"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. liepos 14 d., Nr. 13 (82)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Nesibaigianti laisvės kova

Gražina TRIMAKAITĖ

Marijampolėje įvyko konferencija „Bažnyčia ir pasipriešinimas okupacijai“, ir tai yra proga pagalvoti: ar yra dabar okupacija ir kas jai priešinasi, koks Bažnyčios santykis su dabartine okupacija, jeigu ji yra?

Kai tokiame kontekste minime Bažnyčią, būname atsargūs ir neužmirštame jos dvejopo buvimo. Ji nėra vien tik žmonių organizacija, jų sukurta bei išlaikoma. Ji yra ir Antgamtė žemėje. Matoma Bažnyčiai priklausančių žmonių veikla jos visiškai neatspindi. Savo esme ji žmonėms neprieinama nei panaudoti, nei sugadinti – žmonės gali tiktai būti joje arba nuo jos atsiskirti. Kurie būna, tie yra jos nešami per gyvenimą į Amžinybę. Savo laisvos valios pastangomis būname, bet nueiname ne patys, o esame nešami. Yra tikslas – Amžinybė, į kurią einama per gyvenimą. Kaip elgiamasi gyvenime, tokia yra Amžimybė. Kas svarbaus yra gyvenime, viskas privalo rūpėti, būtinai politika kaip svarbi dalis žemės gyvenimo, kurio žingsniais einama į Amžinybę.

Kalbame ir kalbėsime apie santykį su politika, kuri apima ir okupaciją, būtent žmonių, kurie priklauso Bažnyčiai arba manosi jai priklausantys. Manytina, kad Bažnyčia savo esme visada yra prieš okupaciją kaip prieš kiekvieną žmonėms daromą skriaudą, bet žmonės gal ir ne visada, tik labai dažnai, kaip matėme konferencijoje Marijampolėje, – didvyriška pasipriešinimo istorija ir daug nukentėjusiųjų.

Mūsų gyvenamas laikas taps istorija. Mūsų dienomis Lietuvoje tebėra okupacija. Labai pasikeitusios formos, net tiek, kad ji atrodo visai išvengiama, tačiau tebesanti. Okupacija yra kaip grėsmė beveik akivaizdžiai, o kaip realybę irgi žinome: per ekonomiką, per energetiką. Mažiau norime žinoti, kad ir per mūsų protų pavergimą, o pavergus protus, įgyjama politinė valdžia, ir tada jau nedaug telieka slėptis okupacijai, ir vien laisvės simboliai dar pakenčiami. Okupacija yra.

Todėl yra ir pareiga jai priešintis. Okupacija yra skriauda. Iš žmonių atimama tėvynė. Įvairiai atimama. Atsimename trėmimus iš tėvynės, kurių daug buvo Lietuvoje. Konferencijoje apie juos kalbėta, nes daug kunigų buvo ištremta ir ne po vieną kartą. Šiuo metu tokios drastiškos okupanto veiklos lyg ir nėra. Yra kitas trėmimas – tėvynės iš žmonių širdžių. Jis tęsėsi visą atviros okupacijos metą, sovietmečiu vadintą, ir dabar nepasibaigęs, todėl ir girdime paniekinančius žodžius: patriotai – idiotai… Yra daug būdų ugdyti panieką tėvynei, ir klesti jų panaudojimas. Žmonių jausmai taip sujaukiami , kad žmonės nustoja tėvynę mylėti, ir, nemylėdami jos, netenka: nors atrodytų, kad jie tėvynėje gyvena, bet nemylintys jos neturi – vargšai našlaičiai. Taip apiplėšti žmonės negali būti laimingi, ir pareiga yra jiems padėti. Bažnyčiai priklausančių žmonių – negi ne jų pareiga?

Protai okupacijai pasiduoda tada, kai jie pavergiami melu. Ir negi nėra artimo meilės darbas nuo tokios okupacijos gintis? Ginti silpnesnius privalo tie, kurie stovi aukščiau ir daugiau už kitą išmano, kurie geriau atlieka savo pareigą išmanyti. Net ir baiminimasis retkarčiais apsirikti neturi stabdyti nuo kovos su protų okupacija, nes apsirikimai neišvengiami. Nieko nedaryti, kad neapsiriktų, yra pats didžiausias apsirikimas. Kitos rūšies apsirikimai yra mažiau tikėtini, nes mūsų dienomis apgaudinėjimai yra perdėm akivaizdūs. Visiems akivaizdu, kad nėra ir negali būti tobulų pasirinkimų. Netobuluosius galima pavadinti vienaip arba kitaip: mažesne ar didesne blogybe, arba atvirkščiai – mažesniu ar didesniu gėriu. Kad ir kaip juos vadintume, jų didumo skirtumas vos ne visais atvejais akivaizdus, tad pasirinkti galima.

Okupacija, žmonių pavergimas yra nemorali politika, o visų pareiga - rūpintis jos moralumu. Kova už politikos moralumą yra ir ugdymas visuomenėje laisvų ir tiesą mylinčių žmonių, nes kai tokie neišugdomi, tai nebūna iš ko rinktis pasirinkimams atėjus, ir tenka rinktis vis iš didesnių blogybių, o gėriu jau nebelieka ko pavadinti. Tokia kryptimi mūsų mielas kraštas vis linguoja. Pasiekėme stadiją, kai mažesne blogybe darosi Brazauskas negu Uspaskich, nes bent pavardė dar lietuviška, o ta būsena atėjo pamažu … nenorėjome ugdytis.Veiklių ir padorių žmonių ugdymas – ar nebūtų tai buvusi kova su okupacija ir ar nebūtų tikę tą daryti Bažnyčiai priklausantiems žmonėms?

Tiktų, jei nebūtų visokiausių „laumžirgių“, o pagal juos… atsiranda raginimai rengti okupacijai žmonių protą ir jausmus. To nepastebime, kai nesistengiame dabartinės okupacijos suprasti. Dabar ji rengiama pasaulinė, o ne kaip anksčiau - daug vienų kitas pavergusių valstybių. Štai „XXI amžiuje“ išspausdinto (Nr.50 (1253)) straipsnio „Bažnyčia perspėja dėl New Age apraiškos pavojų“ citata, iš kurios aišku, kaip įžiūrimas pavojus laisvei: (…) individai sutelkia dėmesį į save ir tampa abejingi tam, kas vyksta aplink juos (…) atsiranda nauja totalitarizmo (mano pabr. – G.T.) grėsmė, nes žmogus (…) bando globalizuotam pasauliui primesti dirbtinę vienybę – ekonominę, socialinę ir religinę(…). Tai vyksta žmonių rengimas okupacijai, parengiant jų protą ir jausmus rūpintis savimi ir nesirūpinti artimu per politiką, ir tą vykdo ne tik New Age. Kita citata: (…)šio sąjūdžio filosofijos ir metodologijos poveikis kartais juntamas ir katalikiškų rekolekcijų užsiėmimuose, charizmatinio atsinaujinimo grupėse, kada perdėtai kreipiamas dėmesys į stebuklus ir asmeninį patyrimą, kada, nekrikščionišku supratimu, į Dievą žiūrima kaip į „jėgą“, kuria galima manipuliuoti, o ne į realų Asmenį, su kuriuo bendraujama maldoje.

Tokios yra priemonės totalitarizmui kelią parengti. Tam tarnauja iškreipti jausmai ir pašalintas protas. Ne taip, kaip kažkada mąstė šv. Tomas Akvinietis, apie kurį žurnale „Logos“ rašoma: Anot šv. Tomo,tikėjimas yra tik savo valia pritarti tam, kuo pasiūlyta tikėti. Kadangi žmogaus protui nepakanka tik priimti dievišką tiesą, todėl čia į pagalbą ateina supratimo dovana (…) Marie–Dominique Philippe patikslina, kad tikėjimas priglunda prie slėpinio, o supratimo dovana skverbiasi į jį ir dėl šios dovanos tikėjimo prigludimas gali pasiekti dieviško slėpinio gelmę.

Supratimas ir žinojimas buvo būtini: Kadangi tikėjimo dalykų negalime apčiuopti, regėti, tai tikėjimo aktas yra tamsus ir mus vargina. O Šventoji Dvasia per žinojimo dovaną nuramina mūsų pojūčius ir taip leidžia atlikti tikėjimo aktus („Logos“ Nr.37, p. 51).

Protas yra būtinas tikėjimo akte. Pasak Antano Maceinos, religinė filosofija yra tikėjimo kenozė: dieviškųjų tiesų nusileidimas į žmogiškąją protavimo sferą. Tai ta pati supratimo ir žinojimo dovana, kai apsvarstytos tiesos žmonėms darosi priimtinos ir veiksmingesnės. Taip buvo anksčiau. Pagal totalitarizmo planus toliau taip neturi būti. Tikėjimo nereikia, nes ir be jo galimi tarsi religiniai užsiėmimai, o supratimas ir žinojimas visai nepageidautini. Užtenka kuistis po savo jausmus ir potyrius, stengtis jų sužadinti vis naujų ir vis malonesnių, ir toks pasilieka religinis gyvenimas.

Ta kryptimi Lietuvoje toli paėjėta. Nupilietinti, nupolitinti žmonės. Tam darbuojasi ne vienas leidinys ir radijo laidos. Ta kryptimi neina mūsų skaitomas „XXI amžius“, todėl jokių valdžių neremiamas, pagaliau ir nupilietinti skaitytojai per vangiai jį remia. Bandoma jį sunaikinti, nes jis nepadeda totalitaristų globalistų siekiams – nesupratimo, nežinojimo ir iškrypusio jausmo pergalei.

Neatsitiktinai tokio ugdymo parengti daug žmonių, lyg ir Bažnyčiai priklausančių, net nesuprato, kad per Paksą – Borisovą – Prunskienę ateina ir sutvirtėja okupacija. Jausmingi nemąstantys žmonės – tokie išugdyti – priėmė „Laumžirgio“ žaidimo taisykles, ir tarp jų yra daug Bažnyčios lankytojų bei įvairių tarsi katalikiškų susibūrimų dalyvių. Taip jie išsiugdė savo sambūriuose – jausmai minus protas – ir yra rezultatas, kad protu nepažįstamos blogybės, o jausmams peno į valias, kai pasipila tarsi skriaudžiamieji. Tariamai, nes nuo jų reikia Lietuvai gintis. Buvo tariamai nuskriaustas Paksas, dabar žurnalistai esą ir Prunskienę nuskriaudė, jos blogus darbus per griežtai priminę, tad norintiems vėl būtų ko gailėtis.

Yra ugdomas abejingumas sakant, kad neužsiimama politika, o išaugo užsiangažavimas netiesai. Tuščia vieta neliko, nes ir negali pasilikti. Nebuvo sėjamas gėris supratimo ir žinojimo pavidalais, tad užaugo piktžolės, kurių, kaip žinome, nereikia sėti, nes jos yra žmogus nedraugas, šiuo atveju naujųjų totalitaristų pavidalu.

Totalitarizmas visur veikia: tai tikrai pasaulinis procesas. Jau girdime JAV Demokratų partijos agitacijoje, kad ir ten atsirado „runkeliai”. Taip nepavadinti, bet vis tiek iškreipta sąvoka „dvi Amerikos“. Jos tikrai yra, kaip ir dvi Lietuvos, bet skirstosi ne pagal tai, kad vieni yra turtingesni, o kiti mažiau turintys. Yra kitaip: vieni myli laisvę, kiti prieš ją kovoja ir stengiasi visus pavergti. Lietuvoje dar yra požymis, kad vieni myli tėvynę, kitiems jos nereikia, ir tai anaiptol nesusiję su turtingumu, kaip stengiamasi pateikti. JAV dar kol kas visi savo valstybę gerbia, tačiau, kurstant pavydą, ir ten bandoma pasiekti tokią padėtį kaip mūsų ir raginama tik šiaip taip mylėt save tėvynėje, o ne ją pirmiausia kaip sąlygą ir pačiam būti prasmingam.

Tas būtų pasiekta, jeigu nebūtų priešinamasi. Nepasiseks, jeigu neužmigs laisvės kovotojai. Jų yra JAV. Yra arba atsiranda, arba neišnyksta ir Lietuvoje. Kovotojai prieš protų pavergimą. Už supratimą ir žinojimą, bei iš to kylantį gerąjį jausmą. Už meilę laisvei ir laisvai tėvynei. Tai atitinka žmogaus paskirtį, suteiktą Kūrėjo. Kuo mažiau kolaboravimo su visų rūšių totalitaristais (komunistais, globalistais); verčiau nukentėjusieji už laisvę, kokie paminėti konferencijoje Marijampolėje, kad ateityje būtų ką minėti ir iš mūsų laikų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija