Kazio Pakšto idėjos šių dienų Lietuvai
Dr. Gražina KAČERAUSKIENĖ
|
Prof. Kazys Pakštas
|
EK.Pakšto knyga Lietuvos visuomenei
K.Pakštas (1893-1960), profesorius, mokslų daktaras,
Lietuvos geografų draugijos prezidentas (1933-1940), daugelio mokslinių
ir publicistinių knygų, straipsnių, projektų autorius, turėjo Latvijos
ir Švedijos apdovanojimų. Sovietmeču visuomenei buvo beveik nežinomas.
Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje atsainiai apibūdinamas kaip
klerikalinis visuomenės veikėjas, nedarbo Lietuvoje klausimą siūlęs
spręsti organizuojant planingą ir koncentruotą emigraciją, ypač
į Angolą ir Hondūrą. Kokios iš tikrųjų buvo jo idėjos, darbai ir
kokia jų reikšmė Lietuvai? Į šiuos klausimus atsako pavasarį Vilniuje,
A.Mickevičiaus, ir Kaune, V.Kudirkos bibliotekose, visuomenei pristatytoji
nemažos (391 psl.) apimties knyga K.Pakštas. Kultūra. Civilizacija.
Geopolitika. Leidinio sudarytojas ir pratarmės autorius - Baltoskandijos
akademijos direktorius dr. Silvestras Gaižiūnas. Jam talkino Arūnas
Bliūdžius, Linas Manionis ir Algimantas Vaitonis. Išleido leidykla
Pasviręs pasaulis. Apsilankius turininguose ir įdomiuose pristatymo
renginiuose ir įdėmiai perskaičius kukliai, bet gražiai išleistą
knygą, atitinkančią solidžiam mokslo veikalui keliamus reikalavimus,
atsiskleidžia didelio XX amžiaus lietuvių mokslininko, mąstytojo,
idėjų generatoriaus, veiklaus, toli numatančio politiko ir visuomenės
veikėjo, didelio patrioto paveikslas. Apie K.Pakšto idėjas ir nuveiktus
darbus pravartu gerai žinoti jau vien dėl to, jog jis nagrinėjo
visada aktualius Lietuvos nepriklausomybės praradimo ir išsaugojimo
klausimus.
Ištakos ir asmenybės bruožai
K. Pakštas gimė Alinaukos vienkiemyje netoli Užpalių,
ūkininkų šeimoje. Užpaliuose mokėsi slaptoje lietuviškoje mokykloje,
vienerius metus - Kauno dvasinėje seminarijoje. 1914 metais išvyko
į JAV. 1918-aisiais Fordheimo universitete baigė socialinius mokslus
ir išvyko dirbti į Šveicarijoje veikusį Lietuvos informacijos centrą.
1923-iaisiais baigė Fraiburgo universitetą Vokietijoje, apgynė daktaro
disertaciją apie Lietuvos klimatą. 1928-1931 metais dėstė geografiją
Lietuvos ir Latvijos universitetuose. 1925 metais tapo docentu,
1929-aisiais profesoriumi. 1939-aisiais, Kalifornijos universiteto
pakviestas, atvyko į JAV ir iki 1941-ųjų dėstė Vidurio Europos politinę
geografiją. Vėliau profesoriavo Pensilvanijos, Minesotos, Merilendo
ir Ohajo universitetuose.
K.Pakštas daugiašakė asmenybė, Dievo apdovanota
giliu protu, lakia fantazija, veržlia energija ir kilnia dvasia.
Jis visada buvo savitas, kitų nemėgdžiojantis nei žodžiu, nei stiliumi,
nei išvaizda. Ryškiausias bruožas dinamiškumas. K.Pakštas visada
atsirasdavo ten, kur reikėjo veikti. Ir kitiems nedavė ramybės,
neleisdavo būti sočiame snaudulyje, kovojo su inercija ir pasyvumu.
Idealizmas kitas esminis K.Pakšto bruožas. Jo idealas nepriklausoma,
kultūringa, krikščioniška, demokratiška Lietuva, kurioje visiems
būtų gera gyventi. K.Pakšto patriotizmas buvo nuoširdus, be jokių
išskaičiavimų. Rūpinosi tautos gerove, darniu tarpusavio sugyvenimu,
buvo priešingas šovinistiniam nacionalizmui, labai išgyveno dėl
lietuvių tautos genocido ir dechristianizacijos. K.Pakštas pasižymėjo
tolerancija kitų pažiūroms, jautė pagarbą žmogui, neapkentė fanatizmo.
Nesiekė garbės ir nekrovė turtų. Dėl to visada buvo tuščia kišene
sau, bet pilna širdimi kitiems. Nors buvo katalikiškų pažiūrų, bet
jį gerbė ir kitokių pažiūrų žmonės. Turėjo humoro, optimizmo, kuriais
dažnai pridengdavo sunkias savo gyvenimo valandas.
Idėjos ir darbai
Lietuvos nepriklausomybė buvo K.Pakšto
idėjų ir darbų įkvėpimas ir pamatas. Jis numatė gresiančią okupaciją,
ragino valdančiuosius jai iš anksto pasirengti, siunčiant užsienin
žmones, kurie, prasidėjus okupacijai, pradėtų veikti laisvajame
pasaulyje. Rašė, jog lietuviai dar menkai pasirengę gyventi nepriklausomai,
neturi politinių tradicijų, yra susiskaldę, nors dažnai stebina
pasaulį savo gabumais. Jo žodžiai: Nėra Europoje antros tautos,
kuri būtų taip išstatyta ištautėjimo ir svetimos kultūros užgožėjimo
pavojams, kaip Lietuva, gulinti svarbiųjų Europos arterijų kryžkely.
Lietuvą reikėtų vadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi
mažai tautai. Būtų neatsargu manyti, kad amžinai išlaikysime savo
nepriklausomybę
Galbūt mūsų nepriklausomybė yra tik meteoras istorijos
šimtmečiuose, todėl labai svarbu nepriklausomybės momentus tikslingai
sunaudoti tautai stiprinti. Šios mintys išlieka aktualios ir šių
dienų Lietuvai.
Kultūra ir mokslas būtina nepriklausomybės
išsaugojimo sąlyga. Gyvendami nenormaliai pavojingoje vietoje,
mes neturime moralinės teisės pasitenkinti tik normaliais dabais
ir normalia pažanga. Negalėdami plėstis horizontaliai, mes turime
kilti vertikaliai, jei nenorime būti užgniaužti mūsų didžiųjų kaimynų,
rašė K.Pakštas. Jis teigė, jog Lietuva gali išlikti nepriklausoma
tik pasiekusi aukštą kultūros ir civilizacijos lygį: Kuo mažesnė
tauta, tuo labiau ji turi būti išmokslinta. Kitaip jai gresia lėta
mirtis, ištirpimas. Galingas protas, susijungęs su aukšta religine
dora, nežino pralaimėjimų. Horizontalinis lietuvių vystymasis jam
atrodė abejotinos vertės: Ne toj jūroj Vytautas žirgą plukdė!.
K.Pakštas pastebi, kad geriausiai mokslo prasmę suprato žydai: jie
užtvindė daugybę universitetų savo studentais ir profesoriais, nes
suprato, kad mokslas turtas. Todėl jis įrodinėjo, jog būtina didinti
tuometinio Kauno universiteto biudžetą, plėsti tyrinėjimus. Kartu
su prof. M.Biržiška siūlė steigti Lietuvos kultūros akademiją
aukščiausią mokslo ir kultūros įstaigą su humanitarinių ir tiksliųjų
mokslų skyriais. Jis palaikė Lietuvos vyskupų ir katalikų inteligentų
iniciatyvą steigti Katalikų universitetą. Tai turėjo būti nedidelis,
naujovėms imlus universitetas, kurį projektavo steigti Kauno Saulės
gimnazijos rūmuose. Universitetas keltų tautos dvasingumą ir moralinį
atsparumą. Lietuviškumas žada būti jo specialybė, rašė K.Pakštas.
Tačiau Seimo sprendimu buvo įkurtas kompromisinio tipo Kauno universitetas,
katalikams atiduodant Teologijos ir humanitarinių mokslų fakultetą.
1939 metais K.Pakštas kreipėsi į JAV lietuvių
jaunuolius: Lietuvių tauta negali didžiuotis savo dideliu narių
skaičiumi, plačiomis teritorijomis, dideliais turtais. Mes galime
būti galingiausia tauta savo kultūriniu ir dvasiniu turtu, didžiomis
asmenybėmis. Juk senovės graikai buvo tik 250 tūkst. tautelė, bet
jie filosofijos, mokslo, literatūros, meno srity paliko tokių laimėjimų,
kurių pasaulis per amžius neužmirš. Kievienas jaunuolis privalo
veržtis pirmyn prie mokslo, prie savęs lavinimo. Tai būtų didis
priesakas ir šių dienų Lietuvos jaunimui.
Tautos dinamizmas. K.Pakštas teigė,
jog aukštą civilizacijos lygį lietuvių tauta galėtų pasiekti tik
turėdama tvirtą, bet dinamišką charakterį. Nacionaliniu dinamizmu
jis vadino sustiprintą, suaktyvintą, išryškintą ir kuriantį patriotizmą.
Išdėstė tokio dinamizmo principus. Valstybės meilė turi būti nukreipta
į tautos mases, nes kuo skurdžiau gyvens Lietuvos ūkininkas ir
darbininkas, tuo silpnesnis bus jų patriotizmas, tuo silpnesnė bus
lietuvio tėvynė. Dinamizmas yra demokratinis sąjūdis, jis remiasi
visos tautos kūrybiniu nusistatymu. Bet ši demokratija yra priešinga
visuomenės palaidumui, remia visas organizacijas ir religines konfesijas
kovoje prieš kyšininkavimą, girtuoklystę, palaidą šeimų gyvenimą.
Demokratija visuomenės ir individo laisves jungia su griežta tvarka
ir teisėtumu, atmeta anarchizmo apraiškas. K.Pakštas šaukte šaukė
tautą imtis veiklumo ir iniciatyvos, smerkė piliečių nusižeminimą
valdžiai. Jis labai vertino veiklius žmones, turinčius valstybės
viziją ir toli siekiančius sumanymus. Todėl, jo nuomone, visuomenėje
turi būti skatinama privati iniciatyva plėtojant laisvą spaudą,
steigiant mokyklas, gamybos, verslo įmones. Taip piliečiai bus pratinami
savarankiškai galvoti ir gyventi. Pasisakė už proporcingą piliečių
pasinaudojimą į valstybės iždą savo sumokėtais mokesčiais, už socialinį
jaukumą ir dvasinį komfortą.
K.Pakštas buvo karštas jūrininkystės propaguotojas.
Jūrą jis laikė dinamikos versme, kuri suteikia žmogui drąsos, ryžtingumo,
apsukrumo. Jis skatino tautą atsisukti veidu į jūrą, Klaipėdą
net paversti laikinąja sostine, čia steigti jūrų navigacijos ir
žvejybos mokyklas, kurti savąjį laivyną, kuris trispalvę paskleistų
po platųjį pasaulį.
Žmonių dorovė, dvasinė ir fizinė sveikata
didelis K.Pakšto rūpestis. Su apgailestavimu jis teigė,
kad Lietuvoje didžiausia pramonės šaka esanti vagystė, nereikalaujanti
patentų, laisva nuo mokesčių. Lytinis ištvirkimas smarkiai graužia
jaunimą, kuris mažai tegalvoja, neturi kilnesnių idealų, nutolęs
nuo religijos. Toks jaunimas gresia tautai didelėmis nelaimėmis.
Su dinamišku ir kūrybingu Europos gyvenimu ypač nesiderina nuodėminga
dvasinė tinginystė, dažniausiai išreiškiama žodžiais: rytoj pažiūrėsim.
K.Pakštas tai vadino tautos rykšte, pavėlavimu visavertiškai gyventi.
Ypač smerkė lietuvių pomėgį lėbauti. Tačiau savo tautos jis nelaikė
išsigimusia. Pripažino, jog jos silpnybės priklauso nuo žmonių dorovės
ir kultūros stokos, o tai, nors ir sunkiai, bet pataisomas dalykas.
K.Pakštas labai jautriai reagavo į lietuvių nutautėjimą,
todėl skatino ugdyti savo tautinės vertės pajautimą, tautinį atsparumą.
Jis ragino kuo daugiau mūsų negausios tautos narių įsitraukti į
kovą už valstybės likimą. Įdomios, nors ir diskutuotinos, K.Pakšto
mintys apie įvairių visuomenės sluoksnių santaiką ir kultūrinę autonomiją.
Jis kritikavo lietuvių tarpusavio rietenas ir smulkų susiskaidymą
į atskiras fanatiškas grupes. Pasaulėžiūrų skirtumus net siūlė reguliuoti
įstatymais. Visos tautinės grupės privalo vieningai dirbti tėvynės
labui.
Baltoskandijos įdėja. K.Pakštas
norėjo, kad Lietuva suartėtų su Skandinavijos kraštais. Visos šios
tautos sudaro labai natūralų geografinį ir kultūrinį ratą. Apie
tai jis skaitė pranešimus daugelyje universitetų. 1942 metais Lietuvių
kultūros institutas JAV, kurio direktoriumi jis buvo, išleido knygelę
Baltoskandijos konfederacija. Šias įdėjas šiandien plėtoja Lietuvoje
veikianti Baltoskandijos akademija. Vidurio Europos konfederacija
kitas svarbus K.Pakšto kultūrinės ir politinės veikos baras, glaudžiai
susijęs su Baltoskandijos idėja. Jis jau tada laikė tikslingu Baltijos
šalių įsijungimą į Vidurio Europos bloką. Svarbiausias argumentas
šalių saugumas. K.Pakštas buvo įsitikinęs, jog tarptautinėje politikoje
konfedaracijoms priklauso ateitis. Lietuvai jis siūlė tris konfederacijų
variantus: Baltoskandiją, Vidurio Europos konfederaciją, Baltijos
federaciją. Vidurio Europa jis laikė penkiolika kraštų, esančių
tarp Rusijos, Vokietijos ir Italijos. Tai teritorija nuo Estijos
iki Graikijos, didelių katastrofų ir aukštos kultūros erdvė. Čia
žmonėms dar nenusibodo kultūra, neįkyrėjo laisvė ir individualumas,
kur dėl šių vertybių kariavo ištisos kartos. Tie kraštai, K.Pakšto
nuomone, įkūnija dvasiškai jauniausią Vakarų krikščionybės dalį,
kupiną vitališkumo ir kūrybinio genialumo. Tačiau šiam genialumui
gresia didžiausi pavojai. Be abejonės, jis turėjo galvoje grėsmingas
pasauliui Rusijos, Vokietijos ir Italijos diktatūras. Kaip matome,
XXI amžiuje šios idėjos, naujausios istorijos pamokų gerokai pakoreguotos,
sėkmingai įgyvendinamos ir plėtojamos Europos Sąjungos erdvėje.
Lietuvių emigracija ir Dausuva. K.Pakštas
rašė, jog neorganizuotos, išblaškytos emigracijos kelias veda į
mirtį. Dėl to reikalinga kolonija, kuri taptų antrąja Lietuva. Be
jos mūsų kultūra visuomet bus pavojuje. 1959 metais JAV lietuvių
spaudoje jis rašė apie būtinybę sukurti mažą autonominę, pusiau
nepriklausomą valstybę lietuviškai išeivijai gyventi, Lietuvos okupacijos
metu lietuvių kalbai ir kultūrai išgelbėti. Ją pavadino Žaliąja
Atžala arba Dausuva. 1958 metais JAV ir Brazilijoje buvo įsteigti
šio sąjūdžio klubai. Atsarginę Lietuvą K.Pakštas buvo numatęs kurti
Britų Hondūre, kurį jis prieš tai buvo gerai išvažinėjęs. 1958 metais
laikraštis Draugas išspausdino penkiolika K.Pakšto laiškų Ekspedicija
Dausosna. Hondūro dienoraštis vainikuoja K.Pakšto geopolitines
vizijas. Dausuva tai šviesi lietuvių tautos gelbėjimo idėja, tvykstelėjusi
kaip kometa anapus Atlanto ir sudužusi į kasdieninio mąstymo uolą.
Daugelis šias idėjas palaikys tik fantazija, rašė K.Pakštas.
Bet be fantazijos, be vaizduotės, be gyvų koncepcijų nieko žymesnio
pasaulyje nesukurta. Tad verta svajoti ir apie lietuvybės nemarumą
net ir sunkiausiuose ir tragiškiausiuose tautos išbandymuose. Šiandien
Kaune veikia kraštiečių užpalėnų bendrija Dausuva, kuriai vadovauja
šių eilučių autorė.
Reikia džiaugtis, kad, padedant Aukščiausiajam,
lietuvių tauta, vedama jai atsidavusių sūnų ir dukrų, aktyviai dalyvaujant
visuomenei, kritiškuose istorijos momentuose išlaikė labai sunkius
išbandymus, nepalūžo, neišnyko ir pajėgė vėl atkurti savo valstybingumą.
K.Pakštas neretai vadintas romantiku, tačiau XX XXI amžių įvykių
fone jis atrodo kaip didelis realistas ir kartu optimistas. Apie
tai byloja ir jo puoselėtą Baltoskandijos idėją įkūnijusi Baltijos
ir Šiaurės šalių bendradarbiavimo formulė 5 + 3, pagaliau Europos
Sąjunga, euroatlantinė organizacija NATO, kurių visateise nare tapo
Lietuva. Tačiau ateityje, net ir netolimoje, mūsų laukia dar daug
lemtingų išbandymų, nuo kurių priklausys tolesnis tautos ir valstybės
likimas. Todėl K.Pakšto mintys, dažnai skambančios kaip rūstus perspėjimas
ateinančioms kartoms, šiandien išlieka aktualios. Nevalia nereaguoti
į pastaruoju metu plintantį tautos politinį kvailinimą, geopolitinio
faktoriaus sąmoningą nuvertinimą, palaido ir lengvo gyvenimo propagavimą,
savos kalbos, tautinės tapatybės ir savos valstybės niekinimą.
© 2004 "XXI amžius"
|