Vien tik nafta valdo mus
Naftos kompanijos Britisch Petroleum tyrimų
duomenimis, esant dabartiniams naftos gavybos tempams, jos atsargų
ją išgaunančiose šalyse pakaks: Kanadoje 6 metams, Norvegijoje
8, JAV 11, Rusijoje 19, Kazachstane 27, Meksikoje 21,
Nigerijoje 30, Katare 55, Saudo Arabijoje 85, Jungtiniuose
Arabų Emyratuose 114, Kuveite 127, Irake 128 metams.
Savaime suprantama, jog už naftą kaunamasi. Vienas
Didžiosios Britanijos premjerų dar prieš Antrąjį pasaulinį karą
yra pasakęs: Naftos lašas kainuoja brangiau nei britų kareivio
kraujo lašas. Tačiau tvirtinti, kaip tai daro antiamerikietiškai
nusiteikę politikai, kad JAV pasiuntė šimtatūkstantinę armiją į
Iraką vien dėl ten išgaunamos naftos, 120 mln. tonų per metus,
toli gražu nėra visa teisybė. Reikia nepamiršti, kad Irakas yra
Persijos įlankos regione, kuriame yra 65 proc. pasaulio naftos atsargų.
Didelė dalis jų Saudo Arabijoje. Naftos krizės metu septintajame
dešimtmetyje Jungtinėms Valstijoms pavyko sudaryti strategines naftos
atsargas. Taip JAV įgijo gana galingą materialinį svertą veikti
naftos rinką. Susidarė tam tikras balansas: JAV priklausė nuo Saudo
Arabijos, kaip naftos gamintojos, bet ir Saudo Arabija buvo priklausoma
nuo JAV, kaip pagrindinio jos naftos pirkėjo.
Tačiau pastaruoju metu šis balansas ėmė trūkinėti.
Tai atsitiko dėl kelių priežasčių. Pirmiausia JAV priklausomybė
nuo naftos importo vis didėja. Jeigu šiandien amerikiečiai importuoja
56 proc. visos pasaulio naftos, tai netolimoje ateityje šis skaičius
gali pasiekti 65-70 proc. Saudo Arabijos naftai pasaulio rinkoje
atsirado galingas vartotojas ir, aišku, mokėtojas už ją Kinija.
Antra, po tragiškosios rugsėjo 11-osios tapo aišku: nafta ir terorizmas
tai ginklas, kurį radikalusis arabų pasaulis pasirengęs panaudoti
savo kovoje. Taigi JAV ir Vakarams iškilo objektyvi būtinybė dėl
naftos problemų sukurti atsvarą arabų pasauliui. O tai atsvarai
atsirado reali galimybė. Mat 2000-aisiais Kaspijos jūros sektoriuje,
priklausančiam Kazachstanui, atrastas vienas didžiausių Kašagano
naftos telkinys. Jo atsargos vertinamos 7-9 milijardais tonų. (Palyginiti:
visos JAV naftos atsargos siekia tris milijardus tonų.) Tai radikaliai
keičia geopolitinę padėtį prestižinėje Rusijos papilvėje nuo
Kaukazo iki Vidurinės Azijos.
Taigi JAV ir Vakarų Europos priėjimas prie Kazachstano
naftos suteiktų Vakarams labai galingą spaudimo svertą pasaulio
naftos rinkoje. Aišku, dėl tokio didžiulio naftos telkinio, įskaitant
jos transportavimo koridorių, apsaugos negalima rizikuoti. O ta
rizika, įskaitant Artimuosius Rytus, Kaukazą ir Vidurinę Aziją,
tai yra ten, kur yra naftos gręžiniai, būsimieji transportavimo
vamzdynai, yra pakankamai dideli. Pats naudingiausias naftos transportavimo
maršrutas iš Kaspijos tai ne reklamuojamas Baku-Džeichanas. Specialistų
nuomone, geriausias transporto maršrutas būtų naftotiekis per Irano,
labai nedraugiško JAV, teritoriją. Todėl draugiškas Vakarams kaimyninis
Irakas būtų tiesiog idealus placdarmas.
Žinoma, Rusijos naftos pirkėjų visada atsiras.
Tačiau už kokią kainą? Kazachstano Kašagano telkinio eksploatacija,
be abejonės, numuš rusiškos naftos kainas, be to, nafta iš Kašagano
tekės ne per Rusijos kontroliuojamą teritoriją. Kaip teigė rusų
profesorius ir naftos ekspertas, dabar dirbantis JAV, Delavaro valstijos
universitete, Sergejus Lopatnikovas, JAV gali pasinaudoti trimis
galimybėmis. Pirma išstumti Rusiją iš Kaspijos regiono. Antra
prispausti Iraną, kad būtų nutiestas trumpiausias naftotiekis
per jo teritoriją transportuojant Kaspijos naftą į Persijos įlankos
uostus. Trečia atsiskaityti su Kinija Kašagano telkinio nafta.
Taip būtų išspręsti du uždaviniai. Pirma, pasodinti Kiniją ant Vakarų
kontroliuojamos naftos adatos. Ir antra atitraukti sparčiai
besivystančią Kiniją nuo Artimųjų Rytų regiono, ko labiausiai nenori
ne tik JAV, bet ir Europa bei Japonija.
Taigi netrukus Kazachstanas JAV pagalba turi visas
galimybes tapti posovietinės Vidurinės Azijos konsolidacijos centru,
ir čia gali atsirasti nauja ekonominė bei karinė politinė erdvė.
Pasak jau minėto profesoriaus S.Lopatnikovo, naujoji Aukso Orda
su sostine Astana (Astana dabartinė Kazachstano sostinė). Tai
neišvengiamai privers Rusiją ieškoti sąjungininkų, nesusijusių su
JAV tame regione. O kol kas toks sąjungininkas tiktai vienas reakcingų
mulų valdomas Iranas. Aišku, JAV jau dabar aktyviai bando tam sutrukdyti.
Pavyzdžiui, jau sukurta JAV, Azerbaidžano ir Kazachstano karinė
struktūra, pavadinta Kaspijos sargyba (Caspian Guard).
Kalbant apie naftos problemas negalima nepaminėti
Rusijos kompanijos Jukos ir jos vadovo, dabar patupdyto į kalėjimą,
Michailo Chodorkovskio. Juk pastarojo problemos prasidėjo kaip tik
tada, kai jis prakalbo apie didelės dalies Jukos kompanijos akcijų
pardavimą JAV naftos gigantui Exon ir naftotiekio statybą iš Sibiro
į Kiniją. Teigiama, kad tai ir buvo pagrindinė Jukos puolimo priežastis,
nes dėl to naftotiekio M.Chodorkovskis nuolat konsultavosi su amerikiečių
Exon. Kremlius suvokė, kad šiuo naftotiekiu tekės rusiška nafta,
bet jos tiekimą reguliuotų nauji šeimininkai. Tai būtų labai galinga
JAV spaudimo priemonė Kinijai. O šito Maskva negalėjo sau leisti.
Todėl ir buvo nuspręsta susidoroti su Jukos, kuri dar nebuvo parduota
amerikiečiams. O tai, kad amerikiečiai labai supyko, kai Kremlius
sustabdė sandorį su Jukos, rodo faktas, jog po M.Chodorkovskio
arešto ir puolimo prieš Jukos JAV Kongreso tarptautinių reikalų
komitetas priėmė rezoliuciją Nr. 336, kurioje ragino sustabdyti
Rusijos narystę Didžiajame aštuntuke. Na, o Kremliaus kontroliuojami
Rusijos laikraščiai džiūgauja, kad tik prezidento V.Putino dėka
Rusija netapo Jungtinių Valstijų žaliavos provincija.
Kol kas aistros pasaulio naftos rinkoje aprimo.
Tik ar ilgam?
Petras KATINAS
© 2004 "XXI amžius"
|