Kinijos „drakonas“

Politikos analitikų, ypač ekonomikos specialistų nuomone, iki 2050 metų, jeigu iki to laiko neįvyks pasaulinis karas ar kokia nors kita globalinė krizė, Kinija pagal ekonominius rodiklius susilygins su Jungtinėmis Valstijomis. Tiesa, Kinijos vadovai tuo nesigiria ir nesireklamuoja, kitaip nei buvęs Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas, kadaise žadėjęs taip pat pavyti ir pralenkti JAV. Taip pat prognozuojama, kad jau šio dešimtmečio pabaigoje Kinija ekonominiais pasiekimais pralenks dabartinį regiono lyderį - Japoniją.

Tokios prognozės ne iš piršto laužtos, o visiškai realios. Per paskutinius 20 metų Kinijos bendrasis vidaus produktas (BVP) padidėjo keturis kartus ir jau viršijo trilijoną dolerių. Pagal gyventojų pajamų augimo tempus vienam gyventojui Kinija jau dabar lenkia visas labiausiai išsivysčiusias pramonės valstybes. JAV 4,5 karto nacionalinių pajamų augimą pasiekė per 60 metų (1870-1930). Japonija panašių rodiklių, padidindama BVP vienam gyventojui septynis kartus, sugebėjo per 25 metus (1950 -1975). O Kinijai padidinti vidutines kiekvieno gyventojo pajamas aštuonis kartus tereikėjo tik 20 metų. Po Mao Dzeduno mirties komunistinėje šalyje prasidėjo milžiniškos ekonominės permainos. Kinijos komunistai, neatsisakę ideologijos, tuo pačiu ėmė labai nedogmatiškai ją traktuoti. Esminės ekonominės reformos bemat pritraukė į šalį didžiules užsienio investicijas. Vien tiktai praėjusiais metais užsienio investuotojai į Kinijos ekonomiką investavo daugiau kaip 50 milijardų dolerių. Kol Vakarų politikai vis dar užsimena apie demokratinių procesų stabdymą Kinijoje, Vakarų verslo banginiai, aiškiai remiami tų pačių politikų, labai sparčiais tempais įsitvirtina jos rinkoje. Štai apie Rusiją Vakaruose dėl akių kalbama kaip apie demokratėjančią valstybę, bet niekas net nemano joje investuoti tokių didžiulių pinigų. O Kinija užkariauja pasaulio rinkas.

Vienu pagrindinių Kinijos fenomenų, stebinančių pasaulį, tapo jos spartūs laimėjimai spalvotosios metalurgijos srityje. Per paskutiniuosius kelerius metus ji tapo viena metalurgijos pramonės gigančių, vis labiau stumianti į nuošalę ankstesnius šios srities pasaulio lyderius. Dėl šių pasiekimų ypač nerimauja Rusija. Tačiau Rusijai niekas nedraudžia pasekti Kinija. Deja, po didžiosios „prichvatizacijos“ ištisos metalurgijos pramonės šakos, pavyzdžiui, aliuminio pramonė, atsidūrė oligarchų rankose. Rusijos vyriausybė ir net prezidentas V.Putinas, tariamai paskelbęs kovą oligarchams, nieko padaryti negali. Be to, ir nenori. Juk galima būtų pasinaudoti Kinijos patirtimi. Štai šios šalies vyriausybė visomis išgalėmis stengiasi padėti eksportuotojams, ypač spalvotųjų metalų.

Pigi darbo jėga, beprocentiniai kreditai eksportuojančioms įmonėms ir kompanijoms, žymus energetinių tarifų sumažinimas bei kitos priemonės jau sudarė sąlygas Kinijos aliuminio gamintojams ir eksportuotojams lipti ant kulnų ne tik Rusijai. Todėl, esant tokiam rimtam požiūriui į ekonomiką, prognozės apie tai, jog Kinija po 50 metų pavys ir aplenks JAV, gali visiškai išsipildyti. Bet taip gali ir nenutikti. Ir ne dėl pragmatiškos valdžios kaltės. Specialistai atkreipia dėmesį į tai, jog labai sparčiai modernėja, bet ne pačia geriausia linkme, Kinijos jaunimas. Dingsta tradicinis kinų darbštumas, jaunimas vis labiau aptingsta, nebenori dirbti kaip jų seneliai ir tėvai, skęsta malonumų jūroje. Tai ir kelia didžiausią pavojų spartesniam Kinijos ekonomikos augimui.

Petras KATINAS

© 2004 "XXI amžius"