Atviromis ir paslėptomis kortomis
Petras KATINAS
Rusijos interneto agentūra Regnum labai dažnai
pažeria gana tendencingų komentarų apie Lietuvą, jau nekalbant apie
Latviją ir Estiją. Štai neseniai ši agentūra paskelbė straipsnį,
jog karinio tranzito per Lietuvos teritoriją į Kaliningrado sritį
problema tampa vis aštresnė, ypač po to, kai liepos 22 dieną Kenos
pasienio stotyje buvo išlaipinta dvylika Rusijos piliečių, vykusių
į karinę tarnybą Kaliningrade. Esą toks Lietuvos elgesys, kai Vilnius
atsisako derėtis su Maskva dėl jos siūlomos ilgalaikės sutarties
dėl karinio tranzito, tampa Rusijai nuolatiniu galvos skausmu.
Cituojamas Rusijos Baltijos karinio laivyno spaudos atstovo interviu
Rusijos Interfakso agentūrai, kuriame teigiama, kad Lietuvos pasienio
tarnybos pareigūnų veiksmai tranzitu vykstančių rusų kariškių atžvilgiu
yra labai abejotini ir neteisėti. Maskva susierzino ir dėl neseniai
įvykusio Gruzijos gynybos ministro Georgijaus Baramidzės vizito
į Lietuvą. Akcentuojama, kad Vilnius nuolat stiprina karinį bendradarbiavimą
su Tbilisiu, kuris ypač domisi nacionaliniu regioniniu oro erdvės
kontrolės koordinavimo ir stebėjimo centru Karmėlavoje. Taip pat
pabrėžiama, kad Lietuva tapo pagrindine advokate dėl galimo Gruzijos
tapimo NATO nare, ir teigiama, kad Lietuvos specialistai konsultuoja
gruzinus karinės strategijos kūrimo klausimais. Sprendžiant iš Maskvos
spaudos ir valstybinio Radijo Rossiji politikos apžvalgininkų
ir politologų komentarų, padidėjęs Rusijos dėmesys Lietuvai, ypač
pasireiškiantis po Prezidento rinkimų ir laukiant Seimo rinkimų
rudenį, nė kiek neatslūgsta. Gana įdomiai komentuojama prezidento
V.Adamkaus pareikšta mintis, jog galbūt dar šiais metais Rusijos
prezidentas V.Putinas gali atvykti į Vilnių su oficialiu vizitu.
Aiškiai leidžiama suprasti, kad Kremliaus šeimininkas nesirengia
tokiam vizitui. Štai kaip agentūra Regnum apibūdino tą faktą,
kodėl, bent jau artimiausiu metu, V.Putino vizitas į Lietuvą vargu
ar įmanomas: Būtina pažymėti, kad yra nemažai priežasčių, kodėl
Rusijos vadovai nevyksta į Baltijos šalis su oficialiais vizitais.
Visų pirma taip demonstruojamas Rusijos požiūris į šių šalių užsienio
politiką. Jeigu Latvijoje ir Estijoje svarbiausias yra rusakalbių
teisių klausimas, tai santykiai su draugiška laikyta Lietuva susiduria
su kitokio pobūdžio problemomis. Visų pirma Lietuvos pretenzijos
tapti regiono lydere, ypač dėl Lietuvos lyderiavimo naujosiose NATO
valstybėse. Be to, iki šiol vis dar neišspręsta Kaliningrado tranzito
problema. Jeigu dėl keleivių tranzito pasiektas kompromisas, tai
šito nepasakysi apie krovinių tranzitą, ypač po Lietuvos tapimo
Europos Sąjungos nare. Dar didesnių sunkumų sukelia karinis tranzitas
ir ilgalaikės sutarties tuo klausimu tarp Rusijos ir Lietuvos nebuvimas.
Lietuva tvirtina, kad tokia ilgalaikė karinio tranzito sutartis
visiškai nereikalinga, pakanka tiktai kasmet pratęsti dabar galiojančią
tvarką.
Tokios sutarties nebuvimas labai nenaudingas Rusijai.
Yra ir kitokių ginčytinų klausimų, kurie neleidžia Rusijos vadovams
atvykti į Vilnių. Tai Seimo priimtas įstatymas dėl žalos atlyginimo
už sovietinės okupacijos metus, ką Rusija laiko ypač nedraugišku
žingsniu. Tuo tarpu Seimas ne tik neatšaukė šio įstatymo, kaip to
reikalavo Rusija, o šiais metais vėl patvirtino savo poziciją, palaikydamas
tuo klausimu estus, pareiškusius analogiškas pretenzijas Rusijai.
