"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. rugpjūčio 11 d., Nr. 15 (84)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Atviromis ir paslėptomis kortomis

Petras KATINAS

Rusijos interneto agentūra „Regnum“ labai dažnai pažeria gana tendencingų komentarų apie Lietuvą, jau nekalbant apie Latviją ir Estiją. Štai neseniai ši agentūra paskelbė straipsnį, jog karinio tranzito per Lietuvos teritoriją į Kaliningrado sritį problema tampa vis aštresnė, ypač po to, kai liepos 22 dieną Kenos pasienio stotyje buvo išlaipinta dvylika Rusijos piliečių, vykusių į karinę tarnybą Kaliningrade. Esą toks Lietuvos elgesys, kai Vilnius atsisako derėtis su Maskva dėl jos siūlomos ilgalaikės sutarties dėl karinio tranzito, tampa Rusijai „nuolatiniu galvos skausmu“. Cituojamas Rusijos Baltijos karinio laivyno spaudos atstovo interviu Rusijos „Interfakso“ agentūrai, kuriame teigiama, kad Lietuvos pasienio tarnybos pareigūnų veiksmai tranzitu vykstančių rusų kariškių atžvilgiu yra labai abejotini ir neteisėti. Maskva susierzino ir dėl neseniai įvykusio Gruzijos gynybos ministro Georgijaus Baramidzės vizito į Lietuvą. Akcentuojama, kad Vilnius nuolat stiprina karinį bendradarbiavimą su Tbilisiu, kuris ypač domisi nacionaliniu regioniniu oro erdvės kontrolės koordinavimo ir stebėjimo centru Karmėlavoje. Taip pat pabrėžiama, kad Lietuva tapo pagrindine advokate dėl galimo Gruzijos tapimo NATO nare, ir teigiama, kad Lietuvos specialistai konsultuoja gruzinus karinės strategijos kūrimo klausimais. Sprendžiant iš Maskvos spaudos ir valstybinio „Radijo Rossiji“ politikos apžvalgininkų ir politologų komentarų, padidėjęs Rusijos dėmesys Lietuvai, ypač pasireiškiantis po Prezidento rinkimų ir laukiant Seimo rinkimų rudenį, nė kiek neatslūgsta. Gana įdomiai komentuojama prezidento V.Adamkaus pareikšta mintis, jog galbūt dar šiais metais Rusijos prezidentas V.Putinas gali atvykti į Vilnių su oficialiu vizitu. Aiškiai leidžiama suprasti, kad Kremliaus šeimininkas nesirengia tokiam vizitui. Štai kaip agentūra „Regnum“ apibūdino tą faktą, kodėl, bent jau artimiausiu metu, V.Putino vizitas į Lietuvą vargu ar įmanomas: „Būtina pažymėti, kad yra nemažai priežasčių, kodėl Rusijos vadovai nevyksta į Baltijos šalis su oficialiais vizitais. Visų pirma taip demonstruojamas Rusijos požiūris į šių šalių užsienio politiką. Jeigu Latvijoje ir Estijoje svarbiausias yra rusakalbių teisių klausimas, tai santykiai su „draugiška“ laikyta Lietuva susiduria su kitokio pobūdžio problemomis. Visų pirma Lietuvos pretenzijos tapti regiono lydere, ypač dėl Lietuvos lyderiavimo naujosiose NATO valstybėse. Be to, iki šiol vis dar neišspręsta Kaliningrado tranzito problema. Jeigu dėl keleivių tranzito pasiektas kompromisas, tai šito nepasakysi apie krovinių tranzitą, ypač po Lietuvos tapimo Europos Sąjungos nare. Dar didesnių sunkumų sukelia karinis tranzitas ir ilgalaikės sutarties tuo klausimu tarp Rusijos ir Lietuvos nebuvimas. Lietuva tvirtina, kad tokia ilgalaikė karinio tranzito sutartis visiškai nereikalinga, pakanka tiktai kasmet pratęsti dabar galiojančią tvarką.

Tokios sutarties nebuvimas labai nenaudingas Rusijai. Yra ir kitokių ginčytinų klausimų, kurie neleidžia Rusijos vadovams atvykti į Vilnių. Tai Seimo priimtas įstatymas dėl „žalos“ atlyginimo už „sovietinės okupacijos“ metus, ką Rusija laiko ypač nedraugišku žingsniu. Tuo tarpu Seimas ne tik neatšaukė šio įstatymo, kaip to reikalavo Rusija, o šiais metais vėl patvirtino savo poziciją, palaikydamas tuo klausimu estus, pareiškusius analogiškas pretenzijas Rusijai. Primename, kad per visus nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimo metus nei Borisas Jelcinas, nei Vladimiras Putinas nė karto nesilankė Lietuvoje. Tik vieną kartą čia buvo atvykęs Rusijos premjeras Viktoras Černomyrdinas, bet ir tas atvyko tiktai dalyvauti tarptautinėje konferencijoje regiono saugumo klausimais“. (Įdomu, kad Rusijos veikėjai ir žiniasklaida nuolat rašo žodžius sovietinė okupacija kabutėse. Tai irgi daug ką pasakantis faktas.)

Pastarosiomis dienomis mūsų „didžioji kaimynė“ atkreipė dėmesį į Lietuvos atstovų, ypač iš V.Uspaskich Darbo partijos, veiklą Europos Parlamente. Maskvai patiko „darbietės“ europarlamentarės Onos Juknevičienės pareiškimas, kad penkias vietas Europarlamente turintys Darbo partijos atstovai ketina pakeisti bent dalį Europos Sąjungai duotų Lietuvos įsipareigojimų. Cituojami O.Juknevičienės žodžiai, kad A.Brazausko epocha Lietuvoje turėtų greitai baigtis, o Lietuva turėtų pereiti „prie kokybiškai naujų ekonominių ir politinių santykių“. Tie „darbietės“ žodžiai apie naujus politinius santykius – tiesiog balzamas Maskvai. Pasakyta pakankamai aiškiai, ką iš tiesų reiškia tie naujieji politiniai santykiai – tai visų Maskvos norų bei pageidavimų vykdymas. Nors, tiesą sakant, vertėtų sutikti su V.Uspaskich atstovės Europarlamente žodžiais, jog daugiau pririšti Lietuvos prie Rusijos jau vargu ar įmanoma, nes A.Brazauskas atidavė rusams visą Lietuvos energetikos sektorių…

Apie Rusijos politiką Baltijos valstybių atžvilgiu šiomis dienomis labai aiškiai kalbėjo Rusijos Valstybės Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas. Jis sakė, jog pakanka tiktai pažvelgti į žemėlapį, kad suprastum, jog Baltijos šalys tiesiog neturi kitos išeities, o tik glaudžiai bendradarbiauti su Rusija ne tik ekonominiais, bet ir politiniais klausimais. K.Kosačiovas ypač pabrėžė, jog perorientuojant naująją Rusijos politiką bus faktiškai nutrauktas Rusijos naftos eksportas per Baltijos šalių uostus. Jis labai džiaugėsi, kad nuo šiol rusiška nafta bus eksportuojama per Leningrado srityje skubiai pastatytus uostus ir terminalus bei sukurtą Baltijos vamzdynų sistemą. Štai ką pareiškė K.Kosačiovas: „Žinoma, politika (smarkiai apribojant naftos eksportą per Baltijos valstybių uostus – P.K.) suvaidino savo vaidmenį, nepaisant to, patinka tai kam nors ar ne. Kitaip tariant, Baltijos vamzdynų sistemos sukūrimas yra didžiausias Baltijos šalių politikų pralaimėjimas. Prisižaidė. Šio Rusijos projekto galėjo ir nebūti, jeigu devintajame dešimtmetyje Rusija būtų turėjusi normalius santykius su Baltijos valstybėmis. Pirmiausia su Latvija ir Estija. Tada Rusijai nereikėtų statyti alternatyvių uostų Leningrado ir Kaliningrado srityse. Šie uostai jau tapo rentabilūs ir labai naudingi Rusijai. Dabar, netgi pagerinus santykius su Baltijos šalimis, tiekti naftą per jų uostus bus neįmanoma. Politikai jau sužaidė savo žaidimus, traukinys nuvažiavo“. Beje, K.Kosačiovas pareiškė, kad nuo šiol visas problemas, susijusias su rusakalbių padėtimi Baltijos šalyse, spręs ne tos šalys, o Europos Sąjunga ir Rusija.

