Lietuvos Prezidento rinkimai -
pamoka Lenkijai

Lenkijos dienraštis „Gazeta Wyborcza“ išspausdino buvusio šios šalies ambasadoriaus Lietuvoje Jano Vidackio straipsnį, kuriame analizuojami Lietuvos Prezidento rinkimų rezultatai.

„Lietuvos Prezidento rinkimai sukėlė Lenkijoje daug emocijų. Tatai tikriausiai nulėmė ta aplinkybė, kad bet kurie rinkimai Lietuvoje paprastai tampa mūsų „pirminiais rinkimais“, - rašo J. Vidackis. Kaip prisimena straipsnio autorius, Lenkijos žiniasklaidoje buvo pilna dramatiškų išvadų. Iš pradžių Kazimira Prunskienė buvo pristatoma kaip pavojingas prorusiškas demonas, ir dar KGB agentė, ketinanti iškreipti Lietuvą iš integracijos su Vakarais kelio. Vėliau, kai rinkimus nedidele balsų persvara laimėjo Valdas Adamkus, Lenkijos žiniasklaida ėmė aimanuoti: „Lietuva padalyta pusiau“. Bet pažvelkime į rinkimus Lietuvoje šaltai ir iš tam tikro nuotolio, ragina J. Vidackis. Jo nuomone, buvusios premjerės prorusiškumas yra veikiau ekonominio nei politinio pobūdžio. Rusijos laikymas svarbia, o gal net svarbiausia ekonomine partnere savaime nėra grėsmingas dalykas. Rusija yra potenciali rinka Lietuvos prekėms, taip pat maisto produktams, su kuriais Lietuvai gali būti sunku prasiskverbti į ES rinką. Lietuvai reikia Rusijos naftos ir dujų. O jei dar prisiminsime, kad tranzitas į Kaliningradą eina per Lietuvą, tai bus aišku, jog ji turi idealias sąlygas naudingai bendradarbiauti su Rusija. Ir Lietuva tai darys nepriklausomai nuo to, kas bus jos Prezidentas.

Žmonės balsavo už K. Prunskienę ne todėl, kad simpatizuoja KGB, ir ne todėl, kad ji yra prorusiška. Balsavo todėl, kad juos suviliojo populistiniai šūkiai. Balsavo todėl, kad ją parėmė pašalintas iš posto, bet vis dar populiarus buvęs prezidentas Rolandas Paksas. O pirmiausia balsavo todėl, kad laikė ją atsvara visai politinei scenai - nuo kairės iki dešinės, teigia buvęs Lenkijos ambasadorius. Politinis elitas lietuviams jau įkyrėjo iki gyvo kaulo, rašo autorius. Jie laiko jį korumpuotu, paisančiu tik savo, daugių daugiausia - partijos, bet ne valstybės interesų, kaltu dėl visų reformų nesėkmių. Prieš antrąjį rinkimų ratą beveik visos įtakingesnės politinės partijos vienu balsu priešinosi K. Prunskienės kandidatūrai. Tai akivaizdžiai parodė dichotomiją: K. Prunskienė prieš politinį elitą.

J. Vidackis aptaria ir Lietuvos lenkų politines simpatijas. Iš tikrųjų, pažymi jis, daugelis jų balsavo už K. Prunskienę, o anksčiau mūru stojo už R. Paksą. Bet Lietuvos lenkai daugiausia yra menkai išsilavinę, neturtingi kaimo žmonės. Juos itin lengva suvilioti populistiniais šūkiais. Juk tą patį galima pasakyti ir apie kaime gyvenančius lietuvius, baltarusius. Anot publikacijos autoriaus, mūsų gyvenamoje Europos dalyje žmones nuvargino reformos. Jaunos demokratijos neįstengia susidoroti su valdžios korupcija, nedarbu, vis didėjančia turtine nelygybe. Todėl nieko nuostabaus, kad nuomonė apie politinį elitą yra labai bloga. Visuomenė prieina išvadą, kad politikai tarpusavyje kovoja dėl valdžios, įtakos ir pinigų, o žmonių problemos jiems rūpi kaip pernykštis sniegas. Todėl vis populiaresni darosi populistai, kurie siūlo paprastus sudėtingų problemų sprendimus, nurodo konkrečius kaltininkus ir kritikuoja visą politinį elitą.

Šiam populizmui politinis elitas neįstengia atsispirti, negana to, pats jam pasiduoda. Vis dažniau rimti politikai griebiasi populizmo. Tai - irgi vienas iš politinio elito erozijos elementų, pažymi J. Vidackis. Pasak jo, artimiausi parlamento rinkimai Lietuvoje parodys, kokie bus Darbo partijos rezultatai, ar ji taps valdančiąja, su kuo sudarys koaliciją. Tai bus lenkams paskutinė pamoka prieš Lenkijos parlamento rinkimus.

Straipsnio autoriaus nuomone, padėtis Lenkijoje yra blogesnė nei Lietuvoje. Šalia beidėjiškos populistinės „Savigynos“ yra mažiausiai dar dvi ideologizuotos populistinės grupuotės - Lenkijos šeimų lyga bei Teisė ir teisingumas. Kova su pirmąja didina dviejų kitų partijų šalininkų skaičių, teigia J. Vidackis.

„Rinkimų aritmetika rodo, kad būsimame Lenkijos Seime nepavyks sudaryti daugumos koalicijos be vienos iš populistinių grupuočių. Ar mūsų laukia dar ketveri prarasti metai? Ar taip turi būti? Ne, neturi, bet tikriausiai bus.

Partijų lyderių ambicijos paprastai viršija jų politinę išmintį, žvelgti į praeitį vis dar įdomiau nei žvelgti į ateitį. Partijų interesėliai vis dar svarbesni už valstybės interesus.

Turiu pagrindo būgštauti, kad Lietuvos pamoka ir šį sykį neduos naudos“, - baigdamas pažymi J. Vidackis.

ELTA

© 2004 "XXI amžius"