Primename, kad per visus nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimo
metus nei Borisas Jelcinas, nei Vladimiras Putinas nė karto nesilankė
Lietuvoje. Tik vieną kartą čia buvo atvykęs Rusijos premjeras Viktoras
Černomyrdinas, bet ir tas atvyko tiktai dalyvauti tarptautinėje
konferencijoje regiono saugumo klausimais. (Įdomu, kad Rusijos
veikėjai ir žiniasklaida nuolat rašo žodžius sovietinė okupacija
kabutėse. Tai irgi daug ką pasakantis faktas.)
Pastarosiomis dienomis mūsų didžioji kaimynė
atkreipė dėmesį į Lietuvos atstovų, ypač iš V.Uspaskich Darbo partijos,
veiklą Europos Parlamente. Maskvai patiko darbietės europarlamentarės
Onos Juknevičienės pareiškimas, kad penkias vietas Europarlamente
turintys Darbo partijos atstovai ketina pakeisti bent dalį Europos
Sąjungai duotų Lietuvos įsipareigojimų. Cituojami O.Juknevičienės
žodžiai, kad A.Brazausko epocha Lietuvoje turėtų greitai baigtis,
o Lietuva turėtų pereiti prie kokybiškai naujų ekonominių ir politinių
santykių. Tie darbietės žodžiai apie naujus politinius santykius
tiesiog balzamas Maskvai. Pasakyta pakankamai aiškiai, ką iš tiesų
reiškia tie naujieji politiniai santykiai tai visų Maskvos norų
bei pageidavimų vykdymas. Nors, tiesą sakant, vertėtų sutikti su
V.Uspaskich atstovės Europarlamente žodžiais, jog daugiau pririšti
Lietuvos prie Rusijos jau vargu ar įmanoma, nes A.Brazauskas atidavė
rusams visą Lietuvos energetikos sektorių
Apie Rusijos politiką Baltijos valstybių atžvilgiu
šiomis dienomis labai aiškiai kalbėjo Rusijos Valstybės Dūmos Tarptautinių
reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas. Jis sakė,
jog pakanka tiktai pažvelgti į žemėlapį, kad suprastum, jog Baltijos
šalys tiesiog neturi kitos išeities, o tik glaudžiai bendradarbiauti
su Rusija ne tik ekonominiais, bet ir politiniais klausimais. K.Kosačiovas
ypač pabrėžė, jog perorientuojant naująją Rusijos politiką bus faktiškai
nutrauktas Rusijos naftos eksportas per Baltijos šalių uostus. Jis
labai džiaugėsi, kad nuo šiol rusiška nafta bus eksportuojama per
Leningrado srityje skubiai pastatytus uostus ir terminalus bei sukurtą
Baltijos vamzdynų sistemą. Štai ką pareiškė K.Kosačiovas: Žinoma,
politika (smarkiai apribojant naftos eksportą per Baltijos valstybių
uostus P.K.) suvaidino savo vaidmenį, nepaisant to, patinka tai
kam nors ar ne. Kitaip tariant, Baltijos vamzdynų sistemos sukūrimas
yra didžiausias Baltijos šalių politikų pralaimėjimas. Prisižaidė.
Šio Rusijos projekto galėjo ir nebūti, jeigu devintajame dešimtmetyje
Rusija būtų turėjusi normalius santykius su Baltijos valstybėmis.
Pirmiausia su Latvija ir Estija. Tada Rusijai nereikėtų statyti
alternatyvių uostų Leningrado ir Kaliningrado srityse. Šie uostai
jau tapo rentabilūs ir labai naudingi Rusijai. Dabar, netgi pagerinus
santykius su Baltijos šalimis, tiekti naftą per jų uostus bus neįmanoma.
Politikai jau sužaidė savo žaidimus, traukinys nuvažiavo. Beje,
K.Kosačiovas pareiškė, kad nuo šiol visas problemas, susijusias
su rusakalbių padėtimi Baltijos šalyse, spręs ne tos šalys, o Europos
Sąjunga ir Rusija.
Spausdama Europos Sąjungą vykdyti Rusijos pageidavimus,
kvepiančius vos ne ultimatumais, Maskva gana skeptiškai ir netgi
imperiškai žvelgia į ES. Žinomas rusų politologas, labai artimas
Kremliui, Valstybinės nacionalinės tarptautinių reikalų tarybos
pirmininkas ir Politinių tyrimų instituto direktorius Sergejus Markovas,
komentuodamas V.Putino bičiulio Italijos premjero S.Berluskonio
pasiūlymą Rusijai tapti ES nare, pareiškė, kad patys europiečiai
nesuvokia, kas yra Europos Sąjunga. Jo žodžiais tariant, ES stengsis
stiprinti santykius su Rusija, bet niekada jos nesuvirškins. Pasak
S.Markovo, pakanka pažvelgti į žemėlapį: Europa - tarsi margaspalvė
antklodė, o štai Rusija didelė ir vienspalvė. Pasirodo, Rusija
jau pati yra Europos Sąjunga, tiksliau, Rytų Europos ir Azijos integruota
prieš 300 metų. Kodėl Rusija niekada netaps ES nare? Visų pirma
dauguma rusų to nenori, nes rusai labai brangina savo suverenitetą.
Tai ir yra pagrindinis Rusijos skirtumas nuo kitų Rytų Europos šalių.
Aš visada kartoju Vakarų politikams: jūs niekada nevaldysite Gazprom,
nekontroliuosite bankų ir telekomunikacijų todėl, kad mes juos laikome
strateginėmis šakomis, užtikrinančiomis mūsų suverenumą. Ir tuo
mes visiškai skiriamės nuo Čekijos, Lenkijos, Lietuvos, Latvijos,
dargi Ukrainos. Jos pasirengusios atiduoti savo suverenumą Europos
Sąjungai, NATO ir pan. Todėl mes išlaikysime visą savo strateginių
resursų kontrolę ir išgyvensime. Kas gi gali pagalvoti, jog po to,
kai Rusija 750 metų buvo nepriklausoma, o iš jų 250 metų didžiąja
valstybe, atsisakys viso to? klausė S.Markovas.
Ne tik S.Markovas, K.Kosačiovas, bet ir Rusijos
gynybos bei užsienio reikalų ministrai pareiškia: Tegul NATO plečiasi
kaip išmano, tegul paspringsta savo naujosiomis narėmis. Kuo labiau
NATO plečiasi, tuo labiau aiškėja, kad ji be Rusijos nesugebės adekvačiai
atsakyti į laiko iššūkius, - neseniai pareiškė vienas Rusijos ministras.
Pirmiausia, žinoma, Maskva stengiasi sukiršinti
NATO valstybes su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Kremlių ypač
erzina naujųjų NATO šalių nenoras paremti Vokietijos ir Prancūzijos
antiamerikietišką poziciją. Neatsitiktinai naujosiose NATO valstybėse,
konkrečiai, ir Lietuvoje atsiranda, tiksliau pasakius, specialiai
kuriamos įvairiausios partijos ir grupuotės, reiškiančios antiamerikietiškas
nuotaikas. Lietuvoje pirmiausia tą vaidmenį atlieka K.Prunskienės
partija, paksininkai, smulkesnės, bet labai agresyvios grupuotės.
Įvairios leidinių grupės spausdina aiškiai Rusijos specialiųjų
tarnybų sukurptą antiamerikietišką propagandą. Tiesa, dažniausiai
tai daroma gudraujant, atseit taip mano ne rusų propagandininkai,
o pasitelkiami Vakarų šalių autoritetai kultūros veikėjai, kino
režisieriai ir panaši publika. Tai senas, dar sovietmečiu išbandytas
metodas. Kelia nuostabą, kad ant šio kabliuko užkibo ir Nacionalinė
Lietuvos televizija. Nežinia,kam šovė į galvą pradėti demonstruoti
tariamai Vakarų kinematografininkų sukurtą neva dokumentinį serialą
Politinės žmogžudystės apie žymių pasaulio politikos veikėjų nužudymus.
Konkrečiai, apie Italijos premjero Aldo Moro, JT generalinio sekretoriaus
Dago Hameršeldo bei kitų žinomų veikėjų žmogžudystes. Sudaromas
įspūdis, kad beveik visas šias žmogžudystes organizavo CŽV ir Didžiosios
Britanijos saugumo tarnyba. Ir nė žodžio apie sovietinio KGB ir
GRU organizuotas teroro akcijas. O kas gi organizavo ir apginklavo
visokias raudonąsias brigadas, raudonąsias armijas bei panašias
teroristines grupuotes Europoje, Pietų Amerikoje, Afrikoje, jeigu
ne SSRS KGB? Ypač ciniškas buvo kino pasakojimas apie buvusio JT
generalinio sekretoriaus D.Hameršeldo nužudymą 1961 metais, jam
skrendant į neramumų apimtą Kongą. Aiškiai leista suprasti, kad
jo nužudymą organizavo CŽV. Tai visiškas melas! Pakanka prisiminti,
kaip sovietinė propaganda juodino šį iškilų švedų diplomatą ir vadino
jį Vašingtono statytiniu bei pan. Juk niekas kitas, o Maskva buvo
labiausiai suinteresuota įkelti koją į nepaprastai vertingais gamtos
turtais pertekusią buvusią Belgijos koloniją Kongą. Pirmiausia per
didelį Maskvos draugą P.Lumumbą, kurio vardu net buvo pavadintas
Maskvos universitetas. Nežinia, kodėl kaip tik dabar Lietuvos televizija
rodo šį tendencingą dokumentinį serialą, aiškiai nukreiptą prieš
JAV. Nejaugi tai reiškia Lietuvos televizijos depolitizavimą,
kurio taip siekė kai kurie jau susikompromitavę Seimo nariai, persikraustę
į Europos Parlamentą?
Sukako šimtas dienų, kai Lietuva tapo visateise
ES nare. Ta proga premjeras A.Brazauskas pasidžiaugė, kad Lietuvos
balsas Europoje tampa vis labiau girdimas. Anot jo, iš ES struktūrinių
fondų jau gavome daugiau kaip 260 mln. litų. A.Brazauskas akcentavo,
kad ES taip pat finansuos palengvinto (?) tranzito tarp Rusijos
ir Kaliningrado techninius klausimus. O dėl Kaliningrado juodosios
skylės, tai ši skylė Lietuvos pašonėje kažkuo labai primena Abchaziją,
Pietų Osetiją ir Padniestrę, nors Kaliningrado anklavas ir yra Rusijos
Federacijos dalis.
Pastaruoju metu, Lietuvai tapus ES ir NATO nare,
Kaliningrade ypač suaktyvėjo karinės grupuotės veikla, kurią galima
pavadinti provokacijomis Lietuvos atžvilgiu. Pirmiausia pagausėjo
karinių pratybų. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę Rusijos Baltijos
laivynas per vykusias pratybas vos už keliolikos kilometrų nuo Lietuvos
sienos išbandė taktinę žemė žemė klasės raketą Točka-M, galinčią
sunaikinti gyvąją jėgą, aerodromus, artilerijos pozicijas už 70
kilometrų. Tai aiškus įspėjimas Lietuvai.
Dar kartą pasitvirtino faktas, kad Rusijos ambasadoje
Vilniuje darbuojasi, kaip jau ne kartą buvo skelbta, ne mažiau žmonių
nei Rusijos ambasadoje Londone. Pakankamai aišku, ką veikia Lietuvoje
daugelis šių diplomatų. Be to, parodo, kokį rimtą dėmesį Maskva
skiria Lietuvai ir joje vykstantiems procesams. Netgi Maskvai nuolaidžiaujanti
socialdemokratų valdžia šiemet buvo priversta išsiųsti iš Lietuvos
šešis Rusijos diplomatus. Paskutinieji trys, nekeliant jokio triukšmo
ir nepranešant visuomenei, buvo išsiųsti liepos pradžioje. Tarp
jų du pulkininkai karinis atašė ir jo pavaduotojas. Buvo tikimasi,
kad šį kartą, esant pakankamai aiškiems rusų pulkininkų šnipinėjimo
faktams, Maskva nesiims adekvačių priemonių Lietuvos diplomatų atžvilgiu.
Tačiau Rusijos URM viešai apkaltino Lietuvos karinį atašė Maskvoje
Sigitą Butkų nesuderinama su diplomatiniu statutu veikla ir liepė
per 24 valandas palikti Rusiją. Dar daugiau nesutiko akredituoti
kito Lietuvos karo atašė pulkininko Romo Žibo.
Apskritai, nepavykus Maskvos planams išlaikyti
Lietuvos Prezidento poste R.Pakso ir pasodinti K.Prunskienės, Maskvos
žiniasklaida ir įtakingi Dūmos deputatai neslepia savo nusivylimo.
Praėjusį savaitgalį Lietuvos prezidentui V.Adamkui lankantis Lenkijoje,
Rusijos masinės informacijos priemonėse iškart pasirodė atitinkami
komentarai. Iš jų aiškėja, kad Kremliui nepatinka, jog baigėsi pusantrų
metų Lietuvos politinė izoliacija, kai Prezidentu tapo R.Paksas.
Taip pat cituojamas dabartinio Prezidento patarėjo užsienio politikos
klausimais Edmino Bagdono pareiškimas dėl konsultacinio Lietuvos
ir Lenkijos komiteto, buvusio pirmosios V.Adamkaus kadencijos metu,
darbo atnaujinimo. Daroma išvada, jog Varšuva ir Vilnius stiprina
ryšius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir klusniai vykdo Vašingtono
politiką. Tiesa, neslepiama vilčių, jog rudenį, po Seimo rinkimų,
Lietuvos politika gali radikaliai pasikeisti. Rusijoje manoma, jog
neatsitiktinai po proamerikietiško Lietuvos Prezidento vizito
į Gdanską ir labai iškilmingo jo priėmimo į Vašingtoną išskubėjo
Lenkijos premjeras M.Belka susitikti su JAV prezidentu Džordžu Bušu.
Visa tai rodo, kad Maskvą labai erzina glaudus Vilniaus ir Varšuvos
bendradarbiavimas.
© 2004 "XXI amžius"
|