Turkų maršas

Vokietijos sostinėje Berlyne gyvenantys turkai jautriai reaguoja į įvykius tėvynėje ir bando jiems daryti įtaką rengdami demonstracijas

JAV prezidentas Džordžas Bušas NATO viršūnių susitikime Stambule gerokai supykdė Prancūzijos prezidentą Žaką Širaką, paragindamas Europos Sąjungą kuo greičiau priimti į ES Turkiją. Susierzinęs Prancūzijos prezidentas patarė Dž. Bušui nesikišti į ES reikalus, kaip Europa nesikiša į Jungtinių Valstijų santykius su kaimynine Meksika.

Tačiau Europos Sąjungai Turkijos klausimą vis tiek reikės spręsti. Ir ne vien todėl, kad Ankara deda visas pastangas tapti ES nare. Mat daugiau nei prieš 40 metų, konkrečiai, 1961 m. spalio 30 d., Vokietijos Federacinė Respublika sudarė sutartį su Turkija dėl darbininkų atvykimo į Vokietiją. Tūkstančiai turkų bemat pasinaudojo ta sutartimi ir ėmė plūsti į Vokietiją. Šiuo metu Vokietijoje gyvena per du milijonus turkų, neskaitant moterų ir vaikų, faktiškai gyvenančių nelegaliai, arba pirmųjų atvykėlių vaikų, kurie gavo Vokietijos pilietybę. Todėl tikslaus turkų skaičiaus Vokietijoje niekas nežino.

Tradiciškai turkai gyvena daugiausia vakarinėse Vokietijos žemėse – Šiaurės Reino - Vestfalijos žemėje, Baden Viurtemberge, Bavarijoje ir Hesene. Tačiau mėgstamiausia turkų imigrantų vieta – Vakarų Berlynas. Vien tiktai dviejuose Berlyno rajonuose – Vedlinge ir Kroicberge – jų gyvena daugiau nei 137 tūkst. Jau aštuntojo dešimtmečio pabaigoje turkų darbininkai ėmė pervežti į Vokietiją savo daugiavaikes šeimas. Pavyzdžiui, vien tik per kelis 1979 metų mėnesius į Berlyną atvyko dešimt tūkstančių turkų vaikų. Ir dėl turkų migrantų kyla vis daugiau socialinių ir kitokių problemų. Neseniai vienas Berlyno Kroicbergo rajono socialinis darbuotojas atvirai išdėstė, ką jis galvoja apie šias „atsilikusias, nuo galvos iki kojų apsivyniojusias juodais apdarais, nekalbančias vokiškai ir amžinai nėščias moteris“. Atsiliepimai, švelniai tariant, nelabai draugiški. Toks požiūris aiškiai rodo, kad žlugo trisdešimties metų senumo federalinės valdžios integracinė politika. Taip ilgai vokiečiai stengėsi demonstruoti atvirumą ir pakantumą kitų kultūrų žmonėms, tačiau dabar kantrybė senka.

Turkų gyvenamuose kvartaluose maži butai perpildyti. O vietiniai vokiečiai stengiasi kaip galima greičiau palikti turkų apgyvendintus kvartalus. Mokyklose ir vaikų darželiuose, kuriuose turkų vaikai sudaro daugumą, praktiškai vyksta atbulinė integracija. Jau ne turkų vaikai ima kalbėti vokiškai, o vokietukai – turkiškai.

Taip pat negalima pamiršti pastaraisiais metais Berlyną apėmusio didelio nedarbo. Pasak vieno vokiečių žurnalisto, Berlynas tampa miestu – bankrotu. Faktiškai visos įmonės ir gamyklos, jau nekalbant apie valstybines institucijas, nutraukė naujų žmonių priėmimą į darbą. Ypač daug bedarbių tarp turkų imigrantų. Pirmiausia tai yra ne tik dėl menko vokiečių kalbos mokėjimo, bet ypač dėl žemos migrantų kvalifikacijos. Kažkada, septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kaip tik tokie menkos kvalifikacijos darbininkai turėjo ypač didelę paklausą. Trūko žmonių, kurie sutiktų dirbti „juodus“ darbus. Būtent už tokį atlyginimą, kuris netenkino nė vieno vokiečio. Dabar tokių nebereikia.