Spausdama Europos Sąjungą vykdyti Rusijos pageidavimus, kvepiančius vos ne ultimatumais, Maskva gana skeptiškai ir netgi imperiškai žvelgia į ES. Žinomas rusų politologas, labai artimas Kremliui, Valstybinės nacionalinės tarptautinių reikalų tarybos pirmininkas ir Politinių tyrimų instituto direktorius Sergejus Markovas, komentuodamas V.Putino bičiulio Italijos premjero S.Berluskonio pasiūlymą Rusijai tapti ES nare, pareiškė, kad patys europiečiai nesuvokia, kas yra Europos Sąjunga. Jo žodžiais tariant, ES stengsis stiprinti santykius su Rusija, bet niekada jos „nesuvirškins“. Pasak S.Markovo, pakanka pažvelgti į žemėlapį: Europa - tarsi margaspalvė antklodė, o štai Rusija – didelė ir vienspalvė. Pasirodo, Rusija jau pati yra Europos Sąjunga, tiksliau, Rytų Europos ir Azijos integruota prieš 300 metų. „Kodėl Rusija niekada netaps ES nare? Visų pirma dauguma rusų to nenori, nes rusai labai brangina savo suverenitetą. Tai ir yra pagrindinis Rusijos skirtumas nuo kitų Rytų Europos šalių. Aš visada kartoju Vakarų politikams: jūs niekada nevaldysite „Gazprom“, nekontroliuosite bankų ir telekomunikacijų todėl, kad mes juos laikome strateginėmis šakomis, užtikrinančiomis mūsų suverenumą. Ir tuo mes visiškai skiriamės nuo Čekijos, Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, dargi Ukrainos. Jos pasirengusios atiduoti savo suverenumą Europos Sąjungai, NATO ir pan. Todėl mes išlaikysime visą savo strateginių resursų kontrolę ir išgyvensime. Kas gi gali pagalvoti, jog po to, kai Rusija 750 metų buvo nepriklausoma, o iš jų 250 metų – didžiąja valstybe, atsisakys viso to?“ – klausė S.Markovas.

Ne tik S.Markovas, K.Kosačiovas, bet ir Rusijos gynybos bei užsienio reikalų ministrai pareiškia: „Tegul NATO plečiasi kaip išmano, tegul paspringsta savo naujosiomis narėmis. Kuo labiau NATO plečiasi, tuo labiau aiškėja, kad ji be Rusijos nesugebės adekvačiai atsakyti į laiko iššūkius“, - neseniai pareiškė vienas Rusijos ministras.

Pirmiausia, žinoma, Maskva stengiasi sukiršinti NATO valstybes su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Kremlių ypač erzina naujųjų NATO šalių nenoras paremti Vokietijos ir Prancūzijos antiamerikietišką poziciją. Neatsitiktinai naujosiose NATO valstybėse, konkrečiai, ir Lietuvoje atsiranda, tiksliau pasakius, specialiai kuriamos įvairiausios partijos ir grupuotės, reiškiančios antiamerikietiškas nuotaikas. Lietuvoje pirmiausia tą vaidmenį atlieka K.Prunskienės partija, paksininkai, smulkesnės, bet labai agresyvios grupuotės. Įvairios „leidinių grupės“ spausdina aiškiai Rusijos specialiųjų tarnybų sukurptą antiamerikietišką propagandą. Tiesa, dažniausiai tai daroma gudraujant, atseit taip mano ne rusų propagandininkai, o pasitelkiami Vakarų šalių autoritetai – kultūros veikėjai, kino režisieriai ir panaši publika. Tai senas, dar sovietmečiu išbandytas metodas. Kelia nuostabą, kad ant šio kabliuko užkibo ir Nacionalinė Lietuvos televizija. Nežinia,kam šovė į galvą pradėti demonstruoti tariamai Vakarų kinematografininkų sukurtą neva „dokumentinį“ serialą „Politinės žmogžudystės“ apie žymių pasaulio politikos veikėjų nužudymus. Konkrečiai, apie Italijos premjero Aldo Moro, JT generalinio sekretoriaus Dago Hameršeldo bei kitų žinomų veikėjų žmogžudystes. Sudaromas įspūdis, kad beveik visas šias žmogžudystes organizavo CŽV ir Didžiosios Britanijos saugumo tarnyba. Ir nė žodžio apie sovietinio KGB ir GRU organizuotas teroro akcijas. O kas gi organizavo ir apginklavo visokias „raudonąsias brigadas“, „raudonąsias armijas“ bei panašias teroristines grupuotes Europoje, Pietų Amerikoje, Afrikoje, jeigu ne SSRS KGB? Ypač ciniškas buvo kino pasakojimas apie buvusio JT generalinio sekretoriaus D.Hameršeldo nužudymą 1961 metais, jam skrendant į neramumų apimtą Kongą. Aiškiai leista suprasti, kad jo nužudymą organizavo CŽV. Tai visiškas melas! Pakanka prisiminti, kaip sovietinė propaganda juodino šį iškilų švedų diplomatą ir vadino jį Vašingtono statytiniu bei pan. Juk niekas kitas, o Maskva buvo labiausiai suinteresuota įkelti koją į nepaprastai vertingais gamtos turtais pertekusią buvusią Belgijos koloniją Kongą. Pirmiausia per didelį Maskvos draugą P.Lumumbą, kurio vardu net buvo pavadintas Maskvos universitetas. Nežinia, kodėl kaip tik dabar Lietuvos televizija rodo šį tendencingą „dokumentinį“ serialą, aiškiai nukreiptą prieš JAV. Nejaugi tai reiškia Lietuvos televizijos „depolitizavimą“, kurio taip siekė kai kurie jau susikompromitavę Seimo nariai, persikraustę į Europos Parlamentą?

Sukako šimtas dienų, kai Lietuva tapo visateise ES nare. Ta proga premjeras A.Brazauskas pasidžiaugė, kad Lietuvos balsas Europoje tampa vis labiau girdimas. Anot jo, iš ES struktūrinių fondų jau gavome daugiau kaip 260 mln. litų. A.Brazauskas akcentavo, kad ES taip pat finansuos palengvinto (?) tranzito tarp Rusijos ir Kaliningrado techninius klausimus. O dėl Kaliningrado „juodosios skylės“, tai ši skylė Lietuvos pašonėje kažkuo labai primena Abchaziją, Pietų Osetiją ir Padniestrę, nors Kaliningrado anklavas ir yra Rusijos Federacijos dalis.

Pastaruoju metu, Lietuvai tapus ES ir NATO nare, Kaliningrade ypač suaktyvėjo karinės grupuotės veikla, kurią galima pavadinti provokacijomis Lietuvos atžvilgiu. Pirmiausia pagausėjo karinių pratybų. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę Rusijos Baltijos laivynas per vykusias pratybas vos už keliolikos kilometrų nuo Lietuvos sienos išbandė taktinę „žemė – žemė“ klasės raketą „Točka-M“, galinčią sunaikinti gyvąją jėgą, aerodromus, artilerijos pozicijas už 70 kilometrų. Tai aiškus įspėjimas Lietuvai.

Dar kartą pasitvirtino faktas, kad Rusijos ambasadoje Vilniuje darbuojasi, kaip jau ne kartą buvo skelbta, ne mažiau žmonių nei Rusijos ambasadoje Londone. Pakankamai aišku, ką veikia Lietuvoje daugelis šių „diplomatų“. Be to, parodo, kokį rimtą dėmesį Maskva skiria Lietuvai ir joje vykstantiems procesams. Netgi Maskvai nuolaidžiaujanti socialdemokratų valdžia šiemet buvo priversta išsiųsti iš Lietuvos šešis Rusijos „diplomatus“. Paskutinieji trys, nekeliant jokio triukšmo ir nepranešant visuomenei, buvo išsiųsti liepos pradžioje. Tarp jų du pulkininkai – karinis atašė ir jo pavaduotojas. Buvo tikimasi, kad šį kartą, esant pakankamai aiškiems rusų pulkininkų šnipinėjimo faktams, Maskva nesiims adekvačių priemonių Lietuvos diplomatų atžvilgiu. Tačiau Rusijos URM viešai apkaltino Lietuvos karinį atašė Maskvoje Sigitą Butkų „nesuderinama su diplomatiniu statutu veikla“ ir liepė per 24 valandas palikti Rusiją. Dar daugiau – nesutiko akredituoti kito Lietuvos karo atašė pulkininko Romo Žibo.

Apskritai, nepavykus Maskvos planams išlaikyti Lietuvos Prezidento poste R.Pakso ir pasodinti K.Prunskienės, Maskvos žiniasklaida ir įtakingi Dūmos deputatai neslepia savo nusivylimo. Praėjusį savaitgalį Lietuvos prezidentui V.Adamkui lankantis Lenkijoje, Rusijos masinės informacijos priemonėse iškart pasirodė atitinkami komentarai. Iš jų aiškėja, kad Kremliui nepatinka, jog baigėsi pusantrų metų Lietuvos politinė izoliacija, kai Prezidentu tapo R.Paksas. Taip pat cituojamas dabartinio Prezidento patarėjo užsienio politikos klausimais Edmino Bagdono pareiškimas dėl konsultacinio Lietuvos ir Lenkijos komiteto, buvusio pirmosios V.Adamkaus kadencijos metu, darbo atnaujinimo. Daroma išvada, jog Varšuva ir Vilnius stiprina ryšius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir klusniai vykdo Vašingtono politiką. Tiesa, neslepiama vilčių, jog rudenį, po Seimo rinkimų, Lietuvos politika gali radikaliai pasikeisti. Rusijoje manoma, jog neatsitiktinai po „proamerikietiško“ Lietuvos Prezidento vizito į Gdanską ir labai iškilmingo jo priėmimo į Vašingtoną išskubėjo Lenkijos premjeras M.Belka susitikti su JAV prezidentu Džordžu Bušu. Visa tai rodo, kad Maskvą labai erzina glaudus Vilniaus ir Varšuvos bendradarbiavimas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija