Viena Europa ar 25 europos?
Europos Konstitucijos priėmimas sukėlė didelę
nuomonių audrą tarp Europos Sąjungos valstybių narių. Iki šiol neaišku,
kas bus, kai reikės pasirašyti šį dokumentą. Bandymai suderinti
jo tekstą, kurio autorius yra Europos Konventas su Prancūzijos
prezidentu Žiskaru dEstenu priekyje, jau buvo daromi ir anksčiau.
Iš pradžių buvo kalbama, kad Konstitucijos tekstas turėjęs būti
patvirtintas praeitais metais, po to numatyta šių metų gegužės 1-oji.
Galiausiai apsispręsta ties rinkimų į Europarlamentą data. Tačiau
gyvenimas pakoregavo kiekvieną iš paminėtų datų. Kodėl?
Ogi todėl, kad vienos ir vieningos Europos buvimas
kol kas yra vis dar graži vizija. Kiekviena iš 25 narių savaip mato
vientisą Europą. Bet vizija gyvybinga to niekas nepaneigs.
Istoriškai Europos Sąjunga yra ekonomikos kūdikis.
Jis išaugo iš 1951 metais pasirašytos sutarties tarp Prancūzijos,
Vokietijos, Italijos, Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo. 1957
metais tos pačios šalys pasirašė Romos susitarimą dėl bendros rinkos
sudarymo su laisvu žmonių, kapitalo ir prekių judėjimu. 1979-aisiais
buvo įvestas bendras sutartinis piniginis vienetas ekiu.
Susikūrus bendrai rinkai nori nenori reikėjo pradėti
koordinuoti ir politinius sprendimus. Politika ir ekonomika sesės
dvynės. Taigi intensyviai bemojuojant mėlynomis vėliavėlėmis nederėtų
pamiršti, jog pati pradžia yra pragmatinės kilmės. Jos pamatas
pinigai, gauti iš unifikuotos anglies ir plieno rinkos sukūrimo.
Tik 1992 metais Maastrichte pasirašius Europos Sąjungos sutartį
politikai sukūrė šį bestuburį naujadarą.
Jo sukūrimas neatsiejamas nuo naujų sąvokų atsiradimo.
Bene pagrindinė jų europinės vertybės. Laikui bėgant bet kokia,
nors ir pati tuščiausia sąvoka, savaime prisipildo turinio. Panašiai
atsitiko ir su europinėmis vertybėmis, kurios jau senokai tapo
priimtinos ne tik politiniame leksikone.
Tačiau kas realiai galėtų atsakyti, kuo europietiškos
vertybės skiriasi nuo demokratinių?
Tokios jau seniai politikoje vartojamos ir gerokai
nuvalkiotos tiesos kaip laisvė, pagarba kitiems, individo vertė
ir panašiai yra neabejotinai siektinos ir geros, tačiau jos tinkamos
tiek europietiškų, tiek demokratinių vertybių sąrašui. Vienintelė
reali ir dar galutinai nepraradusi savo turinio vertybė, galėjusi
padaryti aiškią distinkciją tarp europietiškumo ir domokratiškumo,
buvo krikščioniškos Europos šaknys. Tačiau jos, kaip dabar tapo
aišku, ES Konstitucijoje nebus minimos.
Suvienyta Europa ir toliau septynmyliais žingsniais
eina visuotinio savęs bukinimo keliu. Ideologiniai nelygumai yra
taip kruopščiai šlifuojami, kad nebelieka pačios šlifuojamosios
medžiagos. Dabartinės suvienytosios Europos mūro cementas yra naujųjų
narių noras ir siekis išpešti kuo daugiau naudos iš senesnių Europos
klubo narių. Na, o senosios narės taip pat visiškai atvirai svajoja
apie naujos darbo jėgos antplūdį ir padidėsiančias rinkas, į kurias,
pagal galiojančius verslo dėsnius, reikia investuoti. Taigi kol
kas visi patenkinti.
Bandymai deklaruoti kažkokias visai Europai tinkamas
per amžius susiklosčiusias vertybes yra mažų mažiausiai juokingi.
Vertybių, kurias galėtume pavadinti vien europietiškomis, nėra ir
niekada nebuvo, nes kiekvienos valstybės vystymosi kelias buvo savitas.
Beje, dažnai paremtas tarpusavio konfrontacija. Vienintelė jungiamoji
grandis, būdinga visoms, be išimties, valstybėms, buvo atmesta.
Todėl dabar jau pradedamas jausti tam tikras naujų sąvokų stygius
viešajame diskurse. Vis dar tampomas ir išnaudojamas vargšės močiutės
Demokratijos kūnas, kuris, regis, jau senokai yra besielis.
Bandymas įsivaizduoti Turkiją Europos Sąjungos
nare toks klaikus pirmiausia yra dėl jos kitoniškumo. Kitoniškumo
sakraliniame gyvenime, iš kurio rutuliojasi visi kiti dalykai, įvardijami
kultūros, pasaulio suvokimo, valstybės sąrangos ypatumais. Europos
Sąjunga su Turkija jau nebebūtų Europos Sąjunga. Tai būtų sąjunga,
kurioje, be jokių problemų, derėtų, pavyzdžiui, ir Dramblio Kaulo
Krantas, dabar dėl viso pikta jau kitaip persivadinęs. Turkijos
priėmimas į Europą būtų skausmingas lūžis pačių europiečių sąmonėje.
Tai ir yra bene geriausias įrodymas, kad ta sąmonė yra pastatyta
ant krikščioniško pamato.
Naujosios Europos statybininkai anksčiau ar
vėliau privalės atsakyti į dar vieną esminį klausimą: ar Europa
bus korėtas ekonominis junginys, sudarytas iš beveik nepriklausomų
valstybių, ar jinai taps federacine supervalstybe su savo prezidentu,
vyriausybe ir kitais atributais. Žvelgiant į jau nueitą kelią, peršasi
mintis, kad vis dėlto Europai rengiamas antrasis kelias.
Kad ir kaip skausmingai į savo suvereniteto suvaržymus
reaguoja Didžioji Britanija, kuri yra bene aršiausia federacijos
priešininkė, jai teks susitaikyti su dabarties realijomis. Kitu
atveju investicijos į bendrą suvienytos Europos biznelį tikrai
neatsipirks. O pinigų prarasti niekas nenori.
Kur kas paprasčiau yra išbarstyti nacionalines
vertybes, tautinę savimonę ir panašius rinkoje nelabai kotiruojamus
dalykus. Tai svarbu prisiminti Lietuvai dabarties Europoje, kuri,
nors ir po truputį, bet juda pirmyn niveliacijos kryptimi.
Ir dar. Būti vienoje Europoje ar būti viena iš
25 europų Lietuvai nėra pats blogiausias variantas. Būtų gerokai
prasčiau, jei vėl taptume viena iš penkiolikos...
Valdas KILPYS
© 2004 "XXI amžius"
|