjo šnipų, sekusių JAV technologijos pažangą.
Sovietams nereikėjo vaidinimo ar teatro. Jie patys seniai siekė
išvystyti priešraketinę sistemą ir žinojo, kad ji įmanoma. Tačiau
pamatė, kad jų technologinės rankos daug trumpesnės nei JAV. Nuo
pat pradžios sekiau tos sistemos vystymąsi, pradedant dar tuo metu,
kai ji vieno pradininko generolo buvo pristatyta High frontier
(Aukštieji horizontai) pavadinimu ir iki R.Reigano buvo pamiršta.
Buvo plėtojami net keli gynybos būdai bei jų kombinacijos. Tą žinojo
ir Maskva, kuri rėmėsi faktais, o ne vaidinimais.
Pagrindinis priekaištas priešraketinei gynybai
buvo tai, kad jokia sistema negalėtų sustabdyti visų dideliu kiekiu
iššautų raketų. Tai tiesa. Tačiau sustabdyti visų nereikėjo. Pirmuoju
smūgiu sovietai planavo sunaikinti visas svarbiausias JAV raketas,
kad JAV negalėtų duoti atkirtį ir sunaikinti Maskvą bei dalį SSRS.
Jei JAV sustabdytų ir sunaikintų dalį SSRS raketų, Kremlius nežinotų,
kas JAV raketas sunaikino, ir nebūtų tikras, kad negaus naikinančio
atkirčio. To ir pakako JAV sistemai būti pavojingai.
Pasakytina ir tai, ką mažai kas minėjo kalbėdami
apie tai, kaip R.Reiganas paklupdė sovietus. Buvo aišku, kad Kremlius,
sukišęs milijardus rublių į karines pajėgas ir komunizmo plėtrą,
vos kvėpavo ekonominiais plaučiais. O R.Reiganas, be Žvaigždžių
karo paskelbimo, niekais pavertė Brežnevo doktriną: kur socializmas
įkelia koją, ten ir lieka. JAV pradėjo remti antikomunistinius partizanus
Pietryčių Azijoje, Afrikoje ir Centrinėje bei Pietų Amerikoje. Sovietai
nebeišgalėjo gelbėti savus pastatytus raudonuosius diktatorius ir
ėmė trauktis, kol visai susitraukė į SSRS griuvėsius. Mano lentynoje
yra 1985 metais išleista knyga Combat on Communist Teritory (Kautynės
komunistų teritorijoje). Joje aprašomi R.Reigano remti partizaniniai
karai sovietams išstumti. Be to, knygoje labai palankiai aprašomas
partizaninis karas, vykęs Lietuvoje ir Ukrainoje, amerikiečiams
įsidėmėtina pamoka. Visa tai ir blogio imperijos propagandinis
karas palaužė raudonosios imperijos nugarkaulį.
Įsidėmėtina ir tai, kad R.Reiganas nuolat turėjo
kovoti su sovietams vis nuolaidžiavusiais (daugiausia, globalistais)
sėdėjusiais veikėjais JAV užsienio politikos nomenklatūroje. Pavyzdžiui,
blogio imperijos kaltinimą iš jo kalbos bandė išbraukti ne tik
Valstybės departamento minkštastuburiai, bet ir Baltųjų rūmų nacionalinio
saugumo patarėjai. Laimei, R.Reiganas užsispyrė ir nenusileido.
Pabaigai paminėtina, kad net kai kurie žymūs išeivijos
patriotai žurnalistai ir politikai agitavo prieš R.Reigano rinkimą
JAV prezidentu. (Apie tai esu rašęs spaudoje.) Net du JAV universitetų
politinių mokslų profesoriai (lietuviai) nesuprato, kad konservatyvus
antikomunistas R.Reiganas davė daugiau vilties Lietuvos laisvei
nei minkštastuburis globalistų statytinis Džimis Karteris, kuris
garsiai stebėjosi kai kurių žmonių liguista komunizmo baime. Ir
man teko patirti pašaipų už kaubojaus R.Reigano propagavimą. Tad
ko stebėtis kai kurių tautiečių Lietuvoje nesusivokimu politikoje
po 50 metų politinės tamsos. Tai reiškia, kad nevalia užsidaryti
savų įsitikinimų kevale, o privalu žvalgytis, kad suprastume, kur
esame, kur norime eiti ir kuriuo keliu geriausia ten Lietuvą nuvesti.
© 2004 "XXI amžius"
|