Be to, gyvendami tarp savų ir, populiariai kalbant, virdami savose sultyse, daugelis turkų net nemano mokytis vokiečių kalbos. Jų gyvenamuose kvartaluose yra visko, ko reikia. Savos parduotuvės, kavinės, jaunimo klubai ir diskotekos. Yra ir savi darbdaviai, kurie nereikalauja vokiečių kalbos mokėjimo.

Dėl mokyklų migrantų rajonuose irgi didelė problema. Kad dirbtum mokytoju tokiose mokyklose, anot vieno Berlyno laikraščio, reikia turėti ne tik geležinius nervus. Daugelis mokinių vaikšto su peiliais ir bet kada gali paleisti juos į darbą. Mokiniai buriasi į grupuotes pagal nacionalinę priklausomybę. Demonstratyviai kalba tiktai turkiškai arba arabiškai ir tyčiojasi iš mokytojų, kurie nemoka turkų ar arabų kalbų. Bėda dar ir ta, jog daugelis turkų vaikų tėvų, ypač išeivių iš labiausiai atsilikusios ir neturtingos Antalijos, išvis neleidžia savo atžalų į mokyklas, teigdami, kad ir be mokslo galima uždirbti pinigų!

Žinoma, taip mano ne visi turkų migrantai. Laikai keičiasi, ir jau susiformavęs turkų elitas ima vaidinti vis didesnį vaidmenį Vokietijos kultūriniame, moksliniame ir politiniame gyvenime. Toli gražu ne visi turkai tenkinasi gyvenimu „verdant savo sultyse“, taip ir nebaigę vidurinės mokyklos. Vis daugiau Vokietijos turkų stoja į universitetus, užsiima moksline veikla, tampa mokytojais. Ypač populiarios tarp turkų ekonomikos studijos. Kasdien didėjanti turkų mažuma pastaraisiais metais ėmė daryti pastebimą įtaką Vokietijos politiniame gyvenime. Pirmiausia, žinoma, spaudžiant Vokietijos vyriausybę kuo greičiau priimti Turkiją į Europos Sąjungą. Iš esmės, daugelio politinių ekspertų ir politologų nuomone, Turkijos priėmimo į ES klausimas Vokietijoje faktiškai jau išspręstas. Dabartinė socialdemokratų ir žaliųjų valdžia esą jau nusprendusi tvirtai pritarti Turkijos priėmimui į vieningos Europos šeimą. Belieka tiktai vienas klausimas: kaip paveikti krikščionis demokratus, kuriems prognozuojama pergalė būsimuosiuose Vokietijos parlamento rinkimuose. Buvęs kancleris Helmutas Kolis anksčiau ne kartą yra pasisakęs, jog dėl Turkijos priėmimo į ES nereikia skubėti. Tačiau, sprendžiant iš paskutiniųjų pranešimų, ne tiktai buvęs kancleris, bet ir dabartinė KDS vadovybė pastebimai keičia savo poziciją. Tai ir suprantama. Juk artėja rinkimai. O Vokietijos turkų „penktoji kolona“ krikščionims demokratams primena, kad juokauti neverta, nes per rinkimus gali balsuoti prieš šią partiją. Žinoma, KDS priversta skaitytis su tokia perspektyva.

Vokietijos laikraščiai praneša, kad įvykusiuose Bundestago (parlamento) įvairių deputatų frakcijų posėdžiuose, svarstant ES problemas, daugelis vokiečių parlamentarų, nors ir dūsaudami, pripažįsta: nori nenori, o Turkijos priėmimą į ES palaikyti reikės. Kitaip apie pergalę būsimuosiuose rinkimuose negali būti ir kalbos.

Taigi, atrodo, Prancūzijos prezidentas Ž.Širakas, užsipuolęs Stambule JAV prezidentą Dž.Bušą, nesulauks pritarimo iš savo pagrindinio sąjungininko Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio.

Petras KATINAS

EPA-ELTA nuotrauka

© 2004 "XXI amžius"