Atviras laiškas Jonui Mikelinskui,
taip pat draugams ir oponentams
Gerbiamasis p. Jonai Mikelinskai,
Mano bandymas 1996 metais išprovokuoti diskusiją
apie giluminę genocido priežastį (žr. Tautinis valymas kaip kultūros
reiškinys, LM 1996, Nr. 13 ) pagaliau atsispindėjo neseniai pasirodžiusioje
jūsų knygoje Kada kodėl taps todėl (Mintis, 2004), kurioje dėl
įgytų naujų žinių pakoreguoti kai kurie ankstesni antisemitiniai
pasisakymai mažiau antisemitiniais, pusiau mitologiniais, tribualistiniais.
Šis procesas, be abejo, yra sveikintinas reikia dialogo!
Vis dėlto jaučiu pareigą viešai pareikšti, kad
panašiai kaip daugelis žydų intelektualų 1996 metais jūs be jokio
pagrindo painiojate mane su rasistais (p. 63) teigdamas: Išeitį
iš to labirinto pasiūlė Letas Palmaitis. Toliau mano straipsnio,
išspausdinto Literatūroje ir mene, citata (1996, Nr 13):
Žudyti yra toks pat natūralus fiziologinis žmogaus
poreikis, kaip valgyti, tuštintis ar santykiauti. Joks kitas planetos
gyvūnas nežudo į save panašių vien tik įgeidžiui užėjus. Gamtoje
vienos rūšies gyvūnai naikina vienas kitą tik išimtiniais atvejais.
O žmonėms žudyti sukuriamos ištisos mokslinės teorijos (...) Visi
gyvūnai paklūsta stipriojo teisei. Negi šėtonas ar pirmoji nuodėmė
sukūrė tą darnią visuotinę sandarą? Dėl stipriojo prievartos jokios
žmogaus kaltės Tėvui nėra ir būti negali. Nebent Sūnui. Bet tuomet
nėra kaltų, ir kaltojo paieškos beprasmės. Nes kalti yra visi ir
kiekvienas. Tiek aš, tiek Antanas Impulevičius, tiek Dovas Levinas
Kuris iš jūsų be kaltės, tegu pirmas meta į ją akmenį.
Ar čia yra bent vienas žodis, kad aš neva siūlau
žudynes kaip sprendimą (pateisinu genocidą)? Konstatavimas, kad
esame pragare, anaiptol nereiškia pragaro šlovinimo ar išeities
siūlymo.
Natūralu, kad manęs nesuprato tie, kurių gimtoji
kalba jidiš arba ivritas (iš karto buvau paskelbtas neonaciu). Daug
nuostabiau, kad nesupratote jūs, kurio gimtoji kalba lietuvių ir
kuris esate lietuvių rašytojas. Jūs tenkinatės ištrauka, nerūpestingai
išplėšta iš viso konteksto, nieko sau, juk jūs paprasčiausiai
teigiate: Išeitį pasiūlė Letas Palmaitis. Kur čia kalbama apie
išeitį? Nepastebite nei mano pasibjaurėjimo, nei kabučių mokslinės,
nei to, kad svarstoma kaltės problema. O juk jūsų pasirinktoji globalinė
kodėltodėl problema reikalauja šiek tiek gilesnės analizės.
Pateiktoje citatoje nėra nė mažiausios užuominos,
kad autorius priima jo aprašytą reikalų tvarką.
Jūs, pone J. Mikelinskai, palyginate mano citatą
su Jokūbo Josadės žodžiais. Tikriausiai nežinote, kad 1994-1995
metais aš bendravau su Josade ir, skirtingai nei jūs, jis teisingai
suprato mano rašinį ir net juo žavėjosi.
Tai buvo laikas, kai ypač domėjausi žydų genocido
bei apskritai genocido priežastimis. Viename leidinyje suradau nacių
konclagerio kalinio žydo maldą. Tas žmogus meldė Dievą, kad būtų
leista nutraukti keršto grandinę, o kalinių kančios būtų priimamos
kaip auka, už budelių širdies tamsos praskaidrėjimą. Šis žydas pasirodė
daug didesnis krikščionis nei kai kurie iš mūsų.
Jūsų pacituoti mano žodžiai faktiškai parodo pamatinį
krikščionišką principą: visi žmonės yra susieti Nuodėme (vadinama
Pirmąja Nuodėme). Tik dėl to ir galima tikėti, kad įmanomas universalusis
Atpirkimas. Jei Antanas Impulevičius kaltas, o Dovas Levinas ne,
joks universalus Atpirkimas neįmanomas.
Nekalbu apie pasaulietinius įstatymus, pilietines
teises, pilietinį teismą, pilietinius nuosprendžius, pilietines
baudas, pilietinį pakorimą ar sušaudymą ir t.t., o apie tai, kas
trunka per visą žmonijos istoriją, bet... nieko nepakeičia. Nes
kiekvienas TURI Nuodėmę. Šiuo atveju nuodėmės dydis (nekaltas
melas ar genocidas) neturi reikšmės. Dievas nedaro skirtumo tarp
savo Dešimt Įsakymų. Kiekvieno jų laužymas yra nuodėmė. Palyginkime
Šventąjį Raštą, kuriame Dievas dažnai baudžia nusidėjėlį mirtimi,
nepriklausomai nuo išoriško nuodėmės sunkumo.
Todėl Hitleris, Stalinas, Pol Potas ir t.t. nėra
tik mitologizuoti siaubūnai, tarytum atsakingi už visą blogį žemėje.
Ne! Hitleris, Stalinas, Pol Potas yra KIEKVIENOS SIELOS DALELĖ,
JIE GYVENA MUMYSE, JIE YRA KIEKVIENO MŪSŲ DALIS. Nėra skirtumo,
ar mano vidinis hitleris politinis, karo ar koks kitas nusikaltėlis.
AŠ ESU NUSIDĖJĖLIS!
Tai ne viskas, ir tai joks L.Palmaičio atradimas.
Drįsčiau teigti, kad visa tai implikuota normalioje krikščioniškoje
teologijoje.
Norint išspręsti genocido klausimą, pirmiausia
reikia surasti teisingą DIAGNOZĘ. Kodėl viskas kartojasi, kodėl
žmonės taip lengvai meta kitoms tautoms kolektyvinius kaltinimus,
tarsi tauta vieninga politinė partija su privalomomis pažiūromis
ir visiems privalomu elgesiu. Daugelis tos diagnozės neieško, pasitenkindami
kolektyvinio kaltinimo stereotipais arba demonizuodami Hitlerį,
Staliną ar kurį kitą menkystą. Šitaip tik užtikrinama genocido tąsa,
nes mes net nedrįstame pažvelgti Tiesai į akis.
Anais 1996 metais priėjau prie išvados, kad blogio
priežastis gamtoje, jos dialektinėje sandaroje, kovoje dėl optimalesnių
sąlygų išlikti kito sąskaita. Kitas žingsnis buvo baisus, bet jis
gerai išreikštas aname mano straipsnyje: už blogį atsakingas Dievas
Kūrėjas. Kaip tai gali būti? Štai tikra mano straipsnyje iškelta
problema. Deja, politizuoti žmonės, kurie turbūt seniai atprato
nuo filosofinio mąstymo, negalėjo net pamatyti, kas mano parašyta
visiškai aiškiai, juodu ant balto.
Tame pačiame straipsnyje pradėjau savo sprendimą,
dėl kurio turėjau konfliktų su Katalikų Bažnyčia: dvasios sukilimas
prieš gamtą atspindi kuriantįjį sukilimą Dievo prigimtyje, arba,
krikščioniškais terminais tariant, Sūnaus sukilimą prieš Tėvą. Vėliau
aš pavadinau šią pažiūrą krikščionišku satanizmu. Tas Jėzaus sukilimas
prieš pagrindinį gamtos dėsnį prieš stipriojo teisę mano buvo
suvoktas kaip dialektinė teigimo (gamta) bei jo neigimo (Jėzus
plg. alyvmedžio prakeikimą) priešprieša. Tik neigimo neigimas padaro
Dievą Vienu (ne tris dievus). Vadinasi, mano straipsnis pretendavo
būti krikščioniškas.
Būdamas Dievo Atpirkėjo, arba Neigimo, pusėje
aš neraginau ir negalėjau raginti pateisinti genocido, kuris (anuo
mano suvokimu) neva kyla iš dialektinių gamtos priešpriešų (populiacijų
reguliavimas, silpnųjų eliminavimas). Sukilimas prieš tokią kūrinijos
tvarką mano buvo suvokiamas kaip dvasinis pasipriešinimas sutinkamai
su Jėzaus žodžiais apie kitą skruostą.
Savaime aišku (nesvarbu, teisingas ar klaidingas)
toks sprendimas visiškai nesuvokiamas ateistui, kuriam vienintelė
vertybė tik šis pasaulis ir matomas materialus gyvenimas.
Atrodo, esu pirmasis, dar 1996 metais pareiškęs,
kad holokaustas Lietuvoje buvo ne šiaip nacių darbas, bet lietuviškas
etninio valymo variantas. Taip pat galbūt esu Lietuvoje pirmasis,
kuris pabandė ieškoti giluminių genocido šaknų gamtoje ir žmogaus
prigimtyje. Deja, išlieka ne straipsniai, bet knygos. Jūsų knygos
dėka dabar kažkodėl turiu likti lietuvių atmintyje kaip rasizmo
garbintojas. Nebloga paslaugėlė, bet už ką?
Dr. Letas PALMAITIS
© 2004 "XXI amžius"